Išpažintis tylai

Jupiterio tranzitas per 12-tą. Tradiciškai - išpažinčių ir atgailos laikas, kai teoriškai ir praktiškai praeities nuodėmių srutos iškyla į sąmonės paviršių ir kažkokiu būdu-išsitaško, apvalo - ką? pasąmonę? Ne, apvalo viską, iškuopia vidinius pasaulius, per 12-ka metų prifarširuotus klaidingais , sociumo išoriškai įtakotais, pasirinkimais ir įsisąmonintų poelgių atgarsiais.

Fiksuoju, kaip energetiškai tai vyksta. Atsiranda šalia žmonės, kurie geba įdėmiai klausyt, jiems lyg ataskaitas spontaniškai išguldau, atsiskaitau, kodėl dariau tą ar aną, dėl ko gailiuosi, ką daryčiau kitaip. Netikėtai paplūstu ašarų upeliais, gal net kibirais į pagalvę - be priežasties. Neišverktos emocijos - irgi apvalo.
Atminties ekrane ir realybės mistiniuose (cha- cha) susitikimuose periodiškai prasisuka "retro" - žmonės ir įvykiai, kurie esmingai įtakojo praeities ryšius su aplinka. Kad prisiliestum ir susivoktum - čia buvo gerai, o ten - smarkiai pro šalį ir žemyn.

Sunkiausia rasti - kam išpažinti, išmesti atsitiktines patirtis. Gi neisi pas žmogiuką su suknele klūpoti prie langelio. Ką jis supras? Pakako eksperimento su broliu Algiu, kai ėjau prieš 7 metus viso gyvenimo išpažinties, išrašiusi ploną langeliais sąsiuvinuką, kad ko nepamirščiau strese. Labai jaudinausi, gi sąžininga ir nuoširdžiai tikinti. Drėgnom akim į menamą mudviejų bendrą Dievą ir - stingdantis pasibjaurėjimo kupinas siaubas pavyzdinio gerulio katecheto akyse - astrologė???? kąąąąą?? žiauru, "ieškokite švaresnio kelio į Dievą".

Ieškau. Nežinau, ar tas, kuriuo einu - švaresnis? Niekas nežino. Tik Mirties laboratorijoje pasitikrinsim kiekvienas užterštumo lygį:))))
Ir vis tik - ant ko sukrauti Jupiterio energetinį paveldą? Juolab kad įprasta : žmonės šalia patys skuba išpažinti ir apsivalyti. Kaip pasikeisti rolėmis?

Japoniškas sodas prie Kretingos.Ten gal? Išsipažinti pirmoji puolė jo savininko motina - kiek tūkstančių įmerkė, kiek dar įmerks, kiek brangių sodinukų apgraužė zuikiai, kaip viską dėl sodo pardavė, bet namelių dar niekaip nepavyksta dastatyti. Palangiškių dzenas- dzinas:))) Nusiperki alkakalnį, ativeži japonų meistrų ir prievarta
šaknyji medelius vėjų pagairėje, dėlioji akmenis, mėgini per jėgą stumdyti vandenį, kad tekėtų pagal planą -čiurlentų. Kokia tyla? Stringantis verslas.

Išmeditavau vietą - Karklės akmenynas. Akmuo ypatingoje energetinėje zonoje, , žmonių nenudrengtoje vietoje, - jis sugeria, kristalizuoja informaciją. Jis - išpažinėjas Nr 1. Kad prisileistų - reikia išmokti tylėti. Į tylą atsimuša aistrų bangos, klaidų verpetai. JI - kaip nematoma raudų siena - pasiima persunkius patirčių ryšulėlius, klaidingas patirtis, atsiminimą apie bereikšmius žmones, išsiurbia sielvartą ir nuskaidrina sielos žvilgsnį.

Įvesčiau privalomas Tylos 7-minutes - mokyklose, bendrovėse, bendrijose. Sueina ir tyli vienas į kitą, po bendru tylos gaubtu. Tiesos akimirka - kai prajunti kiekvieno vietą ir giluminius tarpusavio ryšius, motyvus : kas yra kam dabar ir kuo bus rytoj, kas valdo , o kas bijo. Bendra tyla tą parodo nevalingais kūnų judesiais, įtampom ar ramiu pasitikėjimu, meile aplinkai.

Privalomų išpažinčių - prievartinės savireklamos iš mūsų kasminutę reikalauja nauja- teatrinė ar "bloginė" - gyvenimo forma. Nesukursi sau legendos, neapsinuoginsi -nebūsi įdomi, nepritrauksi dėmesio . Jei legenda skirsis nuo realybės - pėdsekiai į miltus sumals, ir bus - po legendos. Paprasčiau - atsiverti ir pilti be išlygų , ką darei, su kuo buvai - nereikia apsidraudimų ir pasiteisinimų, jei infogalai nesueina. O kas tuomet išgirs ir atlieps tai, kas lieka nutylėta kasdieniame reklaminiame rėkime, dalykiniame triukšme, nesusikalbėjimų žodžių šabakštynuose? Tyla - ji laukia nesulaukia atsivėrimų ir išpažinčių.

Paraleliniai pasauliai

"Jis - bedvasis."Ką tai reiškia? Reikšmių - begalės. Apytikslis jų vidurkis : "bedievis, suakmenėjęs - nes neatlaikęs materialistinės tikrovės slėgio,tuščiaviduris, nes sureikšminęs daiktus ir daiktines vertybes, o ne žmones; visuomenės mitų tvarkingas konstruktas, priėmęs standartines priežastingumo ryšių matricas ir nemėginęs užčiuopti savo išskirtinumo..."
ir t.t ir t.t.
Man bedvasis - tai asmuo iš paralelinio pasaulio , sąmoningai atsisakęs Dievo pažinimo per savo išskirtinės, vienetinės tapatybės suvokimą. Svetimas dvasioms, atbaidantis ir angelus, ir demonus, nes tuščiavidurė dėžė be unikalios tapatybės - per sunkus ir nepralaidus griozdas, kad dvasinės būtybės ją nekviestos ir nepermaldautos užpildytų ar stumdytų.
Su bedvasiais neįdomu - jie iki žiovulio riboti, gan greit įmanoma perkąsti jų mąstymo eigą ir schemas, atsekti (anti)pasaulėžiūros pirminius šaltinius, charakterio algoritmus ir strateginius tikslus. Bet kokią žemišką formą, kad ir pačią įmantriausią, įmanoma išfraktalint (išlukšent) ir atpasakoti. Kas atpasakota galutiniais žodžiais - jau išbaigta, atmirė, neturi paslapties, netraukia ir nepripildo.
Bedvasiai nestebina ir nedžiugina, nes neturi savyje šviesos prado, neatspindi nei šviesos, nei tamsos - yra atsiriboję nuo didžiųjų energijų šaltinių. Jie - su aiškiai įžvelgiamu dugnu ir be giluminių poteksčių, nes už jų nėra net menkiausių anapusinių, jais besidominčių jėgų, tik Mirtis sutartu laiku atsistoja šalia, nes tai jos pareiga, formalumas. Juos varo biomotoras -širdis. Sustoja, numirė, pakasė, anūkų atminty pasiskaidė - kapo kryželis sudūlėjo, ir - tiek energijos sklaidos, dvasinės naudos žmonijai, Visatai. Paradoksas- būtent bedvasiai paranojiškai gano ir skaičiuoja naudą, o suma sumarum patys yra ateičiai nenaudingi.

Mylėti bedvasį - Pigmaliono muilo serialas. Gaivini, gyvini, duodi, daliniesi, turtini - o atgarsis :marmurinės , tobulai gražios skulptūros pozos. Lyg prisiekinėtum amžinus jausmus mechaniškai lėlei.
Ne, net ne lėlei, o energetinei siurbėlei, gi be abipusio dvasinio ryšio energijos teka tik viena kryptimi - iš dvasinio žmogaus daiktiniam biopadarui. Meilė nėra dvasingumo nei pakaitalas, nei šaltinis. Veikiau, ji - testas, tikslus, mat grindžiamas hormonų cikliškumu ar sociopriedermėm (šeima, tėvai ir t.t). Jausmai - pirminė meilė - subangavo,atliūliavo o dvasinis ryšys jų neiškėlė amžinybėn, dangun - lyg mirtingiems nepasiekiamų jėgos aitvarų.