2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Kas gesina tavo šviesą?


Refleksuoju į temą "nutraukti santykiai". Kokia galybė per amžių amžius išrasta, net įteisinta amortizatorių ir klijų, neleidžiančių , netgi draudžiančių išsilaisvinti iš slogių tarpusavio ryšių.

Šeimos vaidmenys. Dogma: "turi mylėti ir gerbti , tarkim, brolį." O jeigu tas brolis tavęs nekenčia ir , kartais net įtari, jog yra gimęs tam, kad pelenais paverstų tai, kuo tiki ir ką bandai su meile kurti? Ne! Šeimos autoritetai rūsčiai grūmoja ir žada prakeikti , jei neklausysi. Privalai, anot jų, mieloji, mylėt ir niekam nerodyti mėlynių ir sielos randų, kuriais esi paženklinta po jo chuliganiškų , brutalių spyrių , nesigailėti tų sugriuvusių gražių ryšių, kuriuos puoselėjai metų metais. Jis - brolis, šventa, turi jį mylėt, nes taip reikia.
Kam reikia?Prieš ką privalau? Prieš giminės istoriją? Protėvių kaulus? Kodėl vienas privalo mylėt per skausmą , o kitam leidžiama niekint?
Karma . Tokia tavo karma - kentėti ir mylėti, mokėk inkarnacines -genetines sąskaitas ir nere
ikalauk teisybės. Ak, dar viena spyna , prirakinanti prie vampyrų ir mūsų šviesos gesintojų.

Nauda. Tas žmogus tau gali būti naudingas, gal ateityje. Šypsokis ir patarnauk jam, nutylėk pažeminimo nuoskaudas, kai į tave šluostosi batus , gėdijasi su tavim pasirodyti viešumoje, slepia nuo draugų, padengia stalą tarnų kambary. Nusižeminimas neva taurina ir skaistina . Nieko panašaus! Skaistina ir dvasiškai turtina sąmoningas taikumas, paprastumas, vidinė kukli ramybė prieš visus, nepasant jų rangų, supratinga tyla ir meilė bet kurioje aštrioje situacijoje, kur pagal žmonių dogmas reikėtų trenkt atgal ar kaip kitaip tolygiai, adekvačiai atsilygint. Nusižeminimas , kai niekina tavo orumą ir savastį -tai Dievo išdavystė, šviesos šaltinio gesinimas. Kai ateis laikas, atsiras reikalingi žmonės, kurie ir duos tą sureikšmintą naudą, dėl kurios šiandien rietiesi į saugų gėdingą kamuoliuką, gesini savo dvasinę šviesą.

Praeitis. Gaila traukti ryšį, kuriam atidavei tiek savęs, savo laiko ir energijų. Ūkininko apmaudas nepasidžiaugus derliumi, cha? Praeitis vis dar spinduliuoja poeziją,jokio Laiko neišdildomą amžinybės pojūtį, taip buvo kartu gera ir šviesu. Gal tai pasikartos ateityje? Gal vėl patirsi retą sielų sąskambių dermę? Gal, o gal, galbūt, o galų gale, galuokis, kiek gali.... Po galais! - tai buvo vakar, o šiandien to nėra , vien smilkstantis laukimas , gal laimė grįš kaip gervės pavasarį.... Belaukdama tamsėji, apkerpėji kaip akmuo...
Hm.. o stoiškumas, kantrybė, ištikimybė? Tai - dangus, neišduodami priesaikai. Yra, reikia ieškoti ir branginti tokius santykius, kuriuose šviesa negęsta. Priešingai, jie ir yra neblėsantis šviesos šaltinis realybės niūrumuose ir pilkumoje.
Priklausomybė. Dviejų žmonių ryšys - žvaigždžių alchemija . Prisiriši, įpranti, susiglaudi aštriausiais kampais , ir, rodos, kitaip būti negali. Įprasta, šilta ir gera. Kliuk-kliuk, pukšt-pukšt,ir nepastebi, kaip prūdelis užrūgsta, šviesa užgęsta, bet...na ir kas:))) juk virtuvėje garuoja mėgiama arbata, kūnas kaifuoja relakse, be įtampų, viskas atpažįstama ir miela iki ašarų.Metų metais taip jaukiai menksti, gęsti, užmarinuoji šviesos šaltinį savyje ...

Darbas. Nepuošia jis žmogaus, nesidangstykim mitais. Jis- prievolė, kad išgyventum ir prasimaitintum, apsisaugotum nuo bado- nepriteklių. Jis - vaistas nuo sielos randų, bėgimas net nuo savęs, psichologinis gelbėjimosi ratas. Jis - sielos atgaiva, kai dirbi, kas patinka, pagal nuotaikas, tarp artimų žmonių , ne dėl tikslo, plano, terminų, ne per jėgą, ūdoma viršesnių. Darbas vis dažniau tampa liguista priklausomybe, kurioje nuskęsta meilės paukščiai, prarandamas ryšys su vaikais, išduodami talentai. Plaukdama darboholizmo upe apskritai užmirštu, kas esu ir kam esu pašaukta, kokių didžiųjų darbų dar nesu nuveikus.Dienos, prikimštos nesibagiančių darbų ir buities pareigų klampynės , greičiausiai užgesina žiburius širdyje.

Esu nutraukusi negrįžtamai daug brangių, ilgai trukusių ryšių. Iš nuoširdumo. Visada labai skauda, kai trauki per gyvus žmones. Bet dar labiau skaudės, kai vieną dieną atsibudus nerasi aplink nė menkiausio šviesos- gyvos dvasios - šaltinio.