Laukiniai

Antra diena kankinuosi dėl 2,5 metų berniuko. Močiutė kreipėsi, gydytojai tik diagnozavo ir paliko jo genetinę ligą savieigai, spinalinė raumenų atrofija.
Didelės širdies Dievo vaikas, gera su juo "kalbėtis", bendrauti mintimis, jo vibracijos nuramina ir mane, išsklaido begalės reikalų sukeltą irzulį-nervą.
Nerandu žodžių, kuriais galėčiau močiutei taktiškai parašyti, kad va -jūs, sveiko kūno, darbštūs kaip arkliai, atitinkantys sveikatos normatyvūs, esat visiški luošiai, nes bedvasiai, o šitas tylintis išblyškęs , nevaikštantis - yra Visatos požiūriu - visagalis galiūnas, nes viena jo ašara, vienas pasigailėjimas ar atodūsis-mintis gano debesis,valo pykčio vibracijų prisodrintą eterį. Na ką jam gali duoti pasibėgiojimai su bendraamžiais, ar atėjimas į mokyklą? KOkį pažinimą? Kad saugotųsi, jog negautų į galvą ir gautų krūvą priavardžių dėl fizinio nevėkšliškumo? Ar reikia jį tąsyti po skurstančias ligonines, murkdyti skaudulingų emocijų verpetuose. Juk panorės - pats save išsigydys ir atsistos... Tačiau laukinių visuomenėje ant pjedestalo - raumenys su perkąstų pakeliui į olimpą gerklių istorijomis...
Vis tik protėviai buvo žymiai pažangesni, nes tokius - baltus nabagėlius - globojo ir gynė, suvokę, jog vietoj kojų Dievas duoda kitas dovanas. O dabar vietoj žinojimo, kad jis - kitoks, kad kažkam iš giminių dėl jo reikia aukotis , - norma tampa laukinis pragmatizmas , medikų pliusia-minusai: ar pagydo ar nurašo kaip neįgalųjį....

Prisiminiau vaikų darželyje berniuką, kuriam lūždavo kaulai nuo menkiausio susitrenkimo. Vaidenė jį pastūmė, ir Andiukas vėl pusmečiui atgulė su sulūžusiu blauzdikauliu. Šlovė auklėtojai, ji tą atvejį pavertė didžiausia pamoka visai grupei . Mes 5-mečiai , sujaudinti ir laikinai sklidini bendros gerumo dvasios, darėm jam dovanėles , kūrėm eiles, nešėm į namus, kur pataluose jis teįstengė visiems silpnai šypsotis. Vaidenė degė iš gėdos ir atsiprašinėjo jo mamos, kuri irgi tik verkė ir dėkojo jai ir mums už gerumą. Ir jokių nebuvo integracijos programų su apmokymais, tik elementarus žmogiškumas ir žinojimas, kad silpną reikia saugoti ir tausoti.

Laukinių visuomenė, kai vargšė gerietė senutė, išgyvenanti pagal išgales tarp pamestinių gyvūnų, padaroma viešai (sk liet. rytą).beprote šiukšle, kuria kažkaip reikia atsikratyti, kad visi nameliai sode atrodytų nepriekaištingai.

Dviratis

Jei nori pajust šalies dvasią -stebėk jų jaunimą, - kokie, kuo domisi, kaip elgiasi. Būtent paaugliai, jaunimas in New Age bus tiksliausias visuomenės veidrodis. Anksčiau - šeima, šeimos santykiai, praeities paveldo saugojimas, dabar - teenagerių subkultūros, klubai ir ritualai/

Rugpjūtį sugraudino Ukmergės turgaus vaizdai. Pusalkaniai, išblyškę geriečiai taikūs vyrukai, linguojantys šalia karingų, suagresyvėjusių sociumo džiunglėse super- mamų.... raumeningi treninginiai it buka avigalvių banda ir gotės-satanistės, irgi alkanos trapios merginos išgąstingom arba jau įdiržusiom, įskaudintom akim. Laimingi šypsojosi tik religijos narkotikų įkalę katalikai, besiskirstantys po mišių - taiziškai geranoriški ir pakylėti, nes kažkur jų laukia pažadėtas dangus, taigi į tai, kas po kojom ar šalia- nebekreipiantys dėmesio.

Sūnus skambina iš Anglijos nustebęs - niekaip nesupranta, kodėl su juo ten taip maloniai šnekasi, šokinėja aplink, it apie karalių . Štai tokia jo reakcija, ištrūkus iš smurtinės terpės į europinę, humanistinę kultūrą. Kultūrinis šokas, kad tave laiko žmogum, ir nereikia kovoti kiekviename žingsnyje, šlietis prie gelašvilių ar turtingesnių kastų, kad gerbtų.

Pesimizmą dėl jaunimo nubraukė šiandien Geležinio Vilko dviratininkas. Ryžas su baltom ausinėm, gal 16-17 metų, ant paprasto čekiško... Bet kaip jis varė! vinguriavo-skriejo lyg atgimimo sparnuotas angelas tarp eilių nuo Vingio kalno, žemyn pasišvilpaudamas, jo akyse švytėjo jaunystės grožis ir absoliutus tikėjimas pergale. Jis net lenkė kažką, kažką pakirtinėjo, flirtavo su vairuotojom .... Savo dvasia jis buvo aukščiau už mus, netikinčius, kad galima čia kažką pakeisti ir prisitaikiusius prie išdūrinėjimo kiekviename žingsnyje ir tvyrančio cinizmo . Jei yra čia bent vienas toks, vadinasi dar yra tautos dvasioje šviesos, dar yra iš ko atgimti. Prisiminiau ir... juokiuosi iš rudeninės dviračio formulės-1 bolido:))) Gerai, kad nemačiau, kaip jį galbūt bauduoja koks policajus už tai, kad be atšvaitų, kad galbūt aprėkia koks merso storasprandis kuilys, kad ubgas malasi po ratais. Ačiū Vilniaus dviratininkui už tą vilties akimirką:)))

juodeiji burtininkai

ir vėl panikos sklidinas laiškas - saule, gelbėk, ar jis mirs?. Akivaizdu, kas įvyko, dar akivaizdžiau, kas bus... bet kodėl turėčiau būti geroji fėja, kuri nuima voratinklius ir atbaido krokodilus nuo kvailių? Patys ėjo, patys padėjo savo likimus - tarsi vienkartines pirštines - pirmam pasitaikiusiam ekstrasensui ant lėkštučių, o po to kaip maži vaikai rėkia - gelbėk!

Liūdna, kad tokie lengvabūdžiai....