Mirties rikošetai

Sprogimas minioje. Stovėję arčiausiai - palieka sveikutėliai, apkibę garuojančiais faršais. Stovėję toliausiai - amen. Kodėl? Na taip, yra sprogimo bangos fizika, skeveldrų sklaidos vėduoklė. Kodėl tuomet per žingsnį stovėjęs - GYVAS?! Jis - tikintis, su plačiausiu gelbėjimo ratu- nematomų dujų žiedu, sunertu iš milijonų tikėjimo. Skeveldros jo nekliudė kaip Matricos Neo. Kaip nekliudo per žemės drebėjimą sektantų fanatikų.Jų tikėjimas kaip skydas suguldo saugiai namo sijas, kad jie galėtų ir toliau dar ekstatiškiau giedoti ALELIUJA. Lai gieda, be tikėjimo žmogus - be vairo kelyje į ateitį ir be apsaugos mirties akivaizdoje.

Apmąstymai šia juoda tema kilo besigilinant į Anos Jablonskajos, kylančios dramaturgės, žūtį. Atskrido atsiimti premijos, o gavo bilietą į vieną pusę. Šlovė- čia pat, o išleki gabalais į orą. Paskaičiau gabalus jos dramų, nepaprastai talentinga , bet pedalavo rinkos konjunktūrą, kaip voverė profų rate, neatsitiktinis užrašas prieš metus "esu jau nežmogus".
Čia tai, apie ką rašau kaip apie apokaliptinį siaubą - tapatybės praradimą - kai tave daro daro sėkmės mašina per visus galus ant greičio ir ...užmiršti, kas esi ir kuo vardu, jei neturi vidinės dvasinės jėgos ar.... meilės.
Artimųjų meilė - yra dar tvirtesnis priešmirtinis skydas už tikėjimo gaubtus. Ji - kaip nematomas neperšaunamas skafandras , į kurį atsimuša kulkos-skeveldros. Žinau, kad tų, su kuriais kas minutę esu mintyse, širdyje, maldose, nebus mirties sąrašuose. Tai didžiausia mano gyvenimo prasmė - kad jiems plaukas nenukristų nuo galvos. Jie bus įspėti, sulaikyti, patraukti iš ten, kur mirtis vykdys atranką. Kai tik mano kūryba-ambicijos taps viršesni už širdžių jungtis - žinau, kad ir aš tapsiu pirmu taikiniu, niekiniu daiktu Žemėje be tapatybės -su šlamančiais lapais šlovės vainikų, sąskaitų, vienadienių pagyrų. Mano tapatybė - tie, ką myliu,per juos kasdien prisikeliu naujam gyvenimui ir atrandu Naujas Visatas.
Vakar karštai pamilau močiutę prie bankomato, prašė pagalbos nuimant pinigus, nemokėjo. Kas jos taip nemyli, kad leidžia vienai, bejėgei, su kortele šlitinėtis gatvėje? Ji irgi bus mano širdyje, kol gyva.
Pamilau turtingą našlę, kuri viena kaunasi tęsdama vyro pradėtus darbus. Kokia kančia - tarp aukso kalnų susivokti, kad mylimojo, vaikų tėvo, jau nesugrąžinsi. Ir kad bėgti kartu gal vertėjo
į kuklesnę, bet saugią oazę, nei į akcijų biržos sąrašo pirmas eilutes.
Svarbiausias sąrašas yra vienas, paskutinis - su juo vaikščios ir mus sijos teroristai, med. seselės, anesteziologai, gamtos stichijos.

Kiškutė Valerija

Keistai viskas susipynė, atsikartojo. Rėmiau drabužiais, surinktais iš draugių ir kaimynų, kaimo daugiavaikę šeimą. Asocialai - 10 vaikų, vienas gražesni už kitą, kaip pasakų elfai ar princesės. Pamačiusi juos sustoji bent akimirkai pakerėta grožio ir susimąstai, kodėl toks grožis turi kentėti: spraustis kolūkio nugyventame blokiniame kube, 2 kambarių tuščioje landynėje, apstatytoje daugiaaukštėmis lovomis su vienintėliu kilimu - iš gyvų šiugždančių tarakonų, šmirinėjančių ir po lovas.
Daugiavaikė mama- vėjavaikė perėjūnė, atklydusi su sese į kaimą kažur iš Rusijos glūdumos.Kaip šėlstanti metastazė, nugirdanti apylinkių vyrus , ir kaip moralės testas - gi pabiručiai vaikai - jų paklydimų vaisiai. Kaip testas - šeimų galvos ar vienišiai ūkininkai palieka sėklas, kurios sudygsta kaip priekaištas visai bendruomenei - šalia auga nežemiško grožio maugliai. Kaip iššūkis socialinei tvarkai - gi vaikai gimdomi dėl pašalpų, kaip provokacija visuomenei.

Pirmąsyk į kelintą bendruomenės vaikų šventę atėjo 3 metukų dvynukės iš šios šeimos. Snieguolės sustingusiais veidais, susirietusios į dygų kamuolį.
Sesė su drauge atvedė,mama kaip visada girta, bejėgė. Vaikai akimoju pagauna šventės dvasią, kuria kartu džiaugsmą. Gi su Valerija turėjau pavargti, kol atitirpo, patikėjo, prisileido, paėmė už rankos ir leidosi vedama į bendrą būrį.
Jos vyriausias 18-metis brolis aną pavasarį mirė nuo smegenų vėžio, kitą dieną po laidotuvių nuo plaučių uždegimo komplikacijų mirė 6 metų sesė. Liko jie 9-iese, šelpiami aplinkinių maistu, drabužiais, išmokomis už elektrą, kad neatjungtų.
Žiūrėjome viena į kitą su kiške Valerija- lyg minkle mynėm, ką gi su ja daryti. Jei parodysiu gražų galimybių pasaulį - kviesiu į plenerus, mokysiu kalbų, rodysiu filmus ir knygas - gi tai bus arogantiškas, egocentriškas pasityčiojimas iš jos ribotų galimybių. Parodyti Visatą, žinant, kad vargo mažylė niekada nepasieks . Ir ne dėl pinigų trūkumo, o iš inercijos, iš meilės tai pačiai nevykėlei mamai.Gyvenimas užsiurbia.
Eiti radikaliu keliu - sterilizuoti? - fašizmas. Kaimo moterys jau buvo susidėjusios ir spiralei, ir operacijai, surado ginekologę, kuri įkalbinėjo, jog neleistų gegutė į pasaulį alkanų vaikų. Ne, daugiavaikės atsakymas: "O vat noriu ir gimdysiu, esu sau pati karalienė."
Ką daryti, kad paauglių mirtys nuo bado ir ligų asocialų šeimose negąsdintų kitų laimingų kiškių?
Pasirinkti vieną iš šeimos , stipriausią psichologiškai, jį išvesti į gyvenimą, o jis jau kaip nors ištemps, įdarbins, neleis degraduoti ir kitiems. Ir dar - telkti bendruomenės moteris, kartu jos - galinga jėga, nes ilgai stebi, kas realiai vyksta, turi receptų, turi realias kasdienes įtakas.
Šiandien taip mąstau.