2011 m. birželio 2 d., ketvirtadienis

Vargdienybių barkodai





paprasto žmogaus tragizmų istorija, šauksmas tyruose išmuša iš vėžių . Gaila... gaila... kosminis, neišmatuojamas gailestis užplūsta artimajam , kurį aplinkybės nubloškia į užribį.. Dar liūdniau, kai žjnai, kad jis nesuvokia, nesusiorientuoja savo tragizme. Griebiasi atsitiktinio priežastinio šiaudo: neva kalta ar depresija, ar liga, ar jo nesugebėjimas plaukti geriau už kitus.

Cha cha, skambinkit pagalbos linijai, pasiguosit - ir problemų kaip nebūta. Viena iš melagingiausių iliuzijų. Kita - klaupkis ant kelių ir bučiuok tą kryžių, kuris tampa nepakeliamas, per jo gličią sunkybę kelio nematai. Dar kitas opiumas-balzamas : karma, kraujuok ir kentėk, kol nuolatinis skausmas taps saldus , ir akyse ims šmėžuoti rojaus gėlės ir angelų vainikėliai . Modern balzamas: žvaigždės, jos taip viska surikiavo, ant jų gi nenusispjausi karčiai, iš žemybių. Žmogus su savo menkomis žvaigždutėmis yra it mašalėlis prieš didžiuosius, sisteminius smagračius, kuriuos įsuka tie, kas turi žemiškų galių valdyti . Menkas potencialas, reagentėlis - bendroje mėsmalėje ar katile.

Esu draskoma prieštaravimų: venavertus, blaiviai šaltai suvokui, kad sistemos nepakeisi, ir vienos skęstančios musytės neišgelbėsi. Kitavertus, žiauriai jos gaila, nes aiškiai žinai, kad atsakomybė už jos skendimą,užlūžimą, už aplinkos abejingumą guls ant mūsų vaikų, anūkų pečių. Kaip gula kryžium ant lietuvos nuopolių ir moralinių išsigimimų žydų genocidas.

Bet kodėl taip gaila - lyg save apraudotum, gaila kaip brolio, sesės...,Širdis - sugestyvi, turi apsaugas nuo emocinės nejautros. Išverki, išraudi ir už tą išskirtinį, tave pasirinkusį kaip išganymą, vargdienį, nes jis jau nebeturi jėgų emocintis, verkt. Iš kur tas srūvantis gailestis? Krikščionybės palikimas? geriečių močiučių genai? Čechovo mantrų ar "dėdėstomotrobelės" inprintai iš vaikystės pirmųjų skaitinių... DUŠA SLEZAMI OMYVAJETSIA, - taip, su tuo sutinku. Bet .. gal tai patologija ir klinika, kai omyvajetsia kiekviename žingsnyje - pamačius parduotuvėje alkaną vaiką, ligoninėje bejėgę senutę, jaunuolį-prostitutą, vedžiojamą boschiško verslininko-gėjaus kaip kompensacija už išorinę ir vidinę bjaurastį, už aplinkinių paniekas ir pažeminimus ėdraus rėmėjo atžvilgiu.

Prisiekiau reaguoti tik į vaikų prašymus, kreipinius. Nenumatytos pasekmės - sinchronu su tuo vaiku graudeniesi dėl jo tėvų bjėgiškumo irtis prieš srovę stichiškame socio-krioklyje. Lyg tampi jo šeimos nare, daliniesi bendra atsakomybe ...

Pelevino garbingas pasirinkimas: užsidarė piktai ir riaugėja sarkastišku genialiu cinizmu į totalų socialinį ir psichologinį kanibalizmą. Taip, beje, lengviau, bent jau sąžinigai įvardiji, ką matai ir kas vyksta, kaltės išpirktos, tekstai - istoriniai dokumentai pasilieka, be krislo gailesčio masėms sumaltų, iškruštų ir iščiulptų-išvalgytų kaip Makarčio romane-metaforoje "Kelias".

Nagi, greičiau apsibrėžk savo Kreidos ratą : mano šeima, mano vaikai, o jūs su savo vargo barkodais prie mano kasos nelįskite, nestokite į paguodos eilę ? Nežinau, dar nežinau atsakymų - kaip man , mano pačios sielai geriau??? Į šaltakrauję krokodilę vainienę-šimonytę-sarkozienę niekada nevėlu ir lengvai įmanoma atsiversti, ir - priedo - kaip prizo - dar sulaukti tų pačių apraudotų vargdienių pagarbos, batų laižymo ir susižavėjimo aplodismentų.



2011 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Išdavysčių išdavos


Mergaitiškos išdavystės - graudžiai maironiškai malonios, kaip Trakų pilies restauruotos muziejinės čerpės :cha, kokia "miau-miau" karamelė, geriausia draugė išpliurpė intymias paslaptis viešai, draugai nutranzavo į kitą miestą atskirai, palikę autostopintis naktį vienas nepažįstamame mieste be cento, pagrindinė artistė dieną prieš spektaklį nusiplauna, griūna surežisuotas renginys, fiaskaaaaaas, raudos naktį į sūrią pagalvę. Po stresų-vaikiško šoko "dangus griūva" - užsidarymai-užsisklendimai sulig kiekviena nauja išdavyste, stora oda kaip ąžuolo žievė - grumba, kietėja, antiemocinių skydu atitveria nuo svetimų. Tai vadinasi - "bręsti,mergaite, suaugėji, suaižėji, slepi širdį nuo aplinkos graužikų ir amalų:)))"

Kažkuriuo momentu, kai kritinė išdavysčių masė viršijo pakantumo slenkstį, lioviausi jų bijoti, net nečekinau naujų pažįstamų, kas judiškai pirmasis išduos. Beprasmiška, juk privalai tobulai atlikti tai,kuo tiki, kas verčia kvėpuoti ....koks skirtumas, kokia Zozė ar koks Jurgis - išmes ant kelio Tavo sielos brylikus ar ištransliuos
piktadariams, į kurią vietą įdūrus man skaudžiausiai gelia.

Dar su laiku atsirado aiškus matymas - va, šitas , mano slapčiausių siekių patikėtinis, - pirmasis parduos laiškus, va ta ar ana vien tam ir yra šalia, kad sunkiausiu momentu prikaltų prie viešos gėdos stulpo.

Dar su laiku prasišvietė ir gilesnė prasmė - išdavikai nieko neišduoda, o tik išsineša suviskam kažką, kas šildė-glostė perilgai mano emocijas, nudiria pienių pūkų gaubtelį-kevalėlį. Jie lyg viesulai- savanoriškai, be mano energijų-pastangų, nugeni tai, kas man trukdo augti.

Dar su laiku atsirado vidinis džiugesys jiems atsiradus ar pasirodžius -olialia, už kampo JYYS - naujas POSŪKYYYS, geradaris meistriškai nulups, išgremš sulą, per kurios saldumą užsikaifuoju ir kelio nematau, sustojusi mindžikuoju malonumuose ar jausminiuose prisvilimuose . Ir fantastiškas jausmas- begalinė padėka, kad jis išdavė- išnešė tai, ko man seniai nebereikia, bet dėl kažkokių priežasčių nemačiau, jog kažkas išaugtinio - žinojimas, pareigos, idėjos, projektai, daiktai, net vertybės - man trukdė, nebuvo gyvybiškai reikalinga.

Nauja patirtis - kai išduoda artimieji, su kuriais po vienu stogu, vienoje virtuvėje. Lyg peilį kas į nugarą suvarytų. Sustingsti druskos stulpu - už kąąąąą? Gi tiek davei meilės ir savęs, be atodairos. Gi taip šventai tikėjai "artimojo meile" , ir štai....atotrūkis, šaltis, smūgis, Laikas apmiršta , švelnukai pabėga, saugus gaubtas sudūžta, susirodai sau kliša, atsitiktine iliuzija, kuri ištižo per sekundę. Užtat Dangus tyčiojasi ir grūmoja - lyg pavydo draskomas vyras, prievarta - prikišęs peilį prie gerklės - reikalaujantis ištikimybės įrodymų - norėjai daug žinoti ir matyti? pasiryžai? eini toliau?lieki su manim? ar su juo? Nežinau, ką pasirinkti... ar esu tiek stipri pakelti emo-vienatvę? Bet- yra lietus , kad nuplautų maldų ašaras, yra paukščiai, kad grąžintų prarastus švelnukus , yra gėlės, kurių dar neprakalbinau, yra nenutapytų paveikslų spalvos ,kurių dar neišmylėjau. Kiek daug dar YRA .