Tylėjimas

Kaip pozicionuotis, kad nelikčiau abuoja matydama, kaip kažkas manipuliacijomis išnaudoja-zombina ar skriaudžia kitą?... Kaip bendrauti, kai tau į akis sako viena, o tu žinai- skaitai-girdi priešingus dalykus, dėl kurių darosi nepakeliamai gėda už tą žmogų...
Būti džiugiai ir spinduliuojančiai gerumą - nesąžininga, šventvagiška, kaip aplink socialinio karo stovis, karo, kuriame pilnateisiškai dalyvauja vaikai, moraliai ir psichologiškai padėdami tėvams persiorientuoti krizėje. Karai in new age bus kitokie - lokalūs-technologizuoti, kur ginklus tiksliai valdo profiai ar robotai. Nebus kaip anksčiau - armija prieš armiją, kai užugaryje saugiai išgyvena moterys vaikai. Ne, naujieji karvedžiai bus ciniškai negailestingi būtent silpniausiems.Teks kiekvienam už save, už savo šeimą...
Kita karų rūšis- pranešimai apie atleidimą ar bankrotą, sąskaitos, mokestiniai pranešimai, atjungtos elektros, nutraukti draudimai, na - popieriukai, kuriuose viskas fiksuota - kiek , kam , kada. Popieriukai, kuriuose šmėžuoja socialinė mirtis. Graudu, kai senoliai drąsinasi - išgyvenom karą, išgyvesnim ir krizę. Juk išgyveno trobose, prie liktarnų, su karvėm paršais, su beraščiais basakojais vaikais. Vaikai jau nesutiks būti basakojai, nes per teliką mato , kad galima gyventi geriau. Per karą TV niekas nežiūrėjo, kita buvo ūkio sankloda....

Kaip išlikti žmogumi dvasioje, sąžininga prieš vaikus?...

Vis dažniau prisimenu Tarkovskio Andrėjų Rubliovą. Istorinių personažų kalba apie rytdieną, ne apie praeitį... dabar suvokiau, kiek jame buvo pranašiškų vaizdinių ir charakterių. Tylintis ir stebintis žmogus, pro kurio akis praeis ir pagoniškas seksistų šėlsmas, ir banditų savivalė, inkvizitorių teismai su paraidinėmis biblijos citatomis-šūviais, būsimieji musulmonų siautuliai. Procesų nepakeisi, gali tik pernešti tylint įmūrytą širdyje dvasios ugnį...