2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis

Lapė liepė


Sapnavau lapę. Plaukiu upe plaustu, ir matau iš arti, kaip ji liūdnai refleksuoja, kažką sau mąsto ant medinio liepto. Trumpam pritūpė pailsėti, įdirgusi ir nerami , vis žvilgčiojo į upės skardžio viršūnę - ar kas nesiveja, ar koks puskvaišis medžiotojas nešaus iš dyko azarto.
Nulydėjo mane priekaištingu žvilgsniu, kad abuoja jos dramoms plaukiu sau pro šalį.
Prabudau su kaltės jausmu, lyg nauju imperatyvu : daryk ką nors, saugok ją, lengvink jos sesėms gyvenimą.
Užduotėlė ne iš lengvųjų. Vilkus jau gina būrys aktyvistų. O lapės lyg ir nenyksta, jų daug, medžiokliai mesis ant jų . Zuikių gi jau nebeliko.

Na taip, pradėk nuo artimiausiųjų . Lapės - mano geriausios kaimynės, lydi slidinėjant, stabteliu pasigrožėti, kai bėga laukais. Už drauges supratingesnės.
Lengva pasakyti - o nuo ko pradėti?Sunkus akmenėlis - imtis ridenti.... Stabdyti brakonierius - bijau, gi namą padegs, pašaus dar. Pusgirčių jų tuntai džipuoja girioje.
Per Aplinkos apsaugos ministeriją? Pražilsiu rankiodama faktus - kiek nušauta, kiek jos nešioja ligų.

Per PETA -formalumų ir peticijų ciklai, per tą laiką jas aplink sumedžios.

Kaltės virusas - jau veikia. Kažką reikės daryti.