Sapnavau lapę. Plaukiu upe plaustu, ir matau iš arti, kaip ji liūdnai refleksuoja, kažką sau mąsto ant medinio liepto. Trumpam pritūpė pailsėti, įdirgusi ir nerami , vis žvilgčiojo į upės skardžio viršūnę - ar kas nesiveja, ar koks puskvaišis medžiotojas nešaus iš dyko azarto.
Nulydėjo mane priekaištingu žvilgsniu, kad abuoja jos dramoms plaukiu sau pro šalį.
Prabudau su kaltės jausmu, lyg nauju imperatyvu : daryk ką nors, saugok ją, lengvink jos sesėms gyvenimą.
Užduotėlė ne iš lengvųjų. Vilkus jau gina būrys aktyvistų. O lapės lyg ir nenyksta, jų daug, medžiokliai mesis ant jų . Zuikių gi jau nebeliko.
Na taip, pradėk nuo artimiausiųjų . Lapės - mano geriausios kaimynės, lydi slidinėjant, stabteliu pasigrožėti, kai bėga laukais. Už drauges supratingesnės.
Lengva pasakyti - o nuo ko pradėti?Sunkus akmenėlis - imtis ridenti.... Stabdyti brakonierius - bijau, gi namą padegs, pašaus dar. Pusgirčių jų tuntai džipuoja girioje.
Per Aplinkos apsaugos ministeriją? Pražilsiu rankiodama faktus - kiek nušauta, kiek jos nešioja ligų.
Per PETA -formalumų ir peticijų ciklai, per tą laiką jas aplink sumedžios.
Kaltės virusas - jau veikia. Kažką reikės daryti.
