Egzorcistų klastotės

Prasivarčiau kiaurą natkį sujaudinta istorijos apie globalaus masto Vagį ir Turto prievartautoją. Iš gyvų liudininkų lūpų išgirdau. Pasirodo, savaitgaliais jis guli pusdienį kryžium atokioje bažnyčioje, kuriai pramušė fundavimą vyriausybės lygmeniu.
Garsus bažnytininkas, kunigas- egzorcistas iš jo varo VELNIĄ, piktą dvasią. Rodos, kitų- manęs-jos-jo tas aktas neturėtų liesti? Ogi ne! Jei tikintieji katalikai žinotų, kiek jie palengvina "garbiam nusikaltėliui" juodų darbelių karmos naštą, jie gal priešintųsi tokiam brutaliam dvasiniam jų šeimų, vaikų apvaginėjimui.

Energomechanika - paprasta. Tikinčiųjų neptūniškas laukas, lyg bendra energijos pastotė yra pakraunama širdžių meilės galiomis-
mišių, maldų, milijonų tikėjimo. Ir štai vienas Pabaltijo masto negatyvo akumuliatorius-retransliatorius, kuriam už tautos išdūrinėjimą priklauso ir ligos, ir nesėkmės, ir demonų purtuliai, ir psichozės, sąžinės skausmingi spazmai ( kaip pelnytas atlygis, kaip sugeneruoti pragariški negatyvo laukai...) nutaria ir čia įlįsti į dvasinių švarių laukų banką ir pasiganyti, apsivalyti už pinigus, paskirstyti savo nuodėmių kraitį visai religinei parapijai per egzorcistą.

Teisinga - juodas alinantis darbas, savanoriška katorga, kurią, suvokęs savo Nusikaltimo mastą, pasirenka Dostojevskio "Bausmės ir Nusikaltimo" Raskolnikovas. Akmenų ridenimas metų metais , auto-kančia kaip Kim Kiduko "Pavasaryje..."Teisinga, kad pats indulgencijų pirkėjas išeitų į žmones su prašymu - kaltas, negaliu, mylėkit ir atleiskit, visą turtą savo išdalinu ir dovanoju. Nagi ne, jis ir toliau rezga aferas su bankais (tą irgi žinau iš pirmų šaltinių....)

Po "Cosmo"ištiražuotų, į skaitytojų smegenines meniškai įgrūstų kamasutrų - tą Karmos švytuoklės neišvengiamą belsmą- šešėlį jutau visais syvais, ieškojau karštligiškai kaip?- ar spėsiu? išsipirkti gerais darbais, išbalansuoti savyje tai, ką pridirbau dėl garbėtroškos ir žaisdama mitais-masių čakromis ?

O čia aniuolėlis už pinigus atsigula kaip kurorte (matraco ko gi jam nepakloja už kubilo milijonus bažnyčiai?) - jo demonai minta egzorcisto apeigų energija, nusiurbta iš nieko nenutuokiančių tikinčiujų pulko. Po to stebimės, kodėl uolių, nuoširdžių katalikų šeimoje gimsta neįgalus vaikas, kodėl jie staiga serga sunkiausiomis ligomis. Egzorcistas maino jų šviesųjį dvasinį turinį su kryžiavoto Vilko juoduliais. Kaip nematomą košę-dujų kamuolį užmaišo ir per mišias padalina bendros šventos dvasios pavidalu....Ne juokai čia, realybė...jos niekas nemato, bet nežinojimas neatleidžia neregių-fanatikų nuo atsakomybės už vaikus...

Anksčiau to nebuvo - nes nebuvo tokio masto partinių Gangsterių....Nebuvo ir tokių egzorcistų, kurie už pinigus ir Velnią Angelu paverstų.

(Ne) kova su blogiu

Ex-bosas. Jauno ex-kolegos laidotuvės. Kol gyvas - bosas užvaikė, mokėjo grašius, astenikas patrūko, širdis neatlaikė. Drąsuolė klausia: "Vadove, kodėl jūs toks geras tampate per laidotuves - ir giminėms padedate, ir gailitės.>Gi teisingaiu - mylėti žmogų, kol gyvas."
Sokratiškas lietuvio darbdavio atsakymas: "Kol gyvas, žmogų reikia spardyti."

15 metų turėjo praeiti, kol supratau, koks jis teisus. Nepažinčiau savęs, netapčiau dvasiškai stipri, autonomiška, negalėčiau padėti kitiems, neatskirčiau blogio nuo gėrio, neatrasčiau SAVO vertybių, nepamilčiau gyvenimo kaip paskutinio šanso įvykti, jei
manęs nebūtų spardę, tyčiojęsi, niekinę, išdavę, pardavę, pervartoję, palikę ant ledo tie, ką žmonės paprastai vadina Blogiukais.

Kas būčiau be jų? Cukrinė naivi megaitė, tikinti gėrio pergalėmis ir bėganti kaip nuo maro, nuo Velnių. Nematanti svetimjs kančios, nepastebinti gyvenimo bjaurių spalvų. Smerkianti demonų apsėstus , negatyvių energijų persmelktus, piktus ar arogantiškus daiktasmenis . Tiesą sakant, ir dabar juos apeinu ratais. Taip ramiau, jėgos nesieikvoja meilės perviršiui jiems iš gailesčio - kokie vargšai, purtomi ir užvaldyti juodų aistrų, krečiami vidinių vulkanų, ramybės nepažinę.

Šviesą matai, jos sieki - tamsos fone. Kaip - kaip atsidėkoti tiems, kas mane žlugdė ir dar piktavališkai kenks ateityje? Kas aš būčiau be jų juodo triūso ir kantrių pastangų ? Baltas tuščias lapas. Ar kovoti su jais? Taip, būtinai, primygtinai, kas minutę. Kova su jais - tai kova su savo vidinėmis baimėmis, negatyvo zondavimas - kiek jo turi , ką puolantieji stipriai užkabina?

Ramybės dislokacija

Paprasti, vaikiški klausimai sustabdo, kartais suglumina, atgręžia į save, dažnai net pakeičia kelio kryptį. "Kaip rasti ramybę?" . Hm... niekada apie tai net nesusimąsčiau. Asmeninis kultas, širdies altoriaus epicentras - Meilė. Kai myli, neturi ramybės, aksiomatiška. Gauni kaip dovaną - nuolatinę jaudinančią palaimą, amžinybės time-out'ą - alsuoti, kvėpuoti, kristi ir prisikelti sinchronu su tais, be kurių nėra jokios prasmės būti ir kurti.

Kur čia ramybė? Ramybė - trumpas relaksas pasikrauti jėgų pilnatvinei meilei. Esu štilyje, absoliučiai kosmiškai-skaidriai rami, bekūnė ir besvorė, kai medituoju ant savo akmens į dangų. Iš tos ramybės nesinori grįžti, gręžtis į realybę, bet... reikia, pareiga, išgyvenimas, meilės priedermės.

Ramybės sparnai kelia sapnuose aukštyn nuo aistrų ir pykčio draskomų plotų. Rami, kai - taip reta! - visa šeima kartu, po vienu stogu , tyloje, kiekvienas savo užsimėmimuose, lyg namų kamerinė polifonija.
Ramybė pati ateina ir apkamšo, uždengia saugiu gaubtu, atriboja nuo rūpesčių, kai imu teptuką į rankas ar giliau apie kąžką mastau žvelgdama pro langą.

Ramybė, kai prabundi ryte šalia savo žmogaus ir regi šypseną jo miego veide . Šita ramybė galėtų tęstis, nesibaigti. Beje, ir nusitęs, nusidrieks į amžinybę.

Tampu šaltakraujiškai, olimpietiškai rami užgriuvus išbandymams, skausme, ligoje, praradimuose, kitų bėdų akivaizdoje - susitelkiu į ramybę, kaip į tvirčiausią vienatvės atramą. Tik ji viena atlaikys, neišduos. Imu ją už rankos ir ištvermingai, lėtai pereinu Mirties upę, eilinį kabantį tiltą virš prarajos.

Ramu, kai niekam neskolinga, niekam neprasižengusi, neturiu kaltės , o pareigos nesmaugia terminais. Taip nebūna. Cha-cha, tai - virtuali ar bažnytinė parodomoji ramybė-kaukė.

Ramybė - trumpos laimės, atokvėpio akimirka. Stotelė bazinėje stovykloje lipant į kalną.

Mažai išties ramių, tikrąja to žodžio prasme ,žmonių. Tokių sutikau tik du gyvenime - savo senelį ir Gotlando psichiatrą Prozako konferencijoje. Jų laukai nespinduliavo nieko, į ką mimoziškai reaguočiau kaip į svetimkūnius. Jie buvo visiškai ramūs. Ramių mačiau daug gyvūnų. Gal - išromytų? Susitaikiusių su pavaldumu šeimininkams?

Paprastai ramybe daug kas vadina ego-abuojumą, socialinį pasyvumą, poch-zmą. To siekia, numarindami sąžinę, užblokuodami emocijas. Tampa ramūs, kristalizuoti ir mirę, kaip akmenys. Socialiai aptakūs, patogūs, gerbtini. Kaip spinta ar griozdiškas baldas, energijų blokatorius Žemės lomos gyvastyje.