Kaip su jais kalbėti ir susitarti? Su šaltakraujiškais žmonėmis-robotais, pinigų spaudimo mašinomis, lietuvos ciniškais programeriais - nextcomais, Next kartos atstovais. Man neišeina. Tai lyg - laistyti akmenį, tikintis , kad jis pražys . Ar - maišyti iš smėlio tešlą, tikintis , jog gal kaip nors, gal prakeps, išsilydys ir kas nors pakenčiamai skanaus gausis.
Prašai gražiuoju -juokiasi. Isterikuoji - kaifuoja. Maldauji - apšąla, lyg robotai sugedus jų geležiniams viduriams . Sukali reikalavimus kuo griežčiau - atsijungia ir turi sukti iki skausmo galvą, kaip išsireikalauti paslaugos, už kurią mokėjai. Apeliuoji į sąžinę - nesupranta, ką turi omenyje. Štai kur apokalipsiniai mutantai - be emocijų ir jausmų, puikiai išlaikę Tekstų interpretacijų technologijas, ir - negimę, nepažadinti iš glitaus embriono būsenos , ar mirtinai užšaldyti kažkurioje vaikystės pakopoje, nepradėję gyventi jausmais, emocijomis ir širdimi. To moko humanistinis menas, didžioji kultūra. Jie jos negavo niekur , jei mamos jais neužsiėmė, plepėjo čatuose, neugdė gailestingumo, neišmokė atjausti, suprasti , gailėtis, elgtis žmoniškai.
Gyvenčiau Rusijoje, su tokiais - trumpa kalba, pasiuntei draugus - ir prirėmei jėga prie sienos, kad iš baimės atkurstų, savo kailiu pajustų svetimą skausmą . Dabar gi reikės stumdytis su jų ledo bokštais teismuose
Dievo pamokos mokykloje tokiems - kaip nemokamas narkotikas ir išslaisvinimas nuo kaltės. Jei kas jiems nepatinka, vadinasi, tas - Šėtono parankinis, ir basta :)))
Kultūra - kaip valstybinis šalies sodas. Jos nesodini, nepuoselėji - priauga dilgėlių tuščiuose dirvonuose. Kelios kartos, vis kraupiau šaltesnės. Gi anie bus kažkieno tėvai,mamos.
Sniego dykuma