Vandenio paradoksai

Ištraukinėdama energetines adatėles, techniškai prismaigytas profesionalios psichologės-vampyrės, vis mąsčiau, ar spėja pasislėpti po giliausia lova vaikai, į kurių namus ji prasiveržia kalbėti apie meilę ir ramybę šeimoje ? :)))

Rašiau kažkada apie cedeliukus, kurie klaidingai sužymi žmones. Ne, čia ne klaidinga reklama, o New age paradoksai, trinantys bet kokias bendras etiketes. Kai pažiūri šiuo kampu, pasaulis susirodo dideliu smagiu cirku, kur iš juodo cilindro Laiko genijus gali ištraukt rimtu veidu pastipusią pelę, o išoriškai apgailėtinas klounas prabilti apie amžinybės tragizmą ir apversti širdį naujam gyvenimui.

Jei turi išankstines nuostatas , kaip turi atrodyti ir elgtis premjeras, balerina ar troleibuso vairuotojas - šaaaaakės, vis springsi pelėmis , draskysi akis šventajam, patikėsi paslaptis mokesčių inspektorei ir pan. Gyventi su kategoriška nuostata, kaip kas atrodo , sutikti pagal įvaizdį, "sutikti pagal drabužį, o išlydėti pagal protą" - jau perbrangiai kainuoja ir net pražūtinga.
Štai mokytoja, prisiskaičiusi literatūros (autorinių projekcijų protokolų) ir prisirijusi lietuviškų bobišku gliancų, sutinka apšiurusiame biure džiazuojantį multimilijonierių ir kone apalpsta iš siaubo : "na ką, aš gera psichologė, kur biuras?! Taip turtingi nesirengia, apie tokius dalykus nešneka.Ne, su juo neprasidėsiu. " Ir amen, atšoka, darbo perspektyvų neturi, nes netilpo sutiktas paradoksalus žmogus į jos išankstinių nuostatų lentyną.

Pirmas klausimas: KOKS ŽMOGUS? Parodykit man tą veidą, tą žmogų, o jau tada spręsiu, ar su juo turėsiu reikalų, ar naudosiuosi jo paslaugomis, ar atsiversiu jo kūrybai . Fuck jo nuopelnai. Tai jo atminimų dėžutė, lai užkasa kur tvarte prie senelių kaulų. Žmogus dabar gali pasikeisti kardinaliai per kelias savaites, po didelių krizių tapti žvėrimi ar atsiversti į eko-angelą. Kas man ta jo CV? Net produktas iš nešvariios širdies savininko rankų - žalingas, su mano kūno hypersensityvumu pašiurpstu-apsergu nuo negatyvo, kad ir koks tituluotas cedeliukas būtų.

Štai miela saldainių parduotuvė, kažkada Lžiniose juos visaip prireklamavau, nuostabūs savininkai, smulkus verslas, reikia palaikyti. Net specialiai saldainius dovanoms pirkdavau tik pas juos.Keista, paskutiniais mėnesiais na niekaip nebuvo vietos ten parkuotis.

Intarpas: Gyvenu pagal principą : puola/atakuja/skauda, vadinasi kažkur ne ten užsukau; nėra vietos? vadinasi, ta vieta ne man, negaištu laiko, nebūnu tapetais ir "focus grupės" idealia statiste, tikiu savo pasąmone, savo Dievais, labiau nei šūkiais: "kovok su kliūtimis kelyje, ir būsi hero; daryk , kaip visi, ir neprapulsi ".

Nagi nugalėjau kliūtį , sugebėjau patekti į ta parduotuvėlę. Ak, Velnias mane ten nešė. Įeini ir pamatai, kas su kuo miega, ir kas to nežino. Lai miega-skraido iš meilės, gi žemėje nuo to tik geriau, sklandžiau, taikos daugiau:))) O iš klimakso naudotis darbdavės tarnybine padėtim įdarbinus jauną seksapilų kaimietuką - fuuuuu...Pamačiau ,kaip iš arti, REALE atrodo situacija, kurią vaizdžiai kažkada išpasakojo Paulius, kaip jį "skloniala k liubovnomu sozhiteljstvu" akcininkė-darbdavė, ką jis jautė ir ko negalėjo:))) Aišku, saldainių ten nepirksiu, kol pasąmonės radarai neuždegs žalios šviesos. Išoriškai na tokia miela krautuvėlė...

Kaip be išankstinių nuostatų? O taip: atvira šrdis singalizuoja, kas ką gali ir kur kreiptis tuo momentu, kai reikia. Taip nuo jaunumės perku drabužius. Susimedituoji - ir varai tiesiai ten, kur tavęs laukia tas švarkas ar tie batai. Taip ir su žmonėmis. Mokytoja su sertifikatais gali būti užsimaskavusi pedofilė. Tituluotu psichologu prisistatinėti - depresuojantis vampyras. Vienuolė, vedanti jaunavedžių kursus, gali pasitaikyti nepagydyta narkomanė, vis pasakojanti ką ir kaip ji badėsi , ir kaip dabar jai žymiai geriau, nes badosi biblijos citatomis ir dar yra giriama, dosniai apmokama. Lai kas nori, tuo badosi, bet prie ko jaunavedžių tyros viltys? Jau čia patys jaunavedžiai turi paradoksaliai atsirinkti, kas juos gali palaiminti, o kas - prikergti savas destruktyvias žvaigždes.

Paradoksas: kai nežinai , kas įvyks rytoj.... Bet tai nereiškia, kad turi pražūti šiandien. Išsikeli lyg povandeninis laivas periskopą ir apiplauki priešininkų bazes ir torpedas. Su išankstiniu planeliu nelabai išeitų.
Idealu, jei vietoj periskopo širdis - tas povandeninis laivas paklūstų Aukščiausiojo valiai. Deja, tai daugeliui per sunku, vis per sunkiau. Tegyvuoja bent jau paradoksalus gyvenimo būdas!