Laukiniai

Antra diena kankinuosi dėl 2,5 metų berniuko. Močiutė kreipėsi, gydytojai tik diagnozavo ir paliko jo genetinę ligą savieigai, spinalinė raumenų atrofija.
Didelės širdies Dievo vaikas, gera su juo "kalbėtis", bendrauti mintimis, jo vibracijos nuramina ir mane, išsklaido begalės reikalų sukeltą irzulį-nervą.
Nerandu žodžių, kuriais galėčiau močiutei taktiškai parašyti, kad va -jūs, sveiko kūno, darbštūs kaip arkliai, atitinkantys sveikatos normatyvūs, esat visiški luošiai, nes bedvasiai, o šitas tylintis išblyškęs , nevaikštantis - yra Visatos požiūriu - visagalis galiūnas, nes viena jo ašara, vienas pasigailėjimas ar atodūsis-mintis gano debesis,valo pykčio vibracijų prisodrintą eterį. Na ką jam gali duoti pasibėgiojimai su bendraamžiais, ar atėjimas į mokyklą? KOkį pažinimą? Kad saugotųsi, jog negautų į galvą ir gautų krūvą priavardžių dėl fizinio nevėkšliškumo? Ar reikia jį tąsyti po skurstančias ligonines, murkdyti skaudulingų emocijų verpetuose. Juk panorės - pats save išsigydys ir atsistos... Tačiau laukinių visuomenėje ant pjedestalo - raumenys su perkąstų pakeliui į olimpą gerklių istorijomis...
Vis tik protėviai buvo žymiai pažangesni, nes tokius - baltus nabagėlius - globojo ir gynė, suvokę, jog vietoj kojų Dievas duoda kitas dovanas. O dabar vietoj žinojimo, kad jis - kitoks, kad kažkam iš giminių dėl jo reikia aukotis , - norma tampa laukinis pragmatizmas , medikų pliusia-minusai: ar pagydo ar nurašo kaip neįgalųjį....

Prisiminiau vaikų darželyje berniuką, kuriam lūždavo kaulai nuo menkiausio susitrenkimo. Vaidenė jį pastūmė, ir Andiukas vėl pusmečiui atgulė su sulūžusiu blauzdikauliu. Šlovė auklėtojai, ji tą atvejį pavertė didžiausia pamoka visai grupei . Mes 5-mečiai , sujaudinti ir laikinai sklidini bendros gerumo dvasios, darėm jam dovanėles , kūrėm eiles, nešėm į namus, kur pataluose jis teįstengė visiems silpnai šypsotis. Vaidenė degė iš gėdos ir atsiprašinėjo jo mamos, kuri irgi tik verkė ir dėkojo jai ir mums už gerumą. Ir jokių nebuvo integracijos programų su apmokymais, tik elementarus žmogiškumas ir žinojimas, kad silpną reikia saugoti ir tausoti.

Laukinių visuomenė, kai vargšė gerietė senutė, išgyvenanti pagal išgales tarp pamestinių gyvūnų, padaroma viešai (sk liet. rytą).beprote šiukšle, kuria kažkaip reikia atsikratyti, kad visi nameliai sode atrodytų nepriekaištingai.