Po nuostatų nuolaužom

Kiek dar praeis dešimtmečių- šimtmečių, kol žmonės liausis bendravę išankstinių nuostatų pagrindu?

Kaip sunkiai griūva, eižėja visuotina pasaulėžiūra, kuri rėmėsi bendru požiūrio kampu į daiktą reiškinį, žmogų . Tą unifikuotą kampą - bendrąją nuostatą- na, tipo, objektyvų požiūrį -logikos labirintuose sumazgydavo į graikišką kietą žodžių riešutėlį filosofai, prietaisais užfiksuodavo ir monografijose apibrėždavo "mokslo autoritetai", iš viršaus prievarta nuleisdavao karaliai ar bažnytninkai , prie skaičių pritempdavo statistika, diržu įkaldavo tėvukai . Bendrų "lavinimo" pastangų produktas- moralus, paklusnus, lengvai prognozuojamas , visuomenės "normų" statytojas-laikytojas-gynėjas . Žingsnis į šalį - blogiukė! 3 žingsniai žemyn - lūzerė, nevykėlė, nenusisekėlė. 5 šuoliai normos ribose aukštyn į šiltą kėdę link prezikės ordino- super super, garbingas žmogus, autoritetas, plojam, šlovinam, 3-kart valio, autografųųųųų, paminklųųųų.

Socrealizmas ar vartotojų aukštų indeksų rojus - į tai veda NORMA. Ji prasideda, įsišaknija nuo
mažytės smulkmenėlės - išankstinės nuostatos, tos cemento plytos, per kurią nesimato žmonių-reiškinių unikalios, vienetinės esmės. Per tą betoninį mentalinį plytgalį neįmanoma pamatyti dvasinio gamtos grožio.

Pati turiu aibes išankstinių nuostatų. Kaip šorai jos, sukonstruoti iš svetimų minčių, asmeninių skaudžių patirčių. Kaip savigynos skydas - neleidžiantis atsiverti realybei pilnutinai - širdimi ir natūraliomis pajautomis.

Su nuostatom gyventi patogiau. Nereikia sukti galvos, neskauda sąžinės ir negelia sielos dėl nepavykusios sąjungos, klaidingai įvertintų žmonių. Aha, netilpo subjektas į išankstinių nuostatų katalogo lentyną - vadinasi jis brokas, iškrypėlis, amoralus ir neturintis teisės egzistuoti, anomalija, kurią reikia gydyti, auklėti, protinti, norminti, įsprausti į BENDRO VIENINGO POŽIŪRIO katalogą, kuris kraunamas nuo pat pirmų vaiko žingsnių: "Žiūrėk, kaip tu eini!" "Žiūrėk, kaip tu atrodai!Tiesiai, lygiuok,ką žmonės pasakys"...
Kada gi pagaliau pasaulis persivers ir bus svarbiau: "Ką gi tu žmonėms pasakysi?" .Sunormintas , bendrų nuostatų prifarširuotas individas (Lt mokyklos abiturientas) nieko nepasakys - tik kartos it koks dauskurdis bendras išankstines nuostatas.

Pradėjus kratytis išankstinių nuostatų plytgalių - pradžioje, atrodo, jog tvarkingas, sklandus pasaulis pažyra į šipulius. Rodos, esi apsupta statusų, pareigų, socialiai markiruotų ir žindžiančių tas markiruotes robotų: garsus ekonomistas, patyręs statybininkas,žymi balerina ir t.t. Išdabintos tuščios geldos su praeities nuopelnų leiblais. Negyvos, nieko neduodančios jau, nespinduliuoančios nei milimilikilobaito energijos, bet pagal išankstines nuostatas - stabai, mintantys jų prikurtusių garbintojų syvais ir energijoms , taigi kažką dar gyvo produkuojantys.

Be išankstinių nuostatų - tai gyventi čia ir dabar, gyvame, kintamame santykyje su tikrove, kur vakarykštis robotas gali tave mestelt iki debesų, o užvakarykštė sielos atgaiva pridobti savo naujų nuopolių puntuku. Judi be nuostatų kaip parkūre - oooo, pažįstamos , atidirbtos kulbitų sienos (žmonės!) gali vieną dieną tapti minkštu tramplynu, o kitą dieną - jau raudų siena, į kurią atsitrenkusi ilgai nebenorėsi niekur riedėti. Budrumo ir plačiai atmerktų akių!

Kaip atskirti nuostatų neturėjimą nuo šalto abuojumo, kai į žmogų žiūrimą kaip į bereikšmį daiktą? Meilė - ji atskiria, brėžia nematomas vertybines ribas . Kai myli , negalėsi , nepavyks būti ir net apsimesti abuoja.

Domino su mirtimi

Ligoninės palata dialogų prasmingumu pranoksta likimiškai paženklintus pokalbius autobuso stotelėse, lėktuvuose ar teismų koridoriuose. Žmogus pamato suprantančias akis ir ribinėse aplinkybėse išpila gyvenimą, išverpia jo sidabrinę giją lyg su kinų kompiuterine IT-verpste mūsų sielos atminty - neprašomas ir neraginamas.
Išmokau pati rinktis, kieno gyvenimo siūlą sutinku drauge verpti, o kam esu kurčia- nematoma, tylinti.Tarsi ir nesanti ar nebuvusi šalia.

Šįsyk pasirinkimas buvo atimtas. Kur pabėgsi, kai esi subintuota, apkarstyta lašelinių girliandomis ir apdujinta anesteziologo laimės lašais? Ir siūlas, beje, verpėsi neįprastas. Vieniša lenkė senutė rimtai ir atsakingai ruošėsi mirčiai. Tik 75-eri, o aura, veidas, balsas, nuovargis- lyg 100-metės.Palaidotas vyras, nuo vėžio miręs jaunas vienturtis, anūkė toli užsieniuose, pasiimt negali, kojos nevaikšto - sąnariai nesilanksto, nors draugių yra, pati mačiau, kaip švelniai lankė ir rūpinosi." Į ką man sugrįžti, Saule, į kambariuką su TV dėže? Ko laukti ir tempti laiką?"

Pasigailėju, kad nesu etatinis ligoninės koplyčios kunigas ir negaliu jautriai ir graudžiai paguost, suapeliavus ,kad Dievas žino, ir ne mums spręsti, kada išeiti, mes privalom gyventi ir šokti, gyventi ir džiaugtis. Beje, kažką panašaus , senu įpročiu, iš savo pavasariškos prigimties ištrimitavau, - jog grožėtis saulėlydžiais,lesinti paukščius ir dalinti bonbonkes mažyliams - po mirties jau yra nebeįmanoma laimė. Pani Kristina ciniškai atidengė savo ištinusias, išlankstytas kojas : "Pažiūrėk, aš vaikščiot negaliu, koks parkas?"

Jos pasąmonėje tiksėjo kažkokio mago įdėta kadaise programa, jog ji mirs tiksliai 75-ių, tai yra šiemet. Senutė prie išpranašautos datos pritempė įvairių ženklų, sapnų, atsitiktinių sutapimų, mistinių bildėjimų į duris. Pačios įtikėta, skaičiais apipinta,bet neprivaloma Mirtis jau laikė ją kietai už parankės.

Mąsčiau, ką daryčiau jos vietoje? Na, gal nebūčiau tiek sugriuvusi per anksti,tėvo ilgaamžių genai neleistų ištižti.Bet Alchaimeris neklaus, ko nori, ateis neprašytas ir sudaržovins, net apie Mirtį nepapostringausiu...
Gal vis tik žmonės, kuriuos be galo myliu ir jiems dalinuosi be atodairos - nepaliks vienos galuotis? Džiugu, jau nepalieka....
Klausydamasi jos istorijos, pasitvirtinau, jog sakralią prasmę žmogaus gyvenimui dabar suteikia jo Mirties aplinkybės. Jaučiau kažkodėl, kad ji negali tokia, prislėgta , dejuojanti dėl neva nevykusio sumauto gyvenimo išeiti. Rėžė ausį jos atodūsiai kartkartėmis :"Kodėl mane taip Likimas nuskriaudė, už ką , už ką?"
Ėmėm pamažėle spalvinti jos praeitį. Pasirodo,ten būta ne vien ligų ir artimųjų mirčių, ten gražiausia lelija žydėjo jos išauginta anūkė, visi anūkės pirmieji žodžiai, žingsniai, vaikiškų klaustukų labirintai, stebukliniai sapnai. Ten gaivia versme vis dar čiurleno pasiaukojanti tėvo meilė, klegėjo naujienomis ir juoku jos bendradarbės, su kuriomis dalinosi viskuo net 43 metus.

Parodžiau Blackberyje Kristinai jos žvaigždes, narsų Marsą Avine - su kuriuo ji nesilankstė jokiom valdžiom , bekraštį Jupiterį Šaulyje , dovanojusį kolegų, gydytojų susižavėjimą jos grožiu ir dosnumu.Rodžiau astrogramą ir klausiau: "Kur čia įrašyta 75? Na kur?" Senutės karingas noras sulig šiuo skaičiumi susibaigti -menko.

Teliko mėginti nutapyti jos kol kas dar tuščią ateities drobę. Čia sekėsi sunkiau, nei Šimonytei fantazuoti per presskonfus. Savanoriai pas močiutę, neturinčią invalidumo, neateis, gerų nuotaikų nepadalins. Senjorų klubuose piktais kumščiais mojuoja politinės beretės, pienių pūkų ir silpnųjų aktyvistai nedaboja. Soc pagalba jai nepriklauso, giminės už pensiją patarnauja, apskalbia, ir tiek. Šunį turėti - nepajėgi.
Prisiminiau raudonus invalidų elektromobiliukus , kuriais dienos metu burzgė Glastonberis ir Sailsberis, pagyvenusių žmonių giedrus šypsnius riedant britų miestų gatvėmis. "Kristina, paprašykit anūkės, kad suveiktų Angljoje tokią mašinytę.Pasidažysit ryte, įsėsite ir važiuosite, kur širdis geidžia - gal į bažnyčią, gal su draugėm parke pasėdėt. Su skrybelaite būtinai, kaip tikra Vilniaus ponia. Fotoaparatą pasiimkite, ką nors nupaveiksluosite, gydytoją pradžiuginsite nuotraukomis, kad ne veltui gaišo laiką operuodamas, su Mirtim konkuruodamas".

Nežinau, ar ji manim patikėjo? Nesakė, bet užmigo kietai kaip vaikas, pirmąsyk gal be slogių mirčių apie PASKUTINĘ RIBĄ... Ryte prabudo jau rausvais, o ne smėliniais pagrabiniais skruostais.
Mano protas pripažįsta, kad eutanazija kartais yra oriausia ir garbingiausia išeitis aklaviečių biografijose, o siela, širdis - nė už ką, pumpuoja , kiek turi jėgų, gyvenimą . Kodėl taip? Nežinau....

Trys stebuklingi žodžiai

Jei man lieptų nedelsiant susirinkti daiktus ir nešdintis į negyvenamą žvaigždę... Jei serbskio instituto magai įspėtų ištrinsią mano atmintį, bet paliksią kelis žodžius ... Jei man leistų po mirties išsinešti su savimi 3 brangiausius žodžius,
jau žinau,išsirinkau, ką prisiūsiu prie liežuvio galo, aukso raidėmis išrašysiu širdyje ir prirakinsiu aukso grandinėmis prie amžinos atminties .

"Fuck", "myliu", "atleisk".

Juk pradžioje buvo Žodis, o prieš pradžią buvo Meilė.

Suprantu, kodėl Biblijoje apie tai nerašoma. Prieš2 tūkst. metų, beje, ir dabar, dvikojai su žvėriškais išgyvenimo instinktais dar nemokėjo mylėti, tik - mylėtis, jausmų valiuta imti ar duoti, kentėti ar ištekėti emocijų upėmis pro auksinių žiedų skylutes.

Eločkai iš 12-kos kėdžių reikėjo 16-kos trumpų ištiktukų. Man su kaupu užteks ir 3-jų. Reikšmių polifonijos prasme jie yra talpesni už semantikos traktatų skyrius mediatekose.

"Fuck" tai - "prašau pasitraukti", "noriu pabūti viena', "išeikite", "man nepatinka",'nenoriu" , " negera, skauda" , "nedarysiu", neisiu, "gaila, bet iš to nieko nebus", "su jumis mes neturim nieko bendra", "negirdžiu", nematau, negirdėsiu ir nematysiu, "vėl iš naujo" , "duok, ką turi", "mirštu, gal kas išgelbės? " reikia sekso", "reikia konkuruoti", "reikia eiti į parduotuvę" . Fui, kaip negražu, net suvimdė" - ir dar trečdalis lietuviško žodyno.Nėra jam atitikmens lietuvių kalboje - žodžiai per ilgi ir per siauri :"atsiknisk" - nepolifoninis, kiauliškas , "kokio b-bio" - žiauru, kaimas, kaimas, mėšlas ir tvartas, visiškas skurdelis arba lt 20-metės IT vadybnininkės akių lęšiai, jokio aromato ir vaizduotės 3D efektų, manęs nesupras nei Dikinson, nei Širvys, o Mieželaitis apskritai liausis sveikinęs.

"Myliu" - tai "Fuck" antipodas. Jame telpa: "man patinka", "esu laiminga", "viskas gerai ir bus gerai', "esu gyva" , "nieko netrūksta'"," galiu dalintis ir duoti", "varom kur nors? , "kiek daug grožio aplink", "šviečiu kaip Iljičiaus lemputė", "skrendu - Žemės nematau" . Ir - kone visas lietuvių kalbos žodynas be priešdėlių "ne", "nu".

"Atleisk" - tai viskas, kas lieka, kas netelpa į "Fuck" ir "Myliu", ko negali išreikšti šiais dviem žodžiais. "Atleisk" tai tiltas ar taiki arka tarp dviejų poliarinių krantų, geltonas šviesoforo signalas tarp raudono "fuck" ir žalio"myliu".

(ne) pagal scenarijų

Gal per anksti pradėjau viešai skelbti idėjas ir mintis, provokuojančias tradicinių konfesijų atstovų įniršį ir puolimą? Bet... nekomercinis švietimas - tai ir mano karminės išpirkos.... negaliu tylėti, gerklėje stringa neišsakyti žodžiai, trukdo ateiti iš paskos kitiems.
Ar įmanoma atsikratyti Hypatijos mito-scenarijaus ir nejausti kilnios atsakomybės prieš gimtiečius? Nesidalinti su savais, lietuviais, savo žemės kaimynais, sakraliomis žiniomis, kurios ir man pačiai nušviesina ėjimą į priekį ? Antikos mokslininkei gi siūlė primygtinai visi palikti tamsėjančią Aleksandriją , kurioje akmenimis švaistėsi Jo ekselencijos KOnstantino užsiundomi pirmųjų krikščionių būriai. Ji tikėjo, kad, padarius tiek gero, jos nelies, nepuls, gerbs,apgins, mylės. Finalas : golgotiškas, biblijinis. Naktį , kai ji meldėsi, užmėtė negyvai akmenimis prie bendro Dievo altoriaus.
Šiandien iš ryto į galvą stukseno mintis - o kuo mane užmėtys? Net fantazija vėžiška subujojo: va eisiu pavakare vedžioti šuns, ir pridauš iš po krasnuchos krūmo koks dorovės fanatikas-sargas skurdelis. Bet iškart gavau žydrą dangaus laiškelį - nuostabų eilėraštį , nušvitau, ištryškau džiaugsmu, ir pamiršau katalikofobijų užuomazgas.

Deja, į pavakarę jos sudygo pirmais želmenimis. Vietoj antikos akmenų pabiro, įjautrintus nervus papurtė vieši įžeidimai esą "meluoju kaip rūpūžė ir šiaip esu apatinė- triusikinė kūno dalis" . Na, tarkime, išgirsčiau "ragana". Gerai, jau įpratusi. Būrėja ir horoskopininkė, juodoji magė - girdėta, imunitetas įgytas . Šizofrenikė - net linksmina, nes tuomet pasijaučiu solidari tūkstančiams neformatinių vaikų ir paauglių, naujųjų menininkų ir kitamanių.

"Paklydusi avis" - gražiai skamba ausiai, glosto.., Norėčiau taip būti pavadinta ir švelniai atsakyti, kad Tas, kas mane gano, kam karštai meldžiuosi ir prašau užtarimo kitiems, gal žino labiau mano lankas, kelius ir apdraudžia nuo klystkelių. Patinka avių charakteris, jų tapybiški vilnoniai būriai kalnų nuolydžiuose kvepia moheros megztiniais ir žiemos židiniais. . Bet , matyt, avies tauraus vardo nenusipelniau..

Šmeižtas - kai tave išjuokia "melage" žmonės, kurie net nesistengia suprasti, kokias žinias skleidžiu. Bet gal apskritai nereikia Hypatijos scenarijaus ir skausmų dėl mėtomų patyčių simbolinių akmenų?needalintis žiniomis, nežarstyti išminties perlų šernakiaulėms, vilkinčioms įtaigius dailininkų, guru, Angelų kuratorių ar Niutono obuolio graužtuko fanų akademinius frakus? Lai frakai kaip Kanečio "Apakime" stumdo kandžių apsėstus foliantų stelažus, o togos ramiai snūduriuoja medituodamos ir linguodamos ašramuose ant galvų, glaisto rūkais neva dvasinius paveikslus.... Kam greitinti Laiką Miego karalystėje?

Vaikų gaila? Dėl jų? Bet mano vaikai jau čia negrįš, o kitose šalyse yra dar daugiau puikių, gabių vaikų ir tėvų, atsivėrusių naujajam pasaulio pažinimui. Namasteeee, forever! Jie nestabdo laiko, neblokuoja žinių kanalų. Kam sklaidytis ir lipti ant to paties inkarnacinio grėblio, būti tardomai-šmeižiamai, kaip Foulzo Vikšro herojė?

bet...Drąsa - gerina anūkų genetiką. Kažkas pirmas turi laužyti ledus net labiausiai nutolusiame nuo dvasinės pažangos krašte. Nagi, dėl jų labai netgi verta pasistengti ir išmokti negirdėti tepliorių užgauliojimų ir viešo šmeižto.

Išpažintis tylai

Jupiterio tranzitas per 12-tą. Tradiciškai - išpažinčių ir atgailos laikas, kai teoriškai ir praktiškai praeities nuodėmių srutos iškyla į sąmonės paviršių ir kažkokiu būdu-išsitaško, apvalo - ką? pasąmonę? Ne, apvalo viską, iškuopia vidinius pasaulius, per 12-ka metų prifarširuotus klaidingais , sociumo išoriškai įtakotais, pasirinkimais ir įsisąmonintų poelgių atgarsiais.

Fiksuoju, kaip energetiškai tai vyksta. Atsiranda šalia žmonės, kurie geba įdėmiai klausyt, jiems lyg ataskaitas spontaniškai išguldau, atsiskaitau, kodėl dariau tą ar aną, dėl ko gailiuosi, ką daryčiau kitaip. Netikėtai paplūstu ašarų upeliais, gal net kibirais į pagalvę - be priežasties. Neišverktos emocijos - irgi apvalo.
Atminties ekrane ir realybės mistiniuose (cha- cha) susitikimuose periodiškai prasisuka "retro" - žmonės ir įvykiai, kurie esmingai įtakojo praeities ryšius su aplinka. Kad prisiliestum ir susivoktum - čia buvo gerai, o ten - smarkiai pro šalį ir žemyn.

Sunkiausia rasti - kam išpažinti, išmesti atsitiktines patirtis. Gi neisi pas žmogiuką su suknele klūpoti prie langelio. Ką jis supras? Pakako eksperimento su broliu Algiu, kai ėjau prieš 7 metus viso gyvenimo išpažinties, išrašiusi ploną langeliais sąsiuvinuką, kad ko nepamirščiau strese. Labai jaudinausi, gi sąžininga ir nuoširdžiai tikinti. Drėgnom akim į menamą mudviejų bendrą Dievą ir - stingdantis pasibjaurėjimo kupinas siaubas pavyzdinio gerulio katecheto akyse - astrologė???? kąąąąą?? žiauru, "ieškokite švaresnio kelio į Dievą".

Ieškau. Nežinau, ar tas, kuriuo einu - švaresnis? Niekas nežino. Tik Mirties laboratorijoje pasitikrinsim kiekvienas užterštumo lygį:))))
Ir vis tik - ant ko sukrauti Jupiterio energetinį paveldą? Juolab kad įprasta : žmonės šalia patys skuba išpažinti ir apsivalyti. Kaip pasikeisti rolėmis?

Japoniškas sodas prie Kretingos.Ten gal? Išsipažinti pirmoji puolė jo savininko motina - kiek tūkstančių įmerkė, kiek dar įmerks, kiek brangių sodinukų apgraužė zuikiai, kaip viską dėl sodo pardavė, bet namelių dar niekaip nepavyksta dastatyti. Palangiškių dzenas- dzinas:))) Nusiperki alkakalnį, ativeži japonų meistrų ir prievarta
šaknyji medelius vėjų pagairėje, dėlioji akmenis, mėgini per jėgą stumdyti vandenį, kad tekėtų pagal planą -čiurlentų. Kokia tyla? Stringantis verslas.

Išmeditavau vietą - Karklės akmenynas. Akmuo ypatingoje energetinėje zonoje, , žmonių nenudrengtoje vietoje, - jis sugeria, kristalizuoja informaciją. Jis - išpažinėjas Nr 1. Kad prisileistų - reikia išmokti tylėti. Į tylą atsimuša aistrų bangos, klaidų verpetai. JI - kaip nematoma raudų siena - pasiima persunkius patirčių ryšulėlius, klaidingas patirtis, atsiminimą apie bereikšmius žmones, išsiurbia sielvartą ir nuskaidrina sielos žvilgsnį.

Įvesčiau privalomas Tylos 7-minutes - mokyklose, bendrovėse, bendrijose. Sueina ir tyli vienas į kitą, po bendru tylos gaubtu. Tiesos akimirka - kai prajunti kiekvieno vietą ir giluminius tarpusavio ryšius, motyvus : kas yra kam dabar ir kuo bus rytoj, kas valdo , o kas bijo. Bendra tyla tą parodo nevalingais kūnų judesiais, įtampom ar ramiu pasitikėjimu, meile aplinkai.

Privalomų išpažinčių - prievartinės savireklamos iš mūsų kasminutę reikalauja nauja- teatrinė ar "bloginė" - gyvenimo forma. Nesukursi sau legendos, neapsinuoginsi -nebūsi įdomi, nepritrauksi dėmesio . Jei legenda skirsis nuo realybės - pėdsekiai į miltus sumals, ir bus - po legendos. Paprasčiau - atsiverti ir pilti be išlygų , ką darei, su kuo buvai - nereikia apsidraudimų ir pasiteisinimų, jei infogalai nesueina. O kas tuomet išgirs ir atlieps tai, kas lieka nutylėta kasdieniame reklaminiame rėkime, dalykiniame triukšme, nesusikalbėjimų žodžių šabakštynuose? Tyla - ji laukia nesulaukia atsivėrimų ir išpažinčių.

Paraleliniai pasauliai

"Jis - bedvasis."Ką tai reiškia? Reikšmių - begalės. Apytikslis jų vidurkis : "bedievis, suakmenėjęs - nes neatlaikęs materialistinės tikrovės slėgio,tuščiaviduris, nes sureikšminęs daiktus ir daiktines vertybes, o ne žmones; visuomenės mitų tvarkingas konstruktas, priėmęs standartines priežastingumo ryšių matricas ir nemėginęs užčiuopti savo išskirtinumo..."
ir t.t ir t.t.
Man bedvasis - tai asmuo iš paralelinio pasaulio , sąmoningai atsisakęs Dievo pažinimo per savo išskirtinės, vienetinės tapatybės suvokimą. Svetimas dvasioms, atbaidantis ir angelus, ir demonus, nes tuščiavidurė dėžė be unikalios tapatybės - per sunkus ir nepralaidus griozdas, kad dvasinės būtybės ją nekviestos ir nepermaldautos užpildytų ar stumdytų.
Su bedvasiais neįdomu - jie iki žiovulio riboti, gan greit įmanoma perkąsti jų mąstymo eigą ir schemas, atsekti (anti)pasaulėžiūros pirminius šaltinius, charakterio algoritmus ir strateginius tikslus. Bet kokią žemišką formą, kad ir pačią įmantriausią, įmanoma išfraktalint (išlukšent) ir atpasakoti. Kas atpasakota galutiniais žodžiais - jau išbaigta, atmirė, neturi paslapties, netraukia ir nepripildo.
Bedvasiai nestebina ir nedžiugina, nes neturi savyje šviesos prado, neatspindi nei šviesos, nei tamsos - yra atsiriboję nuo didžiųjų energijų šaltinių. Jie - su aiškiai įžvelgiamu dugnu ir be giluminių poteksčių, nes už jų nėra net menkiausių anapusinių, jais besidominčių jėgų, tik Mirtis sutartu laiku atsistoja šalia, nes tai jos pareiga, formalumas. Juos varo biomotoras -širdis. Sustoja, numirė, pakasė, anūkų atminty pasiskaidė - kapo kryželis sudūlėjo, ir - tiek energijos sklaidos, dvasinės naudos žmonijai, Visatai. Paradoksas- būtent bedvasiai paranojiškai gano ir skaičiuoja naudą, o suma sumarum patys yra ateičiai nenaudingi.

Mylėti bedvasį - Pigmaliono muilo serialas. Gaivini, gyvini, duodi, daliniesi, turtini - o atgarsis :marmurinės , tobulai gražios skulptūros pozos. Lyg prisiekinėtum amžinus jausmus mechaniškai lėlei.
Ne, net ne lėlei, o energetinei siurbėlei, gi be abipusio dvasinio ryšio energijos teka tik viena kryptimi - iš dvasinio žmogaus daiktiniam biopadarui. Meilė nėra dvasingumo nei pakaitalas, nei šaltinis. Veikiau, ji - testas, tikslus, mat grindžiamas hormonų cikliškumu ar sociopriedermėm (šeima, tėvai ir t.t). Jausmai - pirminė meilė - subangavo,atliūliavo o dvasinis ryšys jų neiškėlė amžinybėn, dangun - lyg mirtingiems nepasiekiamų jėgos aitvarų.

Velnio Formatas

Užkabino giliai asteroidas ORCUS - šukavau per astrobazes ir- lyg pavasarinė Žemė - vertėsi-gulė šviežiais garuojančiais arimų pylimais, mano vidiniai asmeniniai ir bendriniai velnio įvaizdžiai.

Ok, krikščioniškasis - buvo gundytojas seksomanas - tas, kas pakišo adomo-ievos porytei obuolį, įjungė juodviems Kundalini žaibolaidį - Tantros žaltį, išrangantį abu link Dievų, prilyginantį juos Dievams, pajėgiems valdyti likimą, įžvelgti, koks dvasinis veidas slepiasi po juos supančiomis kaukėmis, pakilti į astralą ir keliauti laike. Šėtonas gundė Jėzų dykumoje. Cha, realiai tai buvo paties Pašauktojo psichoakistata su praeities "ydomis", praeitų inkarnacijų neigiamomis matricomis, išsivalė bičas per vidinę kovą kapitaliai, pavydžiu.

Velnias Žuvų eroje buvo - svarstykliškas - dailus jaunikaitis, ar femme-fatale, gal išsidarkę stileivos - jie gundė ir griovė socialius ryšius, norą ir gebėjimą mylėti, aistromis sudegindavo protą, vėjais švaistė laiką ir turtus. Svingeriai tipo, patvirkėliai ar lošėjai lovelasai. JIe sugriaudavo žmogaus autoritetą ir jo kolektyvinius energetinius saitus.

Naujas velnias jau kitokių - mergeliškų pavidalų. Jis britkiai negražus, kaip Sarkozis, arba pilkas akiniuotas žiurkiukas, kaip Rubikonas. Tačiau velniškai įmantriu protu pavergiantis visą šalį per schemas, mokesčius ir teisinius susitarimus. Modern velnio įrankis - INSTRUKCIJA, Įstatymo RAIDĖ. Jis aklai, ir - o siaube! -uoliai, profesionaliai, su visa elniško proto vingria išmintimi vis tobuliau ! vykdo kaip paklusnus sraigtelis kažkieno nuleistas instrukcijas ir reglamentus.

Neužmiršiu apokaliptinio siaubo, kai pavėluodavau pirmoje darbovietėje 1 minutę! Reikalų valdytojas, kurio gyvenimo kvintesencija tapo tos įstaigos REGLAMENTAS, kone šventraštis, - nurėždavo premijas, kviesdavosi aiškintis. Kai po pusmečio atsibodo drebėti ir atsiprašinėti, supratau , kad reikia stablizuoti emocijas perkandus jo šachmatų stilių, minčių eigą. Jo fetišas buvo -" tragedija, pasaulio pabaiga, jei pavėluoji 1-5 min" - pavėlavusįjį buvo gatavas su žemėm sulyginti, tarkavo kaip krieną. Kontrfetišą suplanavau kitokį - vėluosiu 30-40 min. Cha, tokia didelė Laiko nuodėmė netilpo į jo velniška sugraduotą minčių reglamentą, jis sekė ir įkyriai tikrino vien tuos, kas drįsdavo vėluoti ryte 1-10 min.

Ir - ką? Su- vei-kė. Kabineto raktą nuo skydo lygiai 9-tą paimdavo ir įkišdavo durysna kolegė, už dovanėlę, žinoma. Bet užtat Velnias buvo tyrai ramus, nereagavo, gi nevėlavau tas šventas minutes. Kartą vėluodama pagal savo pusvalandžio kontrplaną net susidūriau su Velniu lifte. Maloniai pasišypsojom, pajuokavom. Į jo pedantišką galvą net negalėjo tilpti toks įžūlus vėlavimas:)))

Velniškumas žmoguje veda į EMOCIJŲ paralyžiųs, nuolatinius stresus dėl persekiojimų ar plano reikalavimų neišpildymo. Iš to - guzuojasi vėžiai, vedantys į mirtį. O greita mirtis ir yra kiekvieno save gerbiančio velnio tikslas.

Velniai dirbo KGB trojkose - išmušinėdavo žmonėms dantis pagal skundus ir instrukcijas. Velniais tampa pilki medikai vidutinybės, negelbėjantys žmogaus gyvybės, nes tai neva ne jų rajonas, ne jų specializacija.
Instrukcija, autoatsakovai, ciniški otmazai, jėga įgrūsti kasos aparatai, nepriimti pavėluoti dokumentai, teismo nutartys kartais tampa velnišku peiliu, papjaunančiu gyvastį, meilę, gesinantys socialias idėjas. Persekiojami žmonės tampa pikti, pavargę, asteniški ir agresyvūs - tai irgi Velnio planas.

Viešų velnių brigada šiandien vis triukšmingiau interpretuoja Šventą raštą ir sprendžia - kas geras politikas, kas blogas, kas doras žmogus, kas raganius, kam gimdyti, o kam ne. Užsiparinę tekstuose ir citatuose jie jomis žudo likimus, svajones, būsimas gyvybes.

Velnio kultas - formatas, minutė, numerologija, linija ar brūkšnys, kablelis, guru citatos stabas - oooooo, MOkytojas taip saaaaaakėėėėėėėė, o siaubeeeee, tu ne tokiaaaaa, kaip mano mokytojas saaaaaakėėėė.Ir velniukai žybsi persigandusio suvelnėjusio žmogystos akyse, kiekvienoje jo odos poroje, įtikėjusioje RAIDE, o ne savo jausmais ir pajautomis.

Geras dalykas GOSTAS, normatyvai sertifikatai - jie reitinguoja, neleidžia iškišti brokuotų daiktų, bet ne ŽMONIŲ! Kai koks nors vienas pats pradeda išvedinėti ir sapalioti, kas yra formatas, o kas ne - tai jau velniškas darbelis. Velnias dabar - statistika, skaičiukai, numeriukai, schemelės ar patogios, tik kažkam išskirtinai patogios moralės ar filosofinės dogmos, kuriomis pridengiai ciniški interesai ar gėda.
Oj, kokia graži daili statistika gula ant premjero stalo, kaip blizganti statulėlė, baltoji lelija. Ir jis, patikėjęs skaičiukais, užsigrožėjęs statulėle, imasi įtikėjęs raikyti žmonių likimus, mūsų žemės kultūrą, jos ateitį per išmokas ir procentų nurėžimus.
Velnių ir raganų pilnos Lt vidurinės - jos kabina vaikui etiketes ir psichoverdiktus, įgrūda į jo pasąmonę PAŽYMĮ, o ne žmogiuko pastangas siekti žinių...

Sapnuose velniški, sėjantys mirtį, žmonės dažnai man rodosi gyvūnų pavidale. Geruosius matai kaip dvasinus švytinčius baltus veidus. Šventuosius - kaip energetinus kamuolius, akinamai tviskančius plazmos rutulius, kurie sapne skrodžia mane kiaurai. Regimi žmones - kaip žmones, tik ūgiai skiriasi, vieni didesni, vos telpa į mano astralinius ekranus, kiti - neūžaugos, vieni miega, kiti pyksta ar liūdi, treti slepiasi, bet jie žmonės, gyvi, ne velniai. .

Velniai, kaip Bulgakovo Begemotas ar Hofmano katinas - jie šias laikais mituose, naujuose archetipuose, sapnų vaizdinuose jau - žvėries pavidalo. Orwelo gyvuliai. Lapė-snapė, mėginanti įkąsti,. Cha, realybėje gera pažįstama, vis pageriam kavos kur.
Arba didelė tarškanti papūga. Arba vilkė, apdergianti mano sodybos gražiausisu kampelius.
Realybėje - tokia kuklutė draugiška mergina, ieškanti gyvenimo prasmių, bet su šaltu fosforicuojančiu žvigsniu ir juoda mirties aura fotografijose. Nebijau jos,bet draugauti - kažko nesinori...

Mansonas - ne velnias, viso labo miela jo imitacija, švelnus muliažas. Velnias -komercinė fonogrmščikė, tiksliai išpildanti rinkodaros planą. Hofmano tampoma paklusniai lėlė. NIekas neverčia jos produkuoti garsų lavonus, pati dėl pinigų aria, vadinasi ji - velnio porūšis, ne jos prodiuseriai . Velnias - gėjus Rodomanskis, Tolerantiškos jaunimo sąjungos aktyvistas, baudžiantis kiekviena netyčinį komentatorių ir sėjantis masines laisvo žodžio baimes. Velniai - prokurorai, uoliai vykdantys jo nurodymus. Pagal įstatymo, o ne žmogškumo, raidę. Pagal mirtiną Velnio planą :)))