Protėviai

Įkrito širdin kun. Miroslavo mintis apie Visų Šventųjų dienos prasmę. Vėlinės - akistata su mirusiaisiais, o po jų - žvilgsnis į dangų - į visus šventuosius, tarp kurių - mes gi nežinom kas? - gali būti ir mūsų giminės bei artimieji. Ir mirties didžioji prasmė išsigrynina, išsiaukština - va- ir mes galėsim džiaugtis amžinu gyvenimu....
Dangus Gimžiuose antrą parą man rodė šia tema kiną . Per vėlines, kai migdžiau žiemai rožes ir kapsčiausi mėšle-tręšiau bijūnus -dangus ėmė giedrėti į pavakarę, tarsi tamsa-mirtis traukėsi, ir naktis stojo šalta, giedra. Užtat lapkričio 1-ąją tvieskė saulė, būriais nardė aukštybėse paukščiai, širdis kilo be maldų, savaime
Meditavau, kas - iš artimųjų? MOčiutės (tevos mamos) giminės iš tėvo pusės , taip, kunigai, Pumpėnų parapijos vargonininkas ...
Dėdė Jurgis, be jokios abejonės... Šviesus, visiems besišypsantis, su droviu vaiko šypsniu. Kas visiems padės? dėdėjurgis, ir baldus sutampys, ir vaikus pasaugos, ur laidotuvėse karstą sulinkęs paneš, su didžiausiu malonumu ir net tarsi padėka dėl to, kad turi laimę kažkam padėti... su amžinu paglamžytu pilku kostiumėliu ir skardžiu balsu... piktvaliai matė "šventą pareigą" vietoj padėkos jį nugirdyti. Dėdėjurgis išgerdavo tik todėl kad nemokejo priešintis tiems, kas pylė... Buvo per geras, netruėjo JOKIO PYKČIO ...Raše kandidatinę, kažkur pametė , jam tai buvo nesvarbu , svarbiau - kam padėti...Rašau ir verkiu, nes atpažįstu jame daug savęs...tokios, kokia norėčiau būti, kokia iš prigimties esu, bet neleidžiu rpdyti viešai , nes ...nesu tiek šventa, kad pakelčiau artimųjų užgauliojimus, o jie neišvengiami, kai nusižemini ....
širdim visi jautė - koks jis "netoks" ypatingas, o viešai tylėdavo, kai dideji moralistai smerkė:"lūzeris, neiškilo, nesugeba už save pakovoti, gyvenimo nesusutvarkė, išgeria ..." Ir varnų moralistų chore niekas nedrįsdavo užstoti šventą žmogų...

Graži jo mirtis, svajočiau apie tokią. Pavasariniame arime, prie plūgo, su vieversių giesme - inteligentas arė uošvių lauką... sustojo širdis.

Galia, teta, šventoji iš mamos pusės. Tyki kaip balandė, šviesi ir švelni, nė karto nepakėlė balso, nieko nepasmerkė, neišjuokė, kartkartėmis - autoironija, kai gyvenimo sąlygos tapdavo nepakeliamos, apsivertusi darbais ne dėl pinigų, o dėl to, kad nemokėjo atsakyti-pasipriešinti tiems, kas užkraudavo, ir mirties patale, paskutinę sekundę vis dar kažką redagavo, nes gaila buvo sesers, kuriai ši redaktūra garantavo vaikų maistą....net karste gulėjo su vienintėle rožine palaidine ir rudu sijonu, nes seserims buvo gaila išleisti rublį padoriai suknelei .... Net antkapio neturi, nes
šeima nesutaria, kas privalo juo pasirūpinti... išties , koks skirtumas , koks akmuo, jei jos vėlės nėra čia , jokie žemiški daiktai, turtai, prisirišimai , aistros jos čia nelaiko prirakinę,gyveno lengvai , priešmirtine onkokančia išvalė ir vaikams kelius į lengvesnę ateitį - lengva kaip pūkas išėjo, sudžiūvusi - jau ten - aukštai...
Kartais pasirodo sapnuose, įspėdama apie ligas, bet čia jau jos nėra seniai seniai...

Sumąsčiau kitą pavasarį prisodinti gudobelių... neatitraukių nuo jų akių šį rudenį... spalvos kaip... kaip ...na nerandu žodžių, Prustas aprašytų kvapą, o spalvas ryt numobailinsiu, jei šalnos nenumes paskutinių uogų-lapų.... gudobėlės bus galios alėja, o dėdeijurgiui jau auga magnolija ...