2010 m. lapkričio 10 d., trečiadienis

Pykčio astrogenezė

PYKTIS. Kilo noras pasiaiškinti astrologiškai iš kur jis kyla žmoguje? Marso energijos, šiap jos reikalingos vyrams . Kad veržtusi į priekį, veiktų, brautųsi į naujas erdves, būtų vyrais -marsais, veiklos lyderiais . Sveikas pyktis vyrui - gerai, uždega veiklai.

Anomalija, žmogišku požiūriu, - pikta moteris. Kodėl iš jos veržiasi Marso ugnis? Neturi ilgai vyro. Neišsilibidina. Čia aišku. Kita priežastis- persidirba, jai užkraunama per daug veiklos. .Per daug iš jos reikalaujama Marso - ryžto, veiklumo, lyderystės, ambicijų. Tai yra iš jos daromas vyras. Vienišos mamos asocialioje visuomenėje, kur reikia kautis už būvį, visada piktos. Kitaip - kažko nespėtų, nepadarytų, nukentėtų jų vaikai, kažko jie negautų.

Pyktis - kaip atsakas į nuolatinę kažkieno kito agresiją ir grubumą. Tai dažnai duoda ir apgamus ant kaktos, slenkančisu plaukus, raukšlę tarpuakyje, raustančią nosį tiems, kas negali Marsu atsakyti į išorinę Marso ataką, ir pyktis ilgai kaupiasi viduje. Aukštas kraujospūdis, migrenos - tai vis pyktis.

Petrovičiaus salytėje, spalvingoje bendruomenėje, kur ankštoje erdvėje sportuoja invalidai, kylantys po insultų, suriesti po traumų, jaunieji futbolistai, mafijoziai, milijonieriai ir sporto ex- žvaigždės, kartais ateina koks gležnas permatomas debesėlis ir taip pajuodęs išdaužo kumščiais kabančią kriaušę, kad išbėgu moment, kaip kulka, nes erdvė prisipildo agresijos, pykčio, kurį žmogus ištaškė čia, nes neturėjo galimybės išrėkt, atremt agresiją, svetimą pyktį ten, kur jį talžo agresorius.

Kai ėmiau gyventi natūraliu ritmu, lioviausi pildyti iš geros širdies visų žūtbūtinius terminuotus reikalavimus, dirbti kaip kupranugaris dieną naktį buityje ir tarnyboje, labiau paisyti vidinių emocinių būsenų , bioritmų ir intuicijos, saugoti moteriškumą - dingo pyktis (Marsas).

Sujaudino kino kasoje pikta kaip širšė studentė. Pavarė į kaktą Marso energijų. Kodėl ji tokia?Nuskanavus, atsakymas: ideologija. Jos požiūris į pasaulį (AKYS- kurios mato) : nusistačiusi būti veikli ir krūta. Iš ideologinės nuostatos kaip peilis skrodžia tuos, kas priešais Marso pykčiu. Ir Veneros energijos - Meilė- sudega pakeliui jos ryžtingos veiklos žaizdre.

Keistas momentas: kai su meile eini į kitus: daug kas šalia manęs pratrūksta pykčiu ir tūžmastim, na širdis jų lyg apsivalo . Tik dabar pradedu suprasti, kas vyksta. Ilgai maniau, kad gal manyje yra kažkas, į ką piktuoliai rezonuoja, purtosi? Po eilinio pykčio priepuolių verkiu paprastai kiaurą naktį iš gailesčio dėl abiejų, kad vietoj kontakto grožio, meilės jungties, įvyko juoda katastrofa, ir gal aš dėl jos kalta? Labiausia gaila supykusio žmogaus, nes žinai, kad jam grįš tas dar didesniu agresijos bumerangu. Ir kad nieko jau negali pakeisti, jis jau SUPYKO, jam dėl to vėliau dvigubai skaudės, kažkas dvigubai tiek jį marsiškai muš...

2010 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Pabaigtuvės


Gyvenimo mizanscenų dekoracijų kaita, tos ribinės būsenos, daug kam pažįstamos. Kai įbėgi tvarkytis dokumentų į darbovietę, iš kurios išėjai. Lyg tie patys veidai, bet jau tolstantys, svetimėjantys lyg pro stiklą matomi, lyg traukinio žiburėlis, tolstantis nakties tolumoje. Butas, iš kurio išsikėlei, tuščios sienos, bet jau svetimos, NE TAVO, kitų pasaulių priklausiniai. Toks lengvas nerimo vėjelis neša atgalios, kažkur praeitin paliekamos vietos, nueinančio gyvenimo tarpsnio emocijas, mintis, o naujas dar nepadvelkė....

Sekmadienį pakeliui užlekiau į vienintelį uždarą vienuolyną, kuriame oficiozas ir uabiniai santykiai nebadė akių,, kultinių lavonų tvaikas nekuteno uoslės. Pas seses buvo tikra, dar vasarą sklandė sakralios dvasios... man ten visada gera, esu suprasta, laukiama, mylima . Besisukdama darbų verpetuose vis susipainiodavau, kada gi ten savaitgaliais liturgija? Lyg 16-tą? Ne... bažnyčią tądien rakino baltas seneliukas, pasisveikinom, pasišypsojom. Likau viena tarp lapkritinių (dar žydinčių!) vienuolyno rožių. KOks skirtumas, kur liturgjja? - viduje , ar už durų? Vieta juk šventa. Prietemoje atsisėdau pamedituot, pasimelst, įsijaust į vietos aurą, ant suoliuko. Ir , po 15 min - keisti garsai. Prie vidinių kapinių, už medžio, tamsiausiame šešėlyje ... bučiavosi ...2 vienuolės. Apsikabinusios, jausmų jungtyje, kaip Klimto paveiksle, bučinių šiluma. Kristaus meilė, tikra, neknyginė. Mylėkit vieni kitus, tiesiogiai, realiai, be nukrypimų nuo žemiško surėdymo ...

Susinepatoginau, kad galiu jas išgąsdinti. Palaukiau,kol nuėjo abi romantiškai liepų alėja, pasivijau, dar paklausiau , kada gi ta 7-nė liturgija, pasišildžiau jų abiejų NENUODĖMINGOS, o pačios natūraliausios, žmogiškos meilės laukuose. Jausmai, jie nežino lyties. Na, gal nevienuolyne taip neatsitiktų? JOs pamiltų vyrus? Bet gi Dievas atvedė ten, sujungė:)))

Lengvas nostalgiškas atodūsis. Viskas, pasaulis jau kitoks, mano tradicinės religijos galutinai baigėsi:))) Liturgijos vyks gamtoje pavieniui, o pas seses - arbatos pagert, ne kažko sakralaus pasimokyti ar apsišvarinti :)))
Tiesą sakant, važiavau ten su slapta mintim paprašyti asmeninio dvasininko:))) Išpažinčiai... Tačiau Dievas akivaizdžiai parodė tomis seneliuko rakinamomis durimis:viskas, čia nėra ko ieškoti. Paukščiai ir lapės, dangaus aukštybės yra ir bus mano dvasininkai, jiems sielą apnuoginsiu. .