Gamtos tonacijos

Labai jaučiu Selindžerio išėjimą. Dar prieš tris dienas pakeliui vis priskrisdavo raibas, нахохлившийся paukštis, iš Burbiškių šilo. Primobailinau, taip jau graudžiai jis tūpė ant sedulos šakų ir prašėsi paglostomas, priglobiamas ...

Kitąryt atskrido prie lango, snd ir vėl tupi prieš akis.... tyliai sninga... selindžerio skaidrių subtilių apsakymų švelnūs atodūsiai, dangus beria ašaras-snaiges tolerancijos genijui pavymui ....

pusė gyvenimo- vienas, atsiskyręs, kaip Dikinson, Fawles'as, King'as, Nabokovas - jokių intervų ir kontaktų su klounų karuselėm .. kaip juos suprantu, kokie dvasios spazmai ir laiko tuštumos dūriai , kai, netyčia pakėlus ragelį turi iš iškošto mandagumo pliurpt apie kažkokius fucking skudurus-baldus... paskaičiau šiandien ir vėl V.Normano paaugliškus klyksmus - vien emocijos, o... parėkaus , ir bus garsesnis čia už zeką Parulskį... ne mano kelias...

iš ko įkvėpimas? iš gamtos, iš savęs.... iš savo pasaulių, kuriems niekaip nepavyksta rasti absolut sąskambių- atgarsių svetimuose dvikojuose padaruose...

Sociofobė? degradė ( cha, taip ką tik išvadino vienas kūno švaros manjakas) ? nepripažinta lūzerė ( ką skaitau savo pažįstamų akyse) ? ne ,jokiu būdu, gi meilė žmonėms veržiasi pro kraštus... bet naivu ją lieti be saiko gyviems aplinkiniams... su paukščiais ir augalais - stipresnis,akivaizdesnis grįžtamasis ryšys :)) snaigių pūkų šnaresy daugiau girdžiu sąskambių, nei dialoguose su "protingais-veikliais"

mama vis taktiškai užklausia, iš ko gyvensi senatvėje? viešpatie, kaip tai nedomina, kasparas numes kefyrui-batonui, patyrusių astrologų ar sodininkų irgi visiems reikės... kiek dvasios jėgų gaunu iš senelio , kuris pragyveno iš tulpių sodinukų, su švaria sąžine ir skaisčiu protu... nevergavęs niekam ... gamtoje, su mylimąja žmona širdyje , juk to užtenka?

Ir vėl neišgelbėjau

http://www.lrytas.lt/?data=20100128&id=akt28_a1100128&sk_id=99&view=2

- va, pasirodo, kas šaukėsi prieš mirtį pagalbos, ir jokia, pasirodo, ne seks. prievarta, o visokeriopa, kaip sakydavo mano mochiute, "ducheguby razbushevalisj" . Fotkėje - va, tas juodbruvas vaikinukas, jo siela mano sapne merdėjo sugniuždyta, išniekinta vienutėje. Tik "stovykla" - tai jo mokykla.

Iškilo prisiminimai apie mano patyčias, jos vėlai prasidėjo, 9 klasėje....dabar suprantu, kad dėl vaikinų, patikau tiems, kuriuos nusižiūrėjo ankstyvo brendimo, smarkuolės merginos ... tada tebuvo vienas suvokimas - puola- reikia gintis. Kaip gyniausi? Gudriai :))) sutariau puikiai su paprastų tėvų vaikais, kuriuos "Ąžuolyno" ponuliai niekino, ignoravo, net neleido pabaigti vidurinės. Jie pora kartų atkalė su didžiausiu keršto malonumu fašisčių vadę, pionierių draugovės pirmininkę, mokytojų numylėtinę Audronę. Vėliau išsisukinėjau simuliuodama - tai pusmetis vienoje ligoninėje, tai bėgimas iš pamokų, tai olimpiadinės kelionės .11 klasėje teroras baigėsi, kai atėjo griežta auklėtoja ir jas pritildė. Jos išsigando dėl atestatų, liovėsi bujojusios.

br... kai prisimenu jų skambučius su grasinimais ir patyčiom, apkalbas, mušimą pakampėse...
ne, nuoskaudų nejaučiau, tada - tik pojūtis - tai kažkada praeis, kaip sapną reikia pralaukti , atsiriboti, nereaguoti, netgi skatino ambicijas, į paskutinį skambutį sukviečiau miesto chebrų draugus, su šampu- gėlėmis, bučiniais mane sveikino kaip prezidentę - teroristės žaliavo.

Dievas joms atlygino su kaupu. Audra - bevaikė, vyro išduota, pasikorė 42-jų. Eglė Bučelytė - našlė, nelaimėlė, be draugų...Vaidenė - prasigėrė, vienas vaikas mirė, skursta. Daiva, kuri skambinėdavao, - palikta nėščia, vaikas gimė su inkstų nepakankamumu, ji skursta, dirba soc. globos centre naktinuke - prižiūri oligofrenus, agresyvius bepročius, gauna tą pačią agresijos dozę, kuria dusino kitus mokykloje...Žiauru? Dėsninga.... ką pasėjai , tą ir pjausi.

Mąstau, kad patyčių nebūtų buvę, jei ne auklėtoja, kuri tyliai pritarė grupuočių karams, periodiškai pjudė kokį nepaklusnų, ir užsiundydavo ant jo kitus.

Bjauriausia, kad snd tyliai džioaugiuosi - Justei nedaug liko, ir atia vidurinės kazarmos. Kas gelbės kitus? Kas keis sistemą?