"Jis - bedvasis."Ką tai reiškia? Reikšmių - begalės. Apytikslis jų vidurkis : "bedievis, suakmenėjęs - nes neatlaikęs materialistinės tikrovės slėgio,tuščiaviduris, nes sureikšminęs daiktus ir daiktines vertybes, o ne žmones; visuomenės mitų tvarkingas konstruktas, priėmęs standartines priežastingumo ryšių matricas ir nemėginęs užčiuopti savo išskirtinumo..."
ir t.t ir t.t.
Man bedvasis - tai asmuo iš paralelinio pasaulio , sąmoningai atsisakęs Dievo pažinimo per savo išskirtinės, vienetinės tapatybės suvokimą. Svetimas dvasioms, atbaidantis ir angelus, ir demonus, nes tuščiavidurė dėžė be unikalios tapatybės - per sunkus ir nepralaidus griozdas, kad dvasinės būtybės ją nekviestos ir nepermaldautos užpildytų ar stumdytų.
Su bedvasiais neįdomu - jie iki žiovulio riboti, gan greit įmanoma perkąsti jų mąstymo eigą ir schemas, atsekti (anti)pasaulėžiūros pirminius šaltinius, charakterio algoritmus ir strateginius tikslus. Bet kokią žemišką formą, kad ir pačią įmantriausią, įmanoma išfraktalint (išlukšent) ir atpasakoti. Kas atpasakota galutiniais žodžiais - jau išbaigta, atmirė, neturi paslapties, netraukia ir nepripildo.
Bedvasiai nestebina ir nedžiugina, nes neturi savyje šviesos prado, neatspindi nei šviesos, nei tamsos - yra atsiriboję nuo didžiųjų energijų šaltinių. Jie - su aiškiai įžvelgiamu dugnu ir be giluminių poteksčių, nes už jų nėra net menkiausių anapusinių, jais besidominčių jėgų, tik Mirtis sutartu laiku atsistoja šalia, nes tai jos pareiga, formalumas. Juos varo biomotoras -širdis. Sustoja, numirė, pakasė, anūkų atminty pasiskaidė - kapo kryželis sudūlėjo, ir - tiek energijos sklaidos, dvasinės naudos žmonijai, Visatai. Paradoksas- būtent bedvasiai paranojiškai gano ir skaičiuoja naudą, o suma sumarum patys yra ateičiai nenaudingi.
Mylėti bedvasį - Pigmaliono muilo serialas. Gaivini, gyvini, duodi, daliniesi, turtini - o atgarsis :marmurinės , tobulai gražios skulptūros pozos. Lyg prisiekinėtum amžinus jausmus mechaniškai lėlei.
Ne, net ne lėlei, o energetinei siurbėlei, gi be abipusio dvasinio ryšio energijos teka tik viena kryptimi - iš dvasinio žmogaus daiktiniam biopadarui. Meilė nėra dvasingumo nei pakaitalas, nei šaltinis. Veikiau, ji - testas, tikslus, mat grindžiamas hormonų cikliškumu ar sociopriedermėm (šeima, tėvai ir t.t). Jausmai - pirminė meilė - subangavo,atliūliavo o dvasinis ryšys jų neiškėlė amžinybėn, dangun - lyg mirtingiems nepasiekiamų jėgos aitvarų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą