Šviesa požemių gale. Taip įvardinčiau šios vasaros brangiausių dvasios dovanų dieną . Pasakų (o man ir patirties) aksioma: turi pereiti išbandymų ratus, kad devintą prakaitą ir pirmą nevilties ūką nubrauktų šviesos spinduliai.
Po požemius tąsė Šateikių klebonas Gediminas, su Bulgakovo Begemoto žvilgsniu: viena akis į iškirptę, kita - į svetimą kišenę. Per pragarišką karštį jis laigė po ba=ny2ios pardduodamas Oginskių vasaros rezidencijas (jas bažnyčia savavališkai, su politikų žinia, atėmė iš miestelio) kaip elnias , mat viena mišių renginio dalyvė užsiminė, kad gal pirks tą griuveną, kuriai, mano manymu, ir 3 mln investicijų permaža. Per 20 nepriklausomybės metų sudūlėjo. Iš to, kaip entuziastingai klebonas G. lupo aklinai užkaltas duris, tapo aišku, kad įleidžia pirmuosius "pirkėjus".
Kaip jis derėjosi! Nuleido nuo 250 tūkst net iki 180 tūkst, aiškino vertę, būsima investorių naudą (kad taip sielovadoje degtų....) Aprodė kiekvieną požemio kertę, kurioje, jo vizijose, galėtų būti konferencijų salės, svetainės, židiniai. Prašė tik negriauti slapto tunelio, kuriuo Oginskių ponios vaikščiodavo kadaise pas kunigus. Gaspadinė šalia droviai raudo. Už jos nugaros glaudėsi putlus haris poteris. Kontrabandinis celibato vaisius, šauniai patarnavęs tėčiui- šauniajam nekilnotojui per mišias.
Taip lietuviška, ir taip veidmainiška. Tą patvirtino Doncia, 7 m. bėgikas Donatas, kuris išpasakojo man vaiko teisybės lūpomis tikrą Šateikių istoriją. Sutikau jį bėgiojantį sulaukėjusio parko alėjomis su Julium, kuriam labiau už krosą patinka stebėti balandžius. Kodėl? Pasirodo, jie
nuskrenda iki jūros, o Juliukas net nesvajoja ją išvysti.
Donatui treneris liepė stiprinti raumenis, kad užaugtų kaip Sabas. Jis ir laksto. Šateikių lyderis, nes gauna iš tėčio pinigų. Tėtis stato Danijoje aukštus namus, ir parsivežė paskutinįsyk net 20 tūkst. Kam išleido? "Už šviesą, vandenį mama sumokėjo, 4is brolius sesę aprengė, pavalgėm geriau..." Pas Julių - "visi Lietuvoje" , jis valgo kartą į dieną sriubos. Kaip per karą. Putra vadinasi.
Klausiau jų, kokios čia geriausios vietos. "Sūpuoklės, prie darželio. Jį iš mūsų bažnyčia atėmė. Kito nebėr." Nuėjom prie sūpuoklių, pamokiau žaidimų, lavinti galvai, ne tik kojom. 7 m.Juliukui niekaip nesisekė krauti laivus - sugalvoti žodžių iš A raidės. Užtat vardijo žemaitiškus keiksmažodžius , už ką gaudavo "grūšią" nuo Donato : "nekalbėk prie tetos negražiai".
Klebonas, pasirodo, mitriai pardavinėjo mums Juliuko darželį, kurio vaikis nelankė, dėl ko nemokėjo beveik jokių žaidimų - tik bėgiojo paskui draugą krosą, keikėsi ,suposi ir pasakojo, kad matęs dvare-darželyje vaiduoklių. Vaidenasi ten daug kam (realu, gi apleistas pastatas, tokiuose visada glaudžias savižudžiai, smurto aukos), išskyrus kleboną, kuris tryško pozityviu mąstymu.
Išeinant iš bažnyčios požemių Doncia lakstė jau su kitu draugeliu - Giedriumi. "Teta, jis žino daugiau žodžių, ar mes žaisim?" Nurovė emo-apsaugas, dingau ir ant Šauklių akmenų apsiverkiau , kaip gaila šių vaikių, šio apleisto kaimo be ateities,kuri visai užsirauks, kai bažnyčia parduos tą dvarą . Meldžiausi, kad jis kuo greičiau sudegtų, ir vaikų tėvai bent jau pasidžiaugtų Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Gal ir p. Gediminas su gaspadine "išsirotuotų iš čia, nes neįsigijo turto"ką???:))))
Po požemių atsivėrė tikroji sakrali trasa, kurios eatapuose it koks šv. Jonas apsireiškiau pati sau - kuo išties užsiimu, kaip ir kuriose vietose tą geriausia daryti, kad pasirodo ne viena tą darau, nes daug TŲ akmenų radau pridengtų pavasarį nukirstom beržo šakom .." Kaip, pasirodo, viskas paprasta, tik reikia uoliau mokytis tylėt, kad ekstatiškos čakromanės nesuostų....
Trasos gale manęs laukė didžioji dovana - Dievo žmogus, senutė Dalicija Kalnalio šv. Lauryno bažnytėlėje, pastatytoje ant švento, vėjų perpučiamo kalno, virš Minijos, virš upės, kaip ir dera lietuvių šventykloms. Su ja prakalbėjome gal valandą apie artimojo meilę, dvasios sunykimą, lietuvių prakeiktą nuolankumą, apie jaunimą "iš bėdos, ne iš noro, užsieniuose" apie parodomąjį tikėjimą ir bažnyčios ateitį. Jos visi giminės, net mamelė tarnavo šiai unikaliai bažnyčiai (jau gimdami žinojom, kad dirbsim bažnyčiai." , ji liko paskutinė, ir kasdien eina jojon kankinama abejonių, KOKIA PRASMĖ? Bet.. "kas, jei ne aš tą darys???"
Klausiau jos įdėmiai , susigėdusi dėl savo dažnų relaxų, ir blaivėjau nuo kasrytinių dvejonių:"Dalicija - Jūs bažnyčia, ant jūsų tikėjimo akmens ji laikosi, ne ant kunigo, ne ant senukų parapijonių. KOl stovėsit savo sargyboje - su kasdienėmis skintomis gėlėmis, kibirais, grindų skuduru, kol skalbsit atrinutines vėliavas, lyginsit altoriaus užtiesalus, lydėsi širdies meile ateinančius-nueinančius , tol Kalnelio bendruomenėje bus gyva bažnyčia ."
Ant vieno žmogaus atsakomybės laikysis ir ateityje orinės laisvės pasaulis
Ir aš turiu stovėti savoj sargyboj ne kur kitur, o tik Lietuvoj. Tą paliepė Dalicija: "Žinai, pas mus yra apžvalgos aikštelė, lipk į ją , tu gi aukščio, ir apskritai nieko nebijai."... Hm... iki Dalicijos bijojau daug ko, net nepažįstamų paštininkų... Užlipau, viena, tiesiai į saulėlydį... kaip įprasta savo viršūnėse dainuoju viena...ir vis iš tos artimojo meilės begalinės....
