Paprasti, vaikiški klausimai sustabdo, kartais suglumina, atgręžia į save, dažnai net pakeičia kelio kryptį. "Kaip rasti ramybę?" . Hm... niekada apie tai net nesusimąsčiau. Asmeninis kultas, širdies altoriaus epicentras - Meilė. Kai myli, neturi ramybės, aksiomatiška. Gauni kaip dovaną - nuolatinę jaudinančią palaimą, amžinybės time-out'ą - alsuoti, kvėpuoti, kristi ir prisikelti sinchronu su tais, be kurių nėra jokios prasmės būti ir kurti.
Kur čia ramybė? Ramybė - trumpas relaksas pasikrauti jėgų pilnatvinei meilei. Esu štilyje, absoliučiai kosmiškai-skaidriai rami, bekūnė ir besvorė, kai medituoju ant savo akmens į dangų. Iš tos ramybės nesinori grįžti, gręžtis į realybę, bet... reikia, pareiga, išgyvenimas, meilės priedermės.
Ramybės sparnai kelia sapnuose aukštyn nuo aistrų ir pykčio draskomų plotų. Rami, kai - taip reta! - visa šeima kartu, po vienu stogu , tyloje, kiekvienas savo užsimėmimuose, lyg namų kamerinė polifonija.
Ramybė pati ateina ir apkamšo, uždengia saugiu gaubtu, atriboja nuo rūpesčių, kai imu teptuką į rankas ar giliau apie kąžką mastau žvelgdama pro langą.
Ramybė, kai prabundi ryte šalia savo žmogaus ir regi šypseną jo miego veide . Šita ramybė galėtų tęstis, nesibaigti. Beje, ir nusitęs, nusidrieks į amžinybę.
Tampu šaltakraujiškai, olimpietiškai rami užgriuvus išbandymams, skausme, ligoje, praradimuose, kitų bėdų akivaizdoje - susitelkiu į ramybę, kaip į tvirčiausią vienatvės atramą. Tik ji viena atlaikys, neišduos. Imu ją už rankos ir ištvermingai, lėtai pereinu Mirties upę, eilinį kabantį tiltą virš prarajos.
Ramu, kai niekam neskolinga, niekam neprasižengusi, neturiu kaltės , o pareigos nesmaugia terminais. Taip nebūna. Cha-cha, tai - virtuali ar bažnytinė parodomoji ramybė-kaukė.
Ramybė - trumpos laimės, atokvėpio akimirka. Stotelė bazinėje stovykloje lipant į kalną.
Mažai išties ramių, tikrąja to žodžio prasme ,žmonių. Tokių sutikau tik du gyvenime - savo senelį ir Gotlando psichiatrą Prozako konferencijoje. Jų laukai nespinduliavo nieko, į ką mimoziškai reaguočiau kaip į svetimkūnius. Jie buvo visiškai ramūs. Ramių mačiau daug gyvūnų. Gal - išromytų? Susitaikiusių su pavaldumu šeimininkams?
Paprastai ramybe daug kas vadina ego-abuojumą, socialinį pasyvumą, poch-zmą. To siekia, numarindami sąžinę, užblokuodami emocijas. Tampa ramūs, kristalizuoti ir mirę, kaip akmenys. Socialiai aptakūs, patogūs, gerbtini. Kaip spinta ar griozdiškas baldas, energijų blokatorius Žemės lomos gyvastyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą