Buvau prisiekusi niekada nevaikščioti į lietuvišką teatrą, nesieikvoti neaukštam menui, nesėdėti šalia kokio žiaumojančio-atrajojančio pūlinio ir naktį po to nemiežti jo negatyvią informaciją iš kiekvienos poros.
J. Vaitkui - išimtis, jaunystės kultinis, guru, kažkada jo ir Petrovo įtakose stojau - neįstojau į teatro kritiką.
Grįžau po jo "Visuomenės priešo" sudrėkusi, kaip po riebaus pornofilmo, pusiauekstazėje, norėjosi mylėtis net su fikusu, droviai ir gležnai apglėbusiu mano mylimą printerį. Tiek režisieriaus pastatymas ir visa teatro balaganinė trupė priatakavo mano libidus, pripumpavo seksualinių plutoniškų - griaunamųjų energijų, tiek jie krušo -dulkino visuomenę, o aukomis tapome žiūrovai.
Jis aistringai, pilna jėga kovoja su valdžia, o man reikia meno, su valdžia kovoju savo būdais ir nesu tikra , kad revoliucijos imitacijos lokalioje erdvėje gali kažką pakeisti politiniuose procesuose. Čia kaip
paukštelio giesmė - seno kino spalvotame narvelyje, kabančiame prie jo durų atbrailos. Prisižiūrėjau tokių - šeimininko ir dresuotos lakštingaliukės tandemų Huanshanio provincijoje. Ji gieda apie laisvę pakirptais sparnais, o jis sotus ir prisnūdęs greta pučia dūmą. Nagi, susukite youtube parodijų filmuką apie Kubilo ir jo barklajų gaidžiukų svitą - vat čia bus iššūkis, reali kova su valdžia. O rodyti fuckus narvelyje tiems, kas ir be Ibseno suvokia, kur gyvena ir kas vyksta -kuo tai skiriasi nuo glamūrinių-pardoninių kavos gėrimų Ponių-Laimų laimėse ar Savukyno radijo studijose?
Iki skausmo žeidė aktorių vidinis purvas ir reali, fizinė , žemo lygio agresija, kompozitorės (ne)talentas Meną darė, kiek pajėgė pakilti virš trupinės minios, tik 2 žmonės - aristokratas Budraitis ir mano mylima Kuodytė.Kiti - varė iš jėgos Ibseno tekstą ir užpildė savimi sceną. Kodėl? Teatriniai žmogiški ištekliai buvo aplipę kaip mėšlavabaliai ligtolinių savo režsierių išmėsinėto dvasios purvo miazmais, išpudruoti komercniu talku, persismelkę šustriakinės tikrovės švonderizmu. Publika buvo ženkliai tauresnė ir aukštesnė, nei etatinė padrika trupė turėjo vidinės jėgos iki mūsų pakilt, nors įsivaizdavo mus išjuokianti. Cha, dar vienas realybės paradoksas. Normalių , padorių žmonių veidrodyje - pakrikę vaidintojai, nesugebantys pakilti virš žemės ir bent metrą paskrist link aukštybių, atrodė kaip lėbavimo nuvarginti vadybininkai.
Jie nebuvo VIENAS organizmas, susivienijęs ir mus pakelti į naujas aukštumas, pakeisti mūsų mąstymą. Menas turi būti grynas,kaip ryto oras, aukštas kaip horizonto linija, jame turi atsispindėti gyvenimo purvas, bet purvą atspindėti , o ne juo tapti pajėgūs - pasišventę, švarūs klounai.
Ar pasikeitė mano mąstymas po Visuomenės priešo, ar kilo naujų minčių ?Ne, viską ir be jautrių režiseriaus metaforų ir plakatinės ezopo kalbos žinojau. Paverkiau, pasiemocinau ties baltų emigrantų metafora - kaip jie beviltiškai karstosi, lipa iš Lietuvos-gydyklos duobės, tik todėl kad kasdien taip graudinuosi solidariai su tauta dėl savo ir kitų vaikų užsieniuose. Siela atpažino pažįstamas tonacijas. Bet juk Berlyno sienos imitacija -banalybė, ką ne? Ryte puoliau skaityti Ibseno originalą - jėga, iš naujo jį atradau, genijus, prieš tiek metų įžvelgė dabarties procesus, chirurgiškai tiksliai juos apibrėžė .
Ar gali toks spektaklis kažką pakeisti? Taip, pabloginti kažkiek rinkimų rezultatus konservatoriams .Valdžiai nuo to nei šilta, nei šalta , kaip ir miniai rinkėjų, kurie į teatrą nevaikšto. Gal Vilniuje -aura pašviesės, garsiai įvardinta teisybė teikia gamtai ozono. Gaila, menas neįvyko. Bet teatro biznis, esu tikra, pavyks, jie užsidirbs , kad dar su didesne jėga kruštų žiūrovų salės erdves. Įtaigūs paveikslai netapomi murzinais, raudonos aistros ar nepatenkinto valdžios troškulio persunktais dažais.
