Pašiurpusi skaitau vis tankiau pasirodančius, kvailiausius lyg ir protingų žmonių tekstus apie meilę. Neva kad tai liga, priklausomybė, narkotikas, moksliškai įrodyta išgydoma nesąmonė.
Pirma reakcija - begalinis gailestis, na kaip gi taip, kas prifarširavo akiniuotai gerai protinguolei šių pseudomokslinių nesąmonių? Dar - liūdesys, nes meilės paniekinimas , jos neigimas - lyg
švenčiausių dalykų kvailas, nesąmoningas išdarinėjimas vienkartiniams kotletams. Veltis į diskusijas - irgi sumalti į miltus tai, ant ko laikosi gerų žmonių širdys, žmogiškumas, vaikų auklėjimas, motinystė. Su liūdesiu žiūriu į žiurkėjančius "nemeilės gurių" veidus, nes žinau, į ką ves realybėje jų slopinamo moteriškumo negatyvios NLP nuostatos : "ne, meilės nebėėėėra, blogų mergų jau ėėėėėra."
Nieko nemylinti moteris - lyg nebyli, neprabilusi žuvis, žiaugčiojanti tuščiais žodžiais-burbulais giliai po vandeniu. Burbuliuoti su jomis draugėje - atgrasu.
Močiutės priesakai :"Dievas - tai meilė ir gėris." Kur nėra meilės - tuštuma, juoda skylė ir gyvybės imitacijos. Pliurpimas , blevyzgos meilės tema - Dievažudystė, visose lygmenyse - energetiniame, molekuliniame, psichologiniame ir ĮVYKINIAME. Meilė, sumalta liežuviu, sutrupinta mintyse į AJAX miltelius - ir gyvenime duos pabirus niekingus, apgailėtinus trupinius, iliustruojančius antimeilės mieles galvoje.
Ak, pusmetį tos bjaurios kvailos mielės bujos-rujos nieko nemylinčių bobų disputuose, media erdvėse . Birželio užtemimas pradeda veikti. Kiba laikinai apkurst?
2011 m. sausio 8 d., šeštadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)