Laiko greitintuvai

Pernai kelionėje po Estijos krioklius-alkakmenis gidė Marė, mistinė biologijos mokytoja visai rimtai paklausė "Kas iš jūsų moka sustabdyti laiką? ", - vėlavome į kažkokį muziejų.Tada nesupratau, ko ji taip įdėmiai, skorpioniškai stebeilijosi būtent į mane. Jos prašomo triuko nemokėjau. Hm... gal nežinojau,kad moku, nesinaudojau gebėjimais...Stabdyti, užšaldyti kažkuriam laikui skausmą, nukelti ligą ligi aplinkybių, kai jau gausiu ar kas kitas gaus reikiamą pagalbą - yess, tas įprasta nuo mažens.

O laiko stabdymas? Nepamenu , gal....Tikrai žinau, kad galiu greitint laiką, padėti nesiviešindama kitiems, jiems nežinant, greičiau išgyventi tai, kas šiaip būtų ištęsta laike ir suteiktų žymiai daugiau kančių, užmarinuotų žmogų keliems metams situacijoje, kurios pabaiga jį sugniuždytų, o ne išlaisvintų.
Laiko greitinimas išlaisvina. Štai artimas žmogus įsimyli karštai ir nuoširdžiai, susidraugauja, įsisuka į santykių malūną ilgam. Žinau, yra atverta pabaiga - ji mirs nuo vėžio ant jo rankų. Natūrali laiko tėkmė - lai jis prisiriša, prisvyla ir ... po jos netekties jau neįstengia nieko taip stipriai pamilti, vis aitrinasi, skandinasi nesugrąžinamoje jų jausmų praeityje. Laiko greitintuvas - karšta malda už jį, rezultatas: mergina jį išduoda su kitu, palieka... žmogus kenčia , bet šis išsiskyrimas - be tragizmo žymės,pakeliamas, nes mirtis jo neįmūrijo atmintin amžiams... trumpalaikis , nes per trumpa, neišsitęsusi laike jų istorija, po išdavystės siela nesidraskys amžius , dar -su paniekos elementais .....
Kiek man tas jėgų kainuoja , kokiems išbandymams ir krūviams pasmerkiu save dėl to - istorija nutyli. Šuoliai laike - reikalauja aukų . Ko nepadarysi dėl tų, kuriuos myli.....

Sielos svoriai

Tapiau šiandien bijūnus, gimtadienio dovanai. Įsivaizduodama, įsijautusi astrališkai į tą žmogų. Gėlės gavosi gražesnės už natūrą - už sumerktus į pintą indą mano sodo dvispalvius bijūnus.

Tik paukštis paveiksle virš jų - išgąsdino mane pačią - sunkus, su pajuoduosiais sparnais, su aistros raudonio progyslėm sparnuose. Hmmm.. kodėl? ilgai pratinausi, tobulinausi jį prieš tai štrichuoti juodraštyje, o finalas - kraupokas, lyg bombonešis virš taikių švelnių žydinčių gėlių....

Susimąsčiau... kinų dailė - vandeniška- transliuoja arba idėjas, arba astralines energijas - to momento mandalas. Gėlės - tai žemiškas žmogaus pradas, jo materiali realybė. Sukaktuvininkas išties gražiai, pavyzdingai gyvena ir dirba. O paukštis - dangus - jo dvasia(siela) - pajuodusi, išplaukusi...

Iczino heksagramų principas: žemė-dangus. Jį galima taikyti ir kinų dailei, ir joje atspindėtam per simbolius žmogui. Graži išorė, nugludintas charakteris - neužkliūvantis niekam, o viduje - vietoj dangaus gūsio, vietoj orinės-ugninės sielos - irgi sunkus materijos gabalas,panašus į kalakutą... Kiek daug tokių kontrastinių matrioškų ... Pasigėrėjimas jais iš pirmo žvilgsnio, ir pakraupimas pažvelgus giliau- į grobuonies ar dykros akis, kuriose siela ne plazda , o sunkiai, negrabiai liula virš žemės...

Idealu - sutikti balansą...kur dvasia ir kūnas - vienovėje arba bent jau pusiausvyroje...