Nesuprasdavau fetišizmo esmės. Ok, daikto garbinimas, bet kur iškrypimas? Kaip reikškinys atrodo gyvai?
Dabar žinau, tai lietuvių mokyklos pedagogų grupė. Būtinai - grupė. Po vieną jie virsta gyvais žmonėmis, o grupėje - fetišisčių sambūriu, kuriam galioja tezė:
"Manoma, kad tikro fetišizmo atvejais asmuo netgi nepaiso jokių žmogaus, turinčio tam tikrą fetišą, asmeninių savybių ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Feti%C5%A1izmas)"
Asmuo turintis, fetišą, tai kiekvienas mokinys . JO jausmų mokykloje mažiausiai paisoma, auksinių raktelių į jo duris niekas neieško , mat mokytoją jaudina tik vaiko fetišai - "turtingas tėvas", "prastas lankomumas" , "žymi mama" , "darbas vertas - 97 proc.", "bankrutavęs ", "pertrumpas sijonas", "šmaikštumas" , "našlaitis" . Mokytojos, su retom išimtim, pasiunta ar nurimsta, apsąla ar apšąla santykyje ne SU VAIKU, kaip gyvu, atviros sąmonės žmogum, o su jo fetišu.
Dabartinė lietuviška mokykla dirba tam, kad užmuštų žmoguje žmogišką pradą, lietuviškos mokytojos tenkinasi vaikų fetišais, tuo pačiu juos žalodami psichiškai ir moraliai.
Mintys gimė po paskaitos -seminaro "Naujas mokytojo vaidmuo Žinių visuomenėje". Manęs vos nesudraskė, nes irgi puolė ne mano idėjas ar temą, o fetišą "astrologija". Atsimušinėjau kaip pirmoji krikščionė romėnų liūtų narve.
Jokios kultūros, dialogo užuomazgos, pagarbos priešais stovinčisam žmogui. Gryna patyčia ir piktas puolimas. Apie kokias prevencines smurto programas galima kalbėti, kai pagrindinis patyčių kūrėjas ir generatorius - MOkytojas?
Į galą jos nutilo, kai prakalbau apie ateities konkurenciją, ir kad jei nekeis požiūrio į vaiką, -į šeimą , neužilgo steigsis privačios vidurinės, kur pedagogus kontroliuos tėvų tarybos, kur liks Mokytojai be fetišų, o su veidais ir kūrybinėmis programomis.
Kokia laimė, kad mano vaikai jau baigia iškęst nusiplenusių pedo- fetišistų sistemą.
Kokia kvaila idėja buvo rengti mokytojoms seminarų ciklą . Jos - dauguma!- nepagydomos, pagautos inercijos, negirdinčios, nesuprantančios vaiko, užprogramuojančios jį visam gyvenimui etiketėmis-leblais. Dialogas - neįmanomas tik : aktyvinti tėvų grupes, kad per valdžią ir politikus kažką esmingai keistų, neleistų išvešėti robotizmui, standartizavimui, bendroms metodikoms.
Paskutinis klausimas mane nukirto:"O kas atsakingas už vaiko moralę - mokykla ar šeima?". Irgi fetišistė, realiai - fašistė, skirstanti vaikus pagal SAVO individualios moralės fetišus.
Dar nustebino populiariausia bibliotekos knyga: "Vartotojų kultūros ugdymas". Net 4 lietuvių autoriai!. Ir tvarkingai, rimtu tonu ( vienas iš autorių - mentalinis kyborgas Gerulaitis !) , ant šilkinio popieriaus - kaip ugdyti tobulą vartotoją.
Hm... ,maniau, jog mokykla ugdo laisvą pilietį, o - pasirodo - vartotoją....
2009 m. gruodžio 22 d., antradienis
2009 m. gruodžio 19 d., šeštadienis
Tarp zombių ir žmonių
http://people.pwf.cam.ac.uk/egk10/notes/repressedsignifier_files/image002.jpg
Na va, pagaliau suradau Vandenę, išrašytą mano h-pe. Jos zombavimo ir išsivadavimo patirtys bei būsenos atskleidžia , impulsuoja idėjas, diktuoja tolesnius zombavimo technologijų tyrimus. Cha- cha, reikės vėl šviežiai, naujomis akimis perskaityti Hoffmaną:
http://en.wikipedia.org/wiki/E._T._A._Hoffmann.
Jokia ten ne juodoji gotika, o future-realizmas, kur sunkiausia tampa atskirti gyvą, savistovį, savavalį jausminį žmogų nuo manekeno, tapusio prieš savo valią įrankiu astralinio mago rankose ir veikančio pagal svetimas, jam į pasąmonę gudriai įkištas programas.
Įžengiau (buvau atvesdinta?) į Džerio žiaurių eksperimentų su žmonių jausmais ir santykiais erdves. Privalau rasti priešnuodžiius , na lyg būsimus vaistus-apsaugas žmonėms , kurie norės mylėti, patirti abipusius šviesius jausmus natūraliai, savo valia, o ne kaip marionetės-lėlės pilti nuoširdžius jausmus į nematomo mago energetinius rezervuarus.
Na va, pagaliau suradau Vandenę, išrašytą mano h-pe. Jos zombavimo ir išsivadavimo patirtys bei būsenos atskleidžia , impulsuoja idėjas, diktuoja tolesnius zombavimo technologijų tyrimus. Cha- cha, reikės vėl šviežiai, naujomis akimis perskaityti Hoffmaną:
http://en.wikipedia.org/wiki/E._T._A._Hoffmann.
Jokia ten ne juodoji gotika, o future-realizmas, kur sunkiausia tampa atskirti gyvą, savistovį, savavalį jausminį žmogų nuo manekeno, tapusio prieš savo valią įrankiu astralinio mago rankose ir veikančio pagal svetimas, jam į pasąmonę gudriai įkištas programas.
Įžengiau (buvau atvesdinta?) į Džerio žiaurių eksperimentų su žmonių jausmais ir santykiais erdves. Privalau rasti priešnuodžiius , na lyg būsimus vaistus-apsaugas žmonėms , kurie norės mylėti, patirti abipusius šviesius jausmus natūraliai, savo valia, o ne kaip marionetės-lėlės pilti nuoširdžius jausmus į nematomo mago energetinius rezervuarus.
2009 m. gruodžio 7 d., pirmadienis
Pasiklydę astraluose
Na va, Jurga, kuri maldavo pagalbos svetainės "klausimuose", asm, laiške prisipažino , kas atidarė ir panaršė negrabiai jos smegeninėje. Pasirodo, būrėjos Vaivos diletantas vyras rengia kažkokus iniciacijos ritualus, meditacijų moko bildukas būrėjas Malinauskas . Visiems jiems maga "sąmoningo kvėpavimo" lengvi pinigai, iš kurių lobstaVolmer.
Stogas merginai nuvažiavęs kapitaliai, ramybės nėra, bet turi sveiko užsipyrimo, mėgina kapstytis pati. Tikiu, kad bendrom jėgom, su kunigo Miroslavo pagalba, sugrįžinsim ją į save.
Kas kaltas? Žurnalistai. Išpiarina raganius ir manipuliatorius-diletantus kaip kažką dvasingo, vaikai ir lekia prie jų kaip prie magijos stebukladarių, o baigiasi viskas - balansavimu ties beprotyste.
Kaip visiems norisi aukštų skrydžių astrale. Niekas nesusimąsto, kad tai - Dievo dovana, užtarnauta praeitų gyvenimų ir šio geradarysčių, švento tikėjimo ar švarios, tyros meilės, ilgo kelio už parankės su sąžine - nesusimąsto, norisi greitų kelių į dangų, o baigiasi - nurautu stogu.
Ką daryti? Juk tikrai visų neišgelbėsiu... Tačiau tuos, kurie susiranda ir prašo - privalau
Stogas merginai nuvažiavęs kapitaliai, ramybės nėra, bet turi sveiko užsipyrimo, mėgina kapstytis pati. Tikiu, kad bendrom jėgom, su kunigo Miroslavo pagalba, sugrįžinsim ją į save.
Kas kaltas? Žurnalistai. Išpiarina raganius ir manipuliatorius-diletantus kaip kažką dvasingo, vaikai ir lekia prie jų kaip prie magijos stebukladarių, o baigiasi viskas - balansavimu ties beprotyste.
Kaip visiems norisi aukštų skrydžių astrale. Niekas nesusimąsto, kad tai - Dievo dovana, užtarnauta praeitų gyvenimų ir šio geradarysčių, švento tikėjimo ar švarios, tyros meilės, ilgo kelio už parankės su sąžine - nesusimąsto, norisi greitų kelių į dangų, o baigiasi - nurautu stogu.
Ką daryti? Juk tikrai visų neišgelbėsiu... Tačiau tuos, kurie susiranda ir prašo - privalau
2009 m. gruodžio 5 d., šeštadienis
Žvirblių medis
Ryte gavau laišką: http://www.horoskopas.lt/index.php?id=893 . Taip šviesiai nuskambėjo, pažadino atmintyje pirmą meilę , išgyvenimus, pasąmonės kloduose jie švieži kaip jaunystės pievų kvapai. Pirmosios išdavystės - jos ir lieka kertinės, skausmingiausios , visos sekančios - lyg pirmųjų aidai.
Meditacijų žygyje 25 km basčiausi ūkanotomis pamiškėm, startavau nuo apmąstymo - ką atsakyti jaunam žmogui, kad nepažeisčiau jo tikėjimo šviesia ateitimi. Gimė kelios įdomesnės idėjos ateičiai: apie senosios literatūros pamokų dvasinę žalą šviesos vaikams, apie senatvės tautinius astroarchetipus, kodėl lietuvoje senukai visi susensta po vieną - aktyvūs ir veiklūs....
Žygio pabaigoje gavau atsakymą į laiško priežastis - Žvirblių medį. Priešpaskutinio kaimo pakrašty, prie transformatorinės ( ji - web - analogas, ryšys su pasauliu) ant medžio suskrido pulkas žvirblių, papozavo, pafotkinau, kaip eko-kalėdinė-pilka "eglė". Aplink pilkuma, rūkas, net šunys sužvarbę neloja, kaimiečiai sulindę prie TV ir arielkų, o žvirbliams norisi būriuotis.
Lietuvos jaunimo įvaizdis. Gūdžiam kultūros ir švietimo pakrašty, ekonomikos ir gyvenimo rūke, kaip nesibaigiančiame sapne, vienodi pilki, mažiukai, neišaugę į kėkštus, gerves ir gulbes, ar net varnus, nes niekas jiems neparodė, kas yra tikras Paukštis, kuo jie skiriasi vienas nuo kito, kur ir kaip turi ir gali skristi....ir šiaip jau žvirblis - miesto paukštis, pamačiusi girios pakrašty - nustebau ... Paaiškino jiems , kad turi lesti , ir kuo daugiau (babkės), štai jie ir kala kala jas, kol atsitokėja, kad galvoje - žinių nulis, intelektas -žalias, o širdyje tuštuma, nors viskas rodos apskrista ir išbandyta.
Žvirblių jaunystė - taip norisi šventę švęst ir būti kartu, net tarybų valdžia tą žinojo, VAIKYSTĘ kėlė kaip prioritetą, kiek mokykloje buvo karnavalų ir renginių, mamos suknelių lagaminai liko išvartyti - sukarpyti... Prisimenu privalomą mokyklos eglės puošimą, teko mūsų klasei, kaip Vladas grojo Bitlus, kad būtųvisiems smagiau, kaip kitos klasės tapė mokytojų karikatūras, na tvyrodavo nepakartojamas kūrybinis šurmulys. Dar prisimenu bendrą klasės down, kai suburi , uždegi "Pelenei", kaip visi džiaugiasi, ir ... stop... pasirodo į galą kokia gėbistė kliba, karjeristė dalia ar violeta, reguliuotojas Staselis ar melagis Račas , ir mano didžiuosius-smagiuosius projektus ima vadybinti , šlifuoti, tempti iki oficiozų savo naudai, kaip iškart užgęsta laisvos kūrybos ugnis, žmonės suvienodėja, užsidaro, o man tampa beviltiškai neįdomu, nes be bendros meilės vainiko rezultatas tampa beprasmiškas.....
Ir kas gali nutapyti pilką žvirblių foną? Austėja parašė: turiu atlaso karnavalui. Vienintėlė atsiliepė, Žmogus.... kiek ko prašiau padėti surengt karnavaląi, duoti bent jau koncept idėjų , kad vargšams žvirbliukams bent viena diena metuose būtų šviesesnė, kad pamatytų vienas kito nušvitusius veidus ir talentus: visi atsifutbolina, pervesti komerciniams fondams - saugiau, bet žvirblių gyvenime nuo to Saulės nepadaugėja...Ne mano vaikai - ne mano pupos. Labdara naudingai draugei ar karjeros bonusasms ... o... čia labdara, o vargšams - niekas gi nemato....
Prisiminiau vaikystės vasaras, jas nuspalvindavau sau įdomias - su teatrais, programomis, bilietais, pėdsekių varžybomis, partizanų karais , vaiduoklių medžioklėmis, šokinėjimais nuo skardžio į upę, slėpynėmis medžiuose, naktigonėmis . Dariau tą iš egoizmo, kad prisirinkčiau gražių vasaros prisiminimų... Pavargusi nuo org.kūrybos pasislėpdavau medyje, po juo vis pasirodydavo žvalgai iš Valakampių vasarnamių :ar jau sugalvojai naują žaidimą? Matau, kaip ši tema vėl mane pasiveja. Jei Gimžiuose nesugalvosiu naujų žaidimų, teliks liūdėti dėl vienodų Žvirblių medžiuose.
Meditacijų žygyje 25 km basčiausi ūkanotomis pamiškėm, startavau nuo apmąstymo - ką atsakyti jaunam žmogui, kad nepažeisčiau jo tikėjimo šviesia ateitimi. Gimė kelios įdomesnės idėjos ateičiai: apie senosios literatūros pamokų dvasinę žalą šviesos vaikams, apie senatvės tautinius astroarchetipus, kodėl lietuvoje senukai visi susensta po vieną - aktyvūs ir veiklūs....
Žygio pabaigoje gavau atsakymą į laiško priežastis - Žvirblių medį. Priešpaskutinio kaimo pakrašty, prie transformatorinės ( ji - web - analogas, ryšys su pasauliu) ant medžio suskrido pulkas žvirblių, papozavo, pafotkinau, kaip eko-kalėdinė-pilka "eglė". Aplink pilkuma, rūkas, net šunys sužvarbę neloja, kaimiečiai sulindę prie TV ir arielkų, o žvirbliams norisi būriuotis.
Lietuvos jaunimo įvaizdis. Gūdžiam kultūros ir švietimo pakrašty, ekonomikos ir gyvenimo rūke, kaip nesibaigiančiame sapne, vienodi pilki, mažiukai, neišaugę į kėkštus, gerves ir gulbes, ar net varnus, nes niekas jiems neparodė, kas yra tikras Paukštis, kuo jie skiriasi vienas nuo kito, kur ir kaip turi ir gali skristi....ir šiaip jau žvirblis - miesto paukštis, pamačiusi girios pakrašty - nustebau ... Paaiškino jiems , kad turi lesti , ir kuo daugiau (babkės), štai jie ir kala kala jas, kol atsitokėja, kad galvoje - žinių nulis, intelektas -žalias, o širdyje tuštuma, nors viskas rodos apskrista ir išbandyta.
Žvirblių jaunystė - taip norisi šventę švęst ir būti kartu, net tarybų valdžia tą žinojo, VAIKYSTĘ kėlė kaip prioritetą, kiek mokykloje buvo karnavalų ir renginių, mamos suknelių lagaminai liko išvartyti - sukarpyti... Prisimenu privalomą mokyklos eglės puošimą, teko mūsų klasei, kaip Vladas grojo Bitlus, kad būtųvisiems smagiau, kaip kitos klasės tapė mokytojų karikatūras, na tvyrodavo nepakartojamas kūrybinis šurmulys. Dar prisimenu bendrą klasės down, kai suburi , uždegi "Pelenei", kaip visi džiaugiasi, ir ... stop... pasirodo į galą kokia gėbistė kliba, karjeristė dalia ar violeta, reguliuotojas Staselis ar melagis Račas , ir mano didžiuosius-smagiuosius projektus ima vadybinti , šlifuoti, tempti iki oficiozų savo naudai, kaip iškart užgęsta laisvos kūrybos ugnis, žmonės suvienodėja, užsidaro, o man tampa beviltiškai neįdomu, nes be bendros meilės vainiko rezultatas tampa beprasmiškas.....
Ir kas gali nutapyti pilką žvirblių foną? Austėja parašė: turiu atlaso karnavalui. Vienintėlė atsiliepė, Žmogus.... kiek ko prašiau padėti surengt karnavaląi, duoti bent jau koncept idėjų , kad vargšams žvirbliukams bent viena diena metuose būtų šviesesnė, kad pamatytų vienas kito nušvitusius veidus ir talentus: visi atsifutbolina, pervesti komerciniams fondams - saugiau, bet žvirblių gyvenime nuo to Saulės nepadaugėja...Ne mano vaikai - ne mano pupos. Labdara naudingai draugei ar karjeros bonusasms ... o... čia labdara, o vargšams - niekas gi nemato....
Prisiminiau vaikystės vasaras, jas nuspalvindavau sau įdomias - su teatrais, programomis, bilietais, pėdsekių varžybomis, partizanų karais , vaiduoklių medžioklėmis, šokinėjimais nuo skardžio į upę, slėpynėmis medžiuose, naktigonėmis . Dariau tą iš egoizmo, kad prisirinkčiau gražių vasaros prisiminimų... Pavargusi nuo org.kūrybos pasislėpdavau medyje, po juo vis pasirodydavo žvalgai iš Valakampių vasarnamių :ar jau sugalvojai naują žaidimą? Matau, kaip ši tema vėl mane pasiveja. Jei Gimžiuose nesugalvosiu naujų žaidimų, teliks liūdėti dėl vienodų Žvirblių medžiuose.
2009 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis
Auksinė Žuvis
Dvasinė perorientacija tęsiasi. Užsikrovusi (gal vis tik - gavusi- vėl išganymo kryžių) , gavau, apie ka buvau įspėta sentikių atsiskyrėlių raštuose -sustiprėjusią įžvalgą, karštą širdį, dvasios rūstybę ir ligų maišelį, kaip energetinį barterį už nelaimėlių palengvintus sprendimus.
Neteisinga... Ne laiko dvasioje. Išties kiekvienas turi dabar įkristi į savo kloaką, kad joje nušvistų, kur dangus. Traukti kitus iš kloakos - tai apeiti nuo galvos iki panagių jų kirminais-blusom.
Geradarystė kiekvienam atėjusiam - it šio rudens vaizdinys už lango: ant šaltalankių krūmų sulekia varnos (moterys su savo juodom karmom) ir būriu lesa uogas (ėda mano sunokintą širdies patirtį). Juk iš jos - kaip iš tų uogų - galėčiau pati pasigaminti amžiną balzamą.
matyt čia Urano Žuvyse paskutiniai atodūsiai, kai prof. astrologai dar braido po psichologijos -religijos vandenis.
Dvasinga - tylėt kaip A.Tarkovsio Rubliovas, būt vienoje vietoje, dirbt tyliai savo darbą, niekam nieko neaiškinti apie astrologiją, gelbėti be emocijų-jausmų tik tuos, kuriems rimtai gresia mirtini pavojai. Ir, be abejo, šamanaut pilna jėga kolektyviniame astrale.
Patirtis įdomi , jog ant savo kailiu išbandžiau, kaip stipriai veikia mūsų pasirinkimus ir kasdienybę, net seksualinį elgesį - dvasios orientyrai.... Drausčiau religiją vaikams kategoriškai.
Kaip vis tik dominuojanti religija yra stipriai susijusi su nacionaliniu charakteriu (mentalu-energetika). Pulkim ant kelių, dori krikščionys, atsukim viršutinius ir apatinius žandus - blyn, kaip čia teisinga lietuviškai-vėžiškai. Visa tauta susigūžia būrin, nuolankiai nusižemina, puola ant kelių, o jos vienvaldis lyderis per tą laiką randa, kur ją nuvesti, kam parduoti-atsiduoti. Transliavau natūraliai pravoslavų ortodoksus, kurių praktikom domėjasui pastaruosius 5 metus, jų "kietos, vertybinės, svarstykliškos" dvasios energijos buvo svetimos daugumai moteriškių, joms tereikėjo paguodos, paduoti tą marijos pagalvėlę, ant kuriuos joms parpuolus lengviau kentėti ir LAUKTI ...
Lenos sapnas išrišo , į ką buvau vėl pavirtusi " Prūde - Auksinė Žuvis su kirminėliais". Noriu būti , jaučiuosi Raudona Saulė kaip Kėdainių kalvio ezo-piešiny.
Teisus Nikolajus Gurjanovas, paskutinius metus neišėjęs iš savo trobelės, prie kurios laukė būriai jo avelių "Jums nereikia starco...".Paskutiniais metasi jis lakstė- liudijo dangų tik su vaikais.
O reali pagalba bėdų užengtiems geriečiams baigdavosi kitų šventųjų fanių baubimu:
http://www.youtube.com/watch?v=VKMW4xqYE7Q&feature=relatedaidė,
va, lygiai taip provokuoja - terorizuoja dvasios klausimuose Rita iš Klaipėdos, viena iš aktyviausių kirminėlių, kuri padeda greičiau išpūti auksinei žuviai - senai mano dvasios formai.
Fain, tranzitinis Neptūnas galutinai nuslenka nuo Saturno Vandenyje ant MC. New age idėjos liko išgrynintos net krikščionių katakombų dumbliuose, brangiai tas kainavo ... ant savo kailio, su chron. ligom, tragikomišku mozės kalnu, pasityčiojusiu iš mano teoaplinizmo, priekabiaujančiais kunigais, viskuo prekiaujančiom jogėm-budistėm ir gailesčio ašarų kibirais.
Neteisinga... Ne laiko dvasioje. Išties kiekvienas turi dabar įkristi į savo kloaką, kad joje nušvistų, kur dangus. Traukti kitus iš kloakos - tai apeiti nuo galvos iki panagių jų kirminais-blusom.
Geradarystė kiekvienam atėjusiam - it šio rudens vaizdinys už lango: ant šaltalankių krūmų sulekia varnos (moterys su savo juodom karmom) ir būriu lesa uogas (ėda mano sunokintą širdies patirtį). Juk iš jos - kaip iš tų uogų - galėčiau pati pasigaminti amžiną balzamą.
matyt čia Urano Žuvyse paskutiniai atodūsiai, kai prof. astrologai dar braido po psichologijos -religijos vandenis.
Dvasinga - tylėt kaip A.Tarkovsio Rubliovas, būt vienoje vietoje, dirbt tyliai savo darbą, niekam nieko neaiškinti apie astrologiją, gelbėti be emocijų-jausmų tik tuos, kuriems rimtai gresia mirtini pavojai. Ir, be abejo, šamanaut pilna jėga kolektyviniame astrale.
Patirtis įdomi , jog ant savo kailiu išbandžiau, kaip stipriai veikia mūsų pasirinkimus ir kasdienybę, net seksualinį elgesį - dvasios orientyrai.... Drausčiau religiją vaikams kategoriškai.
Kaip vis tik dominuojanti religija yra stipriai susijusi su nacionaliniu charakteriu (mentalu-energetika). Pulkim ant kelių, dori krikščionys, atsukim viršutinius ir apatinius žandus - blyn, kaip čia teisinga lietuviškai-vėžiškai. Visa tauta susigūžia būrin, nuolankiai nusižemina, puola ant kelių, o jos vienvaldis lyderis per tą laiką randa, kur ją nuvesti, kam parduoti-atsiduoti. Transliavau natūraliai pravoslavų ortodoksus, kurių praktikom domėjasui pastaruosius 5 metus, jų "kietos, vertybinės, svarstykliškos" dvasios energijos buvo svetimos daugumai moteriškių, joms tereikėjo paguodos, paduoti tą marijos pagalvėlę, ant kuriuos joms parpuolus lengviau kentėti ir LAUKTI ...
Lenos sapnas išrišo , į ką buvau vėl pavirtusi " Prūde - Auksinė Žuvis su kirminėliais". Noriu būti , jaučiuosi Raudona Saulė kaip Kėdainių kalvio ezo-piešiny.
Teisus Nikolajus Gurjanovas, paskutinius metus neišėjęs iš savo trobelės, prie kurios laukė būriai jo avelių "Jums nereikia starco...".Paskutiniais metasi jis lakstė- liudijo dangų tik su vaikais.
O reali pagalba bėdų užengtiems geriečiams baigdavosi kitų šventųjų fanių baubimu:
http://www.youtube.com/watch?v=VKMW4xqYE7Q&feature=relatedaidė,
va, lygiai taip provokuoja - terorizuoja dvasios klausimuose Rita iš Klaipėdos, viena iš aktyviausių kirminėlių, kuri padeda greičiau išpūti auksinei žuviai - senai mano dvasios formai.
Fain, tranzitinis Neptūnas galutinai nuslenka nuo Saturno Vandenyje ant MC. New age idėjos liko išgrynintos net krikščionių katakombų dumbliuose, brangiai tas kainavo ... ant savo kailio, su chron. ligom, tragikomišku mozės kalnu, pasityčiojusiu iš mano teoaplinizmo, priekabiaujančiais kunigais, viskuo prekiaujančiom jogėm-budistėm ir gailesčio ašarų kibirais.
2009 m. lapkričio 15 d., sekmadienis
Atlikėjas
Turiu crazy astralinį sargą - pasąmoninės kilmės kosulį. Kai atsiduriu situacijose, kuriose mane vampyrins, vartos, prievartaus ar grūs į pasąmonę žalingas programas, užsikosėju iki pamėlynavimo, iki sunkiai suvaldomų spazmų.
Taip vyko vakar Andriaus Žlabio koncerte. Nespėjau iš anksto pasijungti, prajausti, ar tai mano - penas-pianas, ar tai mano muzika, nulėkiau ekspromtu apsidžiaugusi, jog - žinomas vardas, jauno talento mitas, Bacho programa, kažkada Žlabį labai vertinau.
O scenoje stanginosi voras, pats tikriausias. Puiki atlikimo technika, temperamentas, sukeliantis mielą simpatiją kuklaus nekaltuolio įvaizdis, gale - griausmingos ovacijos.... Bet pati muzika.... jis išgrojo nepatenkintos garbėtoškos, puikybės, nepasotinamų ambicijų aistras ir sūkurius. Dengiausi nuo to kiek įmanydama rankomis, išbėgdama kosėti, o sąžiningiau būtų -
iškart išeiti iš situacijos, kur esu maitinama dvasios nuodais, bet.. smegenyse įsižiebė raudonos socionormų lemputės: bendravimo kultūra,
prestižinės vietos... tai privertė užgniaužti natūralius savisaugos instinktus, springti kosuliu ir išsėdėti iki galo ....
Pusę pirmos dalies praklausiau už durų, šalia Roko Zubovo,jis laikė rankose Bacho partitūrą, su estetiškai patraukliu tikro menininko veidu, į jo Bachą eisiu, būtinai...neatsitiktinai kartu stovėjom.
Kultyševas, Macujevas - atveria dangų, pakylėja, užburia, iš jų koncų išskrendu ir tuo esu gyva mėnesiais . O čia - skausmingas, susisukęs vidinių aistrų spiralėse talentas, lipantis per jėgą į šlovės olimpą , dirbantis iki devinto prakaito, dėl ko nelieka erdvių polėkiui ir įkvėpimui .
Moderniam muzikui privalu aukotis menui, būti demiurgu-alchemiku, laikančiu mišias prie fortepiono- altoriaus. O čia buvo meistras-kalvis-auksakalys-atlikėjas, o ne muzikos menininkas.
Kryžiukas ant jo, neisiu.
Prisiminiau Maruškos prikolą po Tartiufo premjeros Jaunimteatryje: "Saule, ar toje scenoje, su kraupiu garsu, prisidengėte?" Buvom skirtingomis dienomis, bet - cha-cha - iškart prisiminiau tą sceną, kurioje nuo infernalinio sintezatoriaus garso instinktyviai prisidengiau čakras rankinuku :))))
Per Žlabį dengiausi be perstojo.Lyg verdiktas - kenksmingas, negatyvas....nors antpečiai (nuopelnai, prizai ) - įspūdingi.
Taip vyko vakar Andriaus Žlabio koncerte. Nespėjau iš anksto pasijungti, prajausti, ar tai mano - penas-pianas, ar tai mano muzika, nulėkiau ekspromtu apsidžiaugusi, jog - žinomas vardas, jauno talento mitas, Bacho programa, kažkada Žlabį labai vertinau.
O scenoje stanginosi voras, pats tikriausias. Puiki atlikimo technika, temperamentas, sukeliantis mielą simpatiją kuklaus nekaltuolio įvaizdis, gale - griausmingos ovacijos.... Bet pati muzika.... jis išgrojo nepatenkintos garbėtoškos, puikybės, nepasotinamų ambicijų aistras ir sūkurius. Dengiausi nuo to kiek įmanydama rankomis, išbėgdama kosėti, o sąžiningiau būtų -
iškart išeiti iš situacijos, kur esu maitinama dvasios nuodais, bet.. smegenyse įsižiebė raudonos socionormų lemputės: bendravimo kultūra,
prestižinės vietos... tai privertė užgniaužti natūralius savisaugos instinktus, springti kosuliu ir išsėdėti iki galo ....
Pusę pirmos dalies praklausiau už durų, šalia Roko Zubovo,jis laikė rankose Bacho partitūrą, su estetiškai patraukliu tikro menininko veidu, į jo Bachą eisiu, būtinai...neatsitiktinai kartu stovėjom.
Kultyševas, Macujevas - atveria dangų, pakylėja, užburia, iš jų koncų išskrendu ir tuo esu gyva mėnesiais . O čia - skausmingas, susisukęs vidinių aistrų spiralėse talentas, lipantis per jėgą į šlovės olimpą , dirbantis iki devinto prakaito, dėl ko nelieka erdvių polėkiui ir įkvėpimui .
Moderniam muzikui privalu aukotis menui, būti demiurgu-alchemiku, laikančiu mišias prie fortepiono- altoriaus. O čia buvo meistras-kalvis-auksakalys-atlikėjas, o ne muzikos menininkas.
Kryžiukas ant jo, neisiu.
Prisiminiau Maruškos prikolą po Tartiufo premjeros Jaunimteatryje: "Saule, ar toje scenoje, su kraupiu garsu, prisidengėte?" Buvom skirtingomis dienomis, bet - cha-cha - iškart prisiminiau tą sceną, kurioje nuo infernalinio sintezatoriaus garso instinktyviai prisidengiau čakras rankinuku :))))
Per Žlabį dengiausi be perstojo.Lyg verdiktas - kenksmingas, negatyvas....nors antpečiai (nuopelnai, prizai ) - įspūdingi.
2009 m. lapkričio 1 d., sekmadienis
Pyragaičiai
Iš Sovietų laikų išliko cukriniai prisiminimai apie Partijos suvažiavimus. Mano "cukriniai avinėliai" - tai mamos atneštos iš suvažiavimo bufeto dėžės su pyragaičiais. Stikliams tokie nesisapnavo. Spalvoti,miniatiūriniai, su riešutiniais -kakaviniais-migdoliniais glaistais, su miško grybų ir voverių -ežių bize skulptūrėlėmis ant viršaus , akys raibdavo, nulaižydavau net kremą nuo baltų nuo kartonnių dėžučių.
Kai eidavau pietauti į Prezidiumo valgyklėlę (dabartinė Vilniaus Arkivyskupija) ,rasdavau tų sjezdinių eklerų tik kelias rūšis, bet užtat - desertus su želė ir ledais, po kurių diena atrodydavo kaip Disnėjaus filmuke - nusaldinta.
Šią naktį (pilantis Taure) prasibudau po vizijos-košmaro. Vėl dirbu Ministrų Taryboje, vėl šūsnys vyriausybinių vertimų, vėl bufetas , kuriame maloni bufetava siūlo man pyragaičius, blynelius ir ledų desertus. O už lango kareiviai su šunimis, turiu praeiti pro jų užtvarą. Sugrįžęs okupacinis režimas. Prezidentinis valdymas iš Maskvos .
Na taip, Uranas Avine 2011- 2019 mm gali duoti ir "Verslas valdo,. įtakoja vyriausybę(Lubio variantas), ir "Jauni anarchistai ima valdžią (sapnai apie Marijono vedamas gruputes, užimančias Gedimino bokštą) ir "Rusų kariuomenė įveda okupacinį valdymą" .
Paskutinis variantas , matyt, buvo sugeneruotas realybėje ne per seniausiai... nors ... Valdui jau seniai ėjo sapnai apie tai, kaip jis yra tremiamas atidirbti Rusijoje internato direktoriumi...
Sapno tęsinys: bufete sutinku Viliją (Vandenė) ji klausia, kas tu tokia, kur tave mačiau?
O aš - pasikeitusi radikaliai, klerkė naujo režimo, net plaukai - trumpi juodi ... tyliu nuleidusi galvą, kai ji vis stipriau įsižiūri, neištveriu: "Esu Zalatorienė"
Taip aišku, apie ką... Astrologas turėtų duoti tautai ir laisvės viltį, laisvos ateities viziją... Zalatorienė man - tarybinių laikų astrologės etalonas, ir bendradarbiavo, ir bobutes psichologinėm pasakom ramino, ir paskaitas skaitė, ir mokslinį elitą ganė. Tik tokia galėčiau būti prie okupantų..... nė už ką....Geriau rožes veisti...
O vaikai, jaunimas? Visą naktį negalėjau užmigti... Ką jiems sakyti? Gi nepasipriešinsi jėgai, ypač informaciniams karams.... juk neintelektuali tauta įtiki KGB kriminalinės gamybos produktu Kėdžiu kaip didvyriu ir pasiruošusi sugriauti vienintėlę veiksnią valstybės struktūrą - prokuratūrą....taigi pora sėkmingų judoo piaro akcijų, ir vėl masės apipils gėlėmis karius išvaduotojus ir melsis Pugačiovai...
Nežinau...Gal išties pakanka mums tų bufetų su pyragaičiais ir sotaus pilvo... Gal valstiečių palikuonims su perlaužtu stalinizmo represijose dvasios stuburu pakaks ėdžių ir saugumo kaip baltarusams? kad laisvės liaudžiai nereikia , ji iki jos nedaaugusi? jos nesuvaldo?
P.S. Radau pas Dewarą: "свободнее людей делает только внутренняя свобода... миллион возможностей не подарит свободу, если человека сковывают комплексы и предрассудки"
Uždarau laisvės temą suviskam :)))
Kai eidavau pietauti į Prezidiumo valgyklėlę (dabartinė Vilniaus Arkivyskupija) ,rasdavau tų sjezdinių eklerų tik kelias rūšis, bet užtat - desertus su želė ir ledais, po kurių diena atrodydavo kaip Disnėjaus filmuke - nusaldinta.
Šią naktį (pilantis Taure) prasibudau po vizijos-košmaro. Vėl dirbu Ministrų Taryboje, vėl šūsnys vyriausybinių vertimų, vėl bufetas , kuriame maloni bufetava siūlo man pyragaičius, blynelius ir ledų desertus. O už lango kareiviai su šunimis, turiu praeiti pro jų užtvarą. Sugrįžęs okupacinis režimas. Prezidentinis valdymas iš Maskvos .
Na taip, Uranas Avine 2011- 2019 mm gali duoti ir "Verslas valdo,. įtakoja vyriausybę(Lubio variantas), ir "Jauni anarchistai ima valdžią (sapnai apie Marijono vedamas gruputes, užimančias Gedimino bokštą) ir "Rusų kariuomenė įveda okupacinį valdymą" .
Paskutinis variantas , matyt, buvo sugeneruotas realybėje ne per seniausiai... nors ... Valdui jau seniai ėjo sapnai apie tai, kaip jis yra tremiamas atidirbti Rusijoje internato direktoriumi...
Sapno tęsinys: bufete sutinku Viliją (Vandenė) ji klausia, kas tu tokia, kur tave mačiau?
O aš - pasikeitusi radikaliai, klerkė naujo režimo, net plaukai - trumpi juodi ... tyliu nuleidusi galvą, kai ji vis stipriau įsižiūri, neištveriu: "Esu Zalatorienė"
Taip aišku, apie ką... Astrologas turėtų duoti tautai ir laisvės viltį, laisvos ateities viziją... Zalatorienė man - tarybinių laikų astrologės etalonas, ir bendradarbiavo, ir bobutes psichologinėm pasakom ramino, ir paskaitas skaitė, ir mokslinį elitą ganė. Tik tokia galėčiau būti prie okupantų..... nė už ką....Geriau rožes veisti...
O vaikai, jaunimas? Visą naktį negalėjau užmigti... Ką jiems sakyti? Gi nepasipriešinsi jėgai, ypač informaciniams karams.... juk neintelektuali tauta įtiki KGB kriminalinės gamybos produktu Kėdžiu kaip didvyriu ir pasiruošusi sugriauti vienintėlę veiksnią valstybės struktūrą - prokuratūrą....taigi pora sėkmingų judoo piaro akcijų, ir vėl masės apipils gėlėmis karius išvaduotojus ir melsis Pugačiovai...
Nežinau...Gal išties pakanka mums tų bufetų su pyragaičiais ir sotaus pilvo... Gal valstiečių palikuonims su perlaužtu stalinizmo represijose dvasios stuburu pakaks ėdžių ir saugumo kaip baltarusams? kad laisvės liaudžiai nereikia , ji iki jos nedaaugusi? jos nesuvaldo?
P.S. Radau pas Dewarą: "свободнее людей делает только внутренняя свобода... миллион возможностей не подарит свободу, если человека сковывают комплексы и предрассудки"
Uždarau laisvės temą suviskam :)))
Protėviai
Įkrito širdin kun. Miroslavo mintis apie Visų Šventųjų dienos prasmę. Vėlinės - akistata su mirusiaisiais, o po jų - žvilgsnis į dangų - į visus šventuosius, tarp kurių - mes gi nežinom kas? - gali būti ir mūsų giminės bei artimieji. Ir mirties didžioji prasmė išsigrynina, išsiaukština - va- ir mes galėsim džiaugtis amžinu gyvenimu....
Dangus Gimžiuose antrą parą man rodė šia tema kiną . Per vėlines, kai migdžiau žiemai rožes ir kapsčiausi mėšle-tręšiau bijūnus -dangus ėmė giedrėti į pavakarę, tarsi tamsa-mirtis traukėsi, ir naktis stojo šalta, giedra. Užtat lapkričio 1-ąją tvieskė saulė, būriais nardė aukštybėse paukščiai, širdis kilo be maldų, savaime
Meditavau, kas - iš artimųjų? MOčiutės (tevos mamos) giminės iš tėvo pusės , taip, kunigai, Pumpėnų parapijos vargonininkas ...
Dėdė Jurgis, be jokios abejonės... Šviesus, visiems besišypsantis, su droviu vaiko šypsniu. Kas visiems padės? dėdėjurgis, ir baldus sutampys, ir vaikus pasaugos, ur laidotuvėse karstą sulinkęs paneš, su didžiausiu malonumu ir net tarsi padėka dėl to, kad turi laimę kažkam padėti... su amžinu paglamžytu pilku kostiumėliu ir skardžiu balsu... piktvaliai matė "šventą pareigą" vietoj padėkos jį nugirdyti. Dėdėjurgis išgerdavo tik todėl kad nemokejo priešintis tiems, kas pylė... Buvo per geras, netruėjo JOKIO PYKČIO ...Raše kandidatinę, kažkur pametė , jam tai buvo nesvarbu , svarbiau - kam padėti...Rašau ir verkiu, nes atpažįstu jame daug savęs...tokios, kokia norėčiau būti, kokia iš prigimties esu, bet neleidžiu rpdyti viešai , nes ...nesu tiek šventa, kad pakelčiau artimųjų užgauliojimus, o jie neišvengiami, kai nusižemini ....
širdim visi jautė - koks jis "netoks" ypatingas, o viešai tylėdavo, kai dideji moralistai smerkė:"lūzeris, neiškilo, nesugeba už save pakovoti, gyvenimo nesusutvarkė, išgeria ..." Ir varnų moralistų chore niekas nedrįsdavo užstoti šventą žmogų...
Graži jo mirtis, svajočiau apie tokią. Pavasariniame arime, prie plūgo, su vieversių giesme - inteligentas arė uošvių lauką... sustojo širdis.
Galia, teta, šventoji iš mamos pusės. Tyki kaip balandė, šviesi ir švelni, nė karto nepakėlė balso, nieko nepasmerkė, neišjuokė, kartkartėmis - autoironija, kai gyvenimo sąlygos tapdavo nepakeliamos, apsivertusi darbais ne dėl pinigų, o dėl to, kad nemokėjo atsakyti-pasipriešinti tiems, kas užkraudavo, ir mirties patale, paskutinę sekundę vis dar kažką redagavo, nes gaila buvo sesers, kuriai ši redaktūra garantavo vaikų maistą....net karste gulėjo su vienintėle rožine palaidine ir rudu sijonu, nes seserims buvo gaila išleisti rublį padoriai suknelei .... Net antkapio neturi, nes
šeima nesutaria, kas privalo juo pasirūpinti... išties , koks skirtumas , koks akmuo, jei jos vėlės nėra čia , jokie žemiški daiktai, turtai, prisirišimai , aistros jos čia nelaiko prirakinę,gyveno lengvai , priešmirtine onkokančia išvalė ir vaikams kelius į lengvesnę ateitį - lengva kaip pūkas išėjo, sudžiūvusi - jau ten - aukštai...
Kartais pasirodo sapnuose, įspėdama apie ligas, bet čia jau jos nėra seniai seniai...
Sumąsčiau kitą pavasarį prisodinti gudobelių... neatitraukių nuo jų akių šį rudenį... spalvos kaip... kaip ...na nerandu žodžių, Prustas aprašytų kvapą, o spalvas ryt numobailinsiu, jei šalnos nenumes paskutinių uogų-lapų.... gudobėlės bus galios alėja, o dėdeijurgiui jau auga magnolija ...
Dangus Gimžiuose antrą parą man rodė šia tema kiną . Per vėlines, kai migdžiau žiemai rožes ir kapsčiausi mėšle-tręšiau bijūnus -dangus ėmė giedrėti į pavakarę, tarsi tamsa-mirtis traukėsi, ir naktis stojo šalta, giedra. Užtat lapkričio 1-ąją tvieskė saulė, būriais nardė aukštybėse paukščiai, širdis kilo be maldų, savaime
Meditavau, kas - iš artimųjų? MOčiutės (tevos mamos) giminės iš tėvo pusės , taip, kunigai, Pumpėnų parapijos vargonininkas ...
Dėdė Jurgis, be jokios abejonės... Šviesus, visiems besišypsantis, su droviu vaiko šypsniu. Kas visiems padės? dėdėjurgis, ir baldus sutampys, ir vaikus pasaugos, ur laidotuvėse karstą sulinkęs paneš, su didžiausiu malonumu ir net tarsi padėka dėl to, kad turi laimę kažkam padėti... su amžinu paglamžytu pilku kostiumėliu ir skardžiu balsu... piktvaliai matė "šventą pareigą" vietoj padėkos jį nugirdyti. Dėdėjurgis išgerdavo tik todėl kad nemokejo priešintis tiems, kas pylė... Buvo per geras, netruėjo JOKIO PYKČIO ...Raše kandidatinę, kažkur pametė , jam tai buvo nesvarbu , svarbiau - kam padėti...Rašau ir verkiu, nes atpažįstu jame daug savęs...tokios, kokia norėčiau būti, kokia iš prigimties esu, bet neleidžiu rpdyti viešai , nes ...nesu tiek šventa, kad pakelčiau artimųjų užgauliojimus, o jie neišvengiami, kai nusižemini ....
širdim visi jautė - koks jis "netoks" ypatingas, o viešai tylėdavo, kai dideji moralistai smerkė:"lūzeris, neiškilo, nesugeba už save pakovoti, gyvenimo nesusutvarkė, išgeria ..." Ir varnų moralistų chore niekas nedrįsdavo užstoti šventą žmogų...
Graži jo mirtis, svajočiau apie tokią. Pavasariniame arime, prie plūgo, su vieversių giesme - inteligentas arė uošvių lauką... sustojo širdis.
Galia, teta, šventoji iš mamos pusės. Tyki kaip balandė, šviesi ir švelni, nė karto nepakėlė balso, nieko nepasmerkė, neišjuokė, kartkartėmis - autoironija, kai gyvenimo sąlygos tapdavo nepakeliamos, apsivertusi darbais ne dėl pinigų, o dėl to, kad nemokėjo atsakyti-pasipriešinti tiems, kas užkraudavo, ir mirties patale, paskutinę sekundę vis dar kažką redagavo, nes gaila buvo sesers, kuriai ši redaktūra garantavo vaikų maistą....net karste gulėjo su vienintėle rožine palaidine ir rudu sijonu, nes seserims buvo gaila išleisti rublį padoriai suknelei .... Net antkapio neturi, nes
šeima nesutaria, kas privalo juo pasirūpinti... išties , koks skirtumas , koks akmuo, jei jos vėlės nėra čia , jokie žemiški daiktai, turtai, prisirišimai , aistros jos čia nelaiko prirakinę,gyveno lengvai , priešmirtine onkokančia išvalė ir vaikams kelius į lengvesnę ateitį - lengva kaip pūkas išėjo, sudžiūvusi - jau ten - aukštai...
Kartais pasirodo sapnuose, įspėdama apie ligas, bet čia jau jos nėra seniai seniai...
Sumąsčiau kitą pavasarį prisodinti gudobelių... neatitraukių nuo jų akių šį rudenį... spalvos kaip... kaip ...na nerandu žodžių, Prustas aprašytų kvapą, o spalvas ryt numobailinsiu, jei šalnos nenumes paskutinių uogų-lapų.... gudobėlės bus galios alėja, o dėdeijurgiui jau auga magnolija ...
2009 m. spalio 19 d., pirmadienis
Daugtaškiai
Pažiūrėjau atsitiktinai Morozo "Tašką"
http://www.imdb.com/title/tt0820153/
http://www.kinoafisha.ru/index.php3?status=1&id1=3211
lyg pratęsimas mano vidinių apmąstymų apie naujus gyvenimo kelius, kurie - žiaurūs ir reikalaujantys žaibiškos reakcijos, mat delsimas jaunam, praradusiam visas atramas , tolygus 100-tiniu parsidavimu ir įvairių lygių prostitucija... Juk dirbau media-prostitute, žinau, kaip sunku ištrūkti iš rinkos lažos smagračio...
Ir drastiškas Pazolinio "Salo... " http://www.imdb.com/title/tt0073650/ nebeatrodo iškrypėliška sado-fantazija, o - pranašiška ateities realybės vizija.
Kaip, kokia kalba kalbėti su naiviomis, tikėjimu gėrio pargalėmis užliūliuotomis mamytėmis? apie tai, jog vaiko būtį išorėje pirmiausia reikia filtruoti per jo pedagogų-trenerių padorumo prizmę. Kad mažų modeliukų pasirodymas uždarame klube nėra jų laimėjimas ir gėris , o didžiausia gėda visiems ten susirinkusiems suaugusiems, kurie leidžia filmuoti įtartiniems seniams numakijintas mažuliukes....
o kaip tuomet naujame žiaurėjančiame pasaulyje pažinti gėrį ir žmogiškumą, kuo tikėti? ieškau atsakymo... Dvasingumas: tik tai - skydas ir atrama.... Be Dievo - nė žingsnio...
http://www.imdb.com/title/tt0820153/
http://www.kinoafisha.ru/index.php3?status=1&id1=3211
lyg pratęsimas mano vidinių apmąstymų apie naujus gyvenimo kelius, kurie - žiaurūs ir reikalaujantys žaibiškos reakcijos, mat delsimas jaunam, praradusiam visas atramas , tolygus 100-tiniu parsidavimu ir įvairių lygių prostitucija... Juk dirbau media-prostitute, žinau, kaip sunku ištrūkti iš rinkos lažos smagračio...
Ir drastiškas Pazolinio "Salo... " http://www.imdb.com/title/tt0073650/ nebeatrodo iškrypėliška sado-fantazija, o - pranašiška ateities realybės vizija.
Kaip, kokia kalba kalbėti su naiviomis, tikėjimu gėrio pargalėmis užliūliuotomis mamytėmis? apie tai, jog vaiko būtį išorėje pirmiausia reikia filtruoti per jo pedagogų-trenerių padorumo prizmę. Kad mažų modeliukų pasirodymas uždarame klube nėra jų laimėjimas ir gėris , o didžiausia gėda visiems ten susirinkusiems suaugusiems, kurie leidžia filmuoti įtartiniems seniams numakijintas mažuliukes....
o kaip tuomet naujame žiaurėjančiame pasaulyje pažinti gėrį ir žmogiškumą, kuo tikėti? ieškau atsakymo... Dvasingumas: tik tai - skydas ir atrama.... Be Dievo - nė žingsnio...
2009 m. spalio 18 d., sekmadienis
Vilkai
Neapšviestame kelyje Turgeliai-Jašiūnai buvau pagainiota 3 auto, su pramogų ištroškusiais vietiniais ralistais. Junginėjo tolimas šviesas, stūmė į kelkraštį, mėgino blokuoti iš prieko. Gelbėjo Tarantinas - o Death Proof ir Kill Bill, jo vaizdiniai įkvepia ir duoda vidinę sutelktą jėgą, šįsyk ištrūkau su neaplamdytais šonais...
Nuliūdau, nes jų auto-žvėriškumas susišaukė su niūriuoju pranašinguoju sapnu, kur viena kaimo kelio kryžkėlėje tamsoje pagaliu atsimušinėju nuo piktų šunų, trukdančių nueiti pieno. Nejaugi nukrypom galutinai, negrįžtamai į šį ateities scenarijų?
Kaip viskas sparčiai keičiaisi, New age matricos simbolių-reiškinių aplinkoje daugėja ... Vilkai tampa artimesni už žmones.Močiutės pasaka apie vilkus vaikystėje atrodė siaubo viršūnė: šeima su mažyliais naktį per pūgą pasiklydo su vežimu miške ir juos persekiojo alkani vilkai, raudonom degančiom akim.... kaskart tirtėdavau, ar jiems pavyks pasprukti... o gal šįsyk močiutė užmirš laimingą pabaigą, ir vaikai bus sudraskyti....kiek jaudulio, cha.... dabar viskas vyktų priešingai: vilkams tektų bėgti nuo agresyvių dvikojų...
Šiandien vilkų visiškai nebijau, galiu eiti savo girioj naktį viena, net be mobilaus, iš nuojautos, vidinis tikėjimas - saugo ir nuo laukinių žvėrių, tiksliau...pati juos galėčiau jau saugot nuo klimkynės medžioklių...Nakties miške iš tolo jauti -užuodi žmogų, jo agresyvius ar taikius laukus...
Saugotis jau reikia žmonių....jų tarpe vilkų daugėja...
Nuliūdau, nes jų auto-žvėriškumas susišaukė su niūriuoju pranašinguoju sapnu, kur viena kaimo kelio kryžkėlėje tamsoje pagaliu atsimušinėju nuo piktų šunų, trukdančių nueiti pieno. Nejaugi nukrypom galutinai, negrįžtamai į šį ateities scenarijų?
Kaip viskas sparčiai keičiaisi, New age matricos simbolių-reiškinių aplinkoje daugėja ... Vilkai tampa artimesni už žmones.Močiutės pasaka apie vilkus vaikystėje atrodė siaubo viršūnė: šeima su mažyliais naktį per pūgą pasiklydo su vežimu miške ir juos persekiojo alkani vilkai, raudonom degančiom akim.... kaskart tirtėdavau, ar jiems pavyks pasprukti... o gal šįsyk močiutė užmirš laimingą pabaigą, ir vaikai bus sudraskyti....kiek jaudulio, cha.... dabar viskas vyktų priešingai: vilkams tektų bėgti nuo agresyvių dvikojų...
Šiandien vilkų visiškai nebijau, galiu eiti savo girioj naktį viena, net be mobilaus, iš nuojautos, vidinis tikėjimas - saugo ir nuo laukinių žvėrių, tiksliau...pati juos galėčiau jau saugot nuo klimkynės medžioklių...Nakties miške iš tolo jauti -užuodi žmogų, jo agresyvius ar taikius laukus...
Saugotis jau reikia žmonių....jų tarpe vilkų daugėja...
2009 m. spalio 16 d., penktadienis
Baltas šuo
Ilgas kelias į įrašą H.Vaitiekūno laidoje. Justė maldavo - neiti. Siaurutėje gatvelėje gal pusvalandį ieškojau "one hour stand" viešbučio , cha-cha 'Pas Mariją". Pasąmonė vis užblokuodavo pravažiuojamą namą. Balta didelė laika, lakstanti po viešbučio kiemą, užsilojo apsiputojusi, kad tik neičiau ten. Stovėjau už vartelių, o ji priekaištingai putojosi: "Na ko tau ten? varyk iš čia " Nepaklausiau jos, palaukiau, kol ją ir mane uždarys narvan... Kaip buvau, taip ir likau nuotykių ir eksperimentų-iššūkių mėgėja, kada išaugsiu???
Kitas ženklas - pirma vaizdo kasetė neįsirašė, teko vėl kartoti. Dar pradėjo vaizduotėje plaukti vaizdai, iš tų one-stand kambarių, supykino,bet ir vėl - melnikaitės refleksai: ką , nejaugi nesuvirškinsiu? nesu tiek stipri asenizuoti negatyvą? Pažiūrėjau į Sigį už kameros, irgi baltas šuo - jis montuos, ramu.
Įdomu tyrinėti, būti aukos kailyje, kai savo noru (cha-cha) tampi priemone senam cinikui vilkui-žurnalistui, smaginančiam žiūrovus: "na va, būrai valstiečiai,žiūrėkit, kokia miela priplaukusi motera, tikinti kažkokiom žvaigždėmis, ko tik svietas nematė, yra tų bepročių įvairiausių rūšių, kaip pomidorų jūsų šiltnamyje ". Tai skaičiau jo mintyse, o realiai nei vieno ištarto klausimo nesupratau , nes - podvoshni, su jam vienam žinoma potekste. O kur podvochas - nuoširdus žmogus pasimeta, sutrinka....Norėjau gražiai apie senelius, o nusuko kalbą, išprievartavo dėl politikos, kuriai esu abejinga...
Kaip 2 skirtingų planetų gyventojai pabendravom.... Išsinečiau jo minčių debesį - nuoskaudas nepatekus į Seimą ir norą jiems visiems atsikeršyti - išsinešiau ir palikau Šv. Dvasios vienuolyne, kaip jo neišsipildžiusią, dėl to ir piktą svajonę...
Cinikai pažvengs iš sudirbtos viešai in TV blondinės, o geri žmonės perskaitys širdies kalbą, dėl jų, tiesą sakant, ir ėjau...
Kitas ženklas - pirma vaizdo kasetė neįsirašė, teko vėl kartoti. Dar pradėjo vaizduotėje plaukti vaizdai, iš tų one-stand kambarių, supykino,bet ir vėl - melnikaitės refleksai: ką , nejaugi nesuvirškinsiu? nesu tiek stipri asenizuoti negatyvą? Pažiūrėjau į Sigį už kameros, irgi baltas šuo - jis montuos, ramu.
Įdomu tyrinėti, būti aukos kailyje, kai savo noru (cha-cha) tampi priemone senam cinikui vilkui-žurnalistui, smaginančiam žiūrovus: "na va, būrai valstiečiai,žiūrėkit, kokia miela priplaukusi motera, tikinti kažkokiom žvaigždėmis, ko tik svietas nematė, yra tų bepročių įvairiausių rūšių, kaip pomidorų jūsų šiltnamyje ". Tai skaičiau jo mintyse, o realiai nei vieno ištarto klausimo nesupratau , nes - podvoshni, su jam vienam žinoma potekste. O kur podvochas - nuoširdus žmogus pasimeta, sutrinka....Norėjau gražiai apie senelius, o nusuko kalbą, išprievartavo dėl politikos, kuriai esu abejinga...
Kaip 2 skirtingų planetų gyventojai pabendravom.... Išsinečiau jo minčių debesį - nuoskaudas nepatekus į Seimą ir norą jiems visiems atsikeršyti - išsinešiau ir palikau Šv. Dvasios vienuolyne, kaip jo neišsipildžiusią, dėl to ir piktą svajonę...
Cinikai pažvengs iš sudirbtos viešai in TV blondinės, o geri žmonės perskaitys širdies kalbą, dėl jų, tiesą sakant, ir ėjau...
2009 m. spalio 14 d., trečiadienis
Bosch'as
Numerologija bankrutuoja. Kartu su Hegeliu. Nagi nesipildo ir nesipildys jo idėja- formulė apie šimtmečių sekas, kur po 20-ojo amžiaus chaoso ir destrukcijos turėtų sekti 21-asis - harmonijos. ... Kur jau čia harmonija - visuotino sąmyšio nuojauta smelkia vis labiau - 2010-ieji bus lyg nostalgiškas atsisveikinimas su žuvų pasakomis ir gėrio mitais... Sulig Urano įėjimu į Aviną - 2011 metais prasidės liaudies burnojimai-bujojimai visur.... Grybauskaitė , matyt, tą žino iš Briuselio šaltinių, ne veltui patranka pasirūpino ....
Krito į akį Jurgos Šiugždienės dekadansiški modeliai.... dekadansas - revoliucijų, būsimų neramumų pranašas , mados menininkai itin jautriai pelenguoja laiko dvasią , net McQuenno konservai - ne eko, o dekadansas, paskutiniai atodūsiai, liūdesys gręžiantis į praeitį, kur dar galiojo normos ir tvarka ....
Dekadanso ir kritinio tautos dvasios nuopolio ženklas - ištiražuota Pareigytės kur-ška fizionomija ... visi varvinasi... kultas? visuomenės išsigimimo madonna..
Perbėgu gatvėmis, užmetu akį į teliką - iš visų pakampių vypso Boscho personažai... Kubilius - ryškiausias, jo išsiviepę persikreipę berniukai -adjutantai, na Boscho bačkos ir špagatų ant laužų betrūksta - kaip tie akiniuoti kompų kratytojai iš Nekrošiaus Hamleto
Norėčiau būti akla, kaip Vanga ... nematyti daugumos nūdienos košmariškų veidų... juk sapnuose, vizijose ir taip matau tuos artimus širdžiai žmones, su kuriais noriu bendrauti , - gyvesnius,nei jie matomi plika akimi....
Krito į akį Jurgos Šiugždienės dekadansiški modeliai.... dekadansas - revoliucijų, būsimų neramumų pranašas , mados menininkai itin jautriai pelenguoja laiko dvasią , net McQuenno konservai - ne eko, o dekadansas, paskutiniai atodūsiai, liūdesys gręžiantis į praeitį, kur dar galiojo normos ir tvarka ....
Dekadanso ir kritinio tautos dvasios nuopolio ženklas - ištiražuota Pareigytės kur-ška fizionomija ... visi varvinasi... kultas? visuomenės išsigimimo madonna..
Perbėgu gatvėmis, užmetu akį į teliką - iš visų pakampių vypso Boscho personažai... Kubilius - ryškiausias, jo išsiviepę persikreipę berniukai -adjutantai, na Boscho bačkos ir špagatų ant laužų betrūksta - kaip tie akiniuoti kompų kratytojai iš Nekrošiaus Hamleto
Norėčiau būti akla, kaip Vanga ... nematyti daugumos nūdienos košmariškų veidų... juk sapnuose, vizijose ir taip matau tuos artimus širdžiai žmones, su kuriais noriu bendrauti , - gyvesnius,nei jie matomi plika akimi....
2009 m. spalio 13 d., antradienis
Sveiki ir psichai
įdomi užvirė virtuvinė diskusija maišant apkepą su erškėtuogių uogiene : psichiatrų ir psichologų vaidmuo modernioje visuomenėje. Kuo efektyviau ir neskausmingiau sugrąžinti žmogų į sociumo korius, kad toliau paklusniai maitintų bites motinėles valdžioje. Taigi - aptarnauti valstybę, valdžią,o ne ydingos sistemos traiškomą ar pasidygėjusį sociumo taisyklėmis, maištaujantį individą.
Kas yra jiems normalus žmogus? unifikuotas standartas, atsikeliantis 7 val ir einantis gult nusikalęs negyvai 22 val. MOkesčiai, draudimai, valstybinės šventės , atostogos, misijonieriaus poza, joninės-vėlinės,tėveliai-kapeliai- pensija- ligoninė- antkapio lenta - ir jokių vidinių graužačių-ieškojimų ....Mano mamos idealas.... Jai visi, kas mažai uždirba ar verkia, sielojasi, pralaimi ir klysta, abejoja ar nenori pakovoti už save - yra psichai, tik dar nediagnozuoti....
Moralinė dilema paaštrėja gavus laišką, kuriame : esu buhalterė, bet kažkas ne taip, kažką ne tą darau.... Lyg ir turėčiau patylėti - lai skaičiuoja ir būna laiminga įsispraudusi tame koriukyje, juk medaus daug prineša, visi patenkinti, tereikia nuslopinti sielos balsą, įsižeminti ir įsišaknyti, nukirpti tą sidabrinį siūlelį , siejantį su žvaigždėmis ir aukštuoju pašaukimu.... Bet...kažkodėl sakai, kad ne - tai ne tavo tikras veidas, meluoji sau ir kitiems, išduodi Dievą, skandini talentą ....taip negailestingai sugriaunu žmogaus iliuzijas? ....Su jomis taip saugu ir paprasta, gera...Su jomis niekas neapšauks psiche ir šyza... Įsipaišysi tobulu sraigteliu į sociumo normatyvus.... Būsi psichologų teigiamai įvertinta trąša....
Kas yra jiems normalus žmogus? unifikuotas standartas, atsikeliantis 7 val ir einantis gult nusikalęs negyvai 22 val. MOkesčiai, draudimai, valstybinės šventės , atostogos, misijonieriaus poza, joninės-vėlinės,tėveliai-kapeliai- pensija- ligoninė- antkapio lenta - ir jokių vidinių graužačių-ieškojimų ....Mano mamos idealas.... Jai visi, kas mažai uždirba ar verkia, sielojasi, pralaimi ir klysta, abejoja ar nenori pakovoti už save - yra psichai, tik dar nediagnozuoti....
Moralinė dilema paaštrėja gavus laišką, kuriame : esu buhalterė, bet kažkas ne taip, kažką ne tą darau.... Lyg ir turėčiau patylėti - lai skaičiuoja ir būna laiminga įsispraudusi tame koriukyje, juk medaus daug prineša, visi patenkinti, tereikia nuslopinti sielos balsą, įsižeminti ir įsišaknyti, nukirpti tą sidabrinį siūlelį , siejantį su žvaigždėmis ir aukštuoju pašaukimu.... Bet...kažkodėl sakai, kad ne - tai ne tavo tikras veidas, meluoji sau ir kitiems, išduodi Dievą, skandini talentą ....taip negailestingai sugriaunu žmogaus iliuzijas? ....Su jomis taip saugu ir paprasta, gera...Su jomis niekas neapšauks psiche ir šyza... Įsipaišysi tobulu sraigteliu į sociumo normatyvus.... Būsi psichologų teigiamai įvertinta trąša....
2009 m. spalio 11 d., sekmadienis
Trąšos
Ir vėl alksnyne daugybė išvartų. Sveikos, nesupuvusios šerdys, neišsausėję nuo vandens trūkumo medžių indai . Tik vėtrų sūkurių išsukioti , susukti į spiralę kamienai. Kas tai? Įsižiūrėjau, išmeditavau - velionio atsiskyrėlio Viktoro, tolimo sodybos kaimyno kelias. Prieš pusmetį mirė . Palei tą alksnyną jis vis nuslinkdavo pusiauaklas su lazdele pas kitą vienkiemio kaimyną. Giminių nėra, niekas neatgiedojo, neišlydėjo . Štai jo energetinė matrica sulig kiekviena audra ir blaškosi, "slenka" tuo pačiu keliu, bet jau apsijungusi su galingesnėmis Žemės energijomis , vartydama ir medžius pakeliui. Kažkoks lengvabūdiškas, vis dar senoviškas, archetipinis dvyniškas žmonių požiūris į mirtį - užkasė, palydėjo į tolimą kelionę - žemyn-aukštyn ir atia , pamiršom. Tai, kad jo matrica ir liko toje vietoje toliau kartoti Viktoro maršrutus - niekam nerūpi. Jau teks man pačiai sodinti kokį šermukšnį , prižiūrėti, kad pasiliktų prie jo, gyviems po kojomis nesimaltų.
Dvyniškai šizofreniškas žmonių santykis su gyvenimo pabaiga . Lyg ir domisi, diskutuoja, rašo, kaip šunį apsikabinę laižosi su Mirties idėja, bet vos tik pereini prie konkretikos - o kas gi realiai vyksta tą akimirką? - pasipila literatūrinės ar biblijinės-vediškos-kabalistinės citatos ir įvaizdžiai, ignoruojant materialius dalykus. "V kakuju vsio trubu uletelo? ".
Aktuali tema, nes Justė jau pristojo, kirbina: "Ei, astrologe, ar bus pasaulio galas? Kada? Konkrečiai? Kur dėsimės visi per jį". Joooo, paaiškinti iš bedro išsilavinimo neišėjo. Kažką mykiau apie angelus, kurie ves pas Dievą ir velnius, kurie nulydės down-down -down peklon....
Na toks tapybiškas porinių šokių vaizdelis , kur poromis apsikabinę - ar po 2, po 3 gal valso ar ča-ča -ča žingsneliu tuneliu į šviesą su kažkuo ten pasikalbėti . Kur būtinai kažkas vertina, stovi, kaip Petras prie vartų su rakteliais, ar rūšiuoja skaistykloje . Lietuvoje tas mirties dualizmas - rojus-pragaras dar skambės garsia gaida ilgai ilgai, net neverta temos viešinti, užkapos....
Ši mirties simbolika - pamažu nykstančioje Svarstyklių archetipo dvasioje. Mirtis, kaip atpildas už gyvenimą, kaip Karmos varpai, blyn, ir aš pati dažnai tą patį žmonėms giedu, kad gražią mirtį reikia užsitarnauti....
Kaip naujai ją traktuoti? Jau Mergelės energijų dvasioje? Kaip kritinį tašką, kai viskas surūšiuojama, suskaidoma. Tochka razborki. Kūnas, uniforma - žemėn, su kaulas, kažkiek dar laikančiais informaciją .Kuo daugiau žmogus jos sukaupė, kuo išmintingesnis - tuo ilgiau prie jo kapo ar kaulų miltų galima kažką naudingo sužinoti, t.y. "išgirsti ar pamatyti vaduotėje , per sapnus ". Stebukliniai išgijimai prie šventųjų kapų - realu, anie kaulai dar gydys per amžius ..
Žmogaus minčių kūnas - pasklinda noosferoje...Visos idėjos sklando ore...
Jo biolaukas (Mėnulio energetika) - sklaidosi per giminių, artimųjų sąmonę , tai dar vadinasi "senolių apsauga", tai ką matydavo Vanga - stovinčius už nugarų mirusius giminaičius.
Jo jausmai - Venera - nusitransliuoja floroje arba maitina menininkus, grožio kūrėjus. Idealu, jei pasilieka kūryboje . JO Marsas - ryžto, konfliktų energija maitina egregorus, kurie atstovauja skirtingas Marso puses...
Jo Saturno nepanaudotas įdirbis virsta akmenimis, kuriuos gimdo Žemė. Idealu, jei jis kažką saturniško pastatė, iškentėjo dar gyvam esant.
Na , perėjimas prie aukštesnių planetų bus suprantamas gal 2 blogo skaitytojams - linkėjimai Bulatovui :)))) - nesiplėsiu...
Ir kas "vyletajet v trubu"? T.y kas eina Visaton, nuskrieja, kaip Cvetajevos sapnuose, link aukštesnių sąmonės lygių, link kitų planetų Gryna dvasia ... Monada su aktyviu branduoliu... Sugeneruotos, išgrynintos Saulės energijos, dvasinio žmogaus energetinis kūrybinis centras, tas plazminis kamuolys, pamatytas vireš Kristaus kapo, kaip raketa išskrieja į Kosmoso tolius. Juk jam reikės įveikti didžiulį pasipriešinimą - prieš tai gyvenusių noosferos filtrą, tą Dantės skaistyklą. Kuo dvasingesnis, labiau nutolęs nuo materijos, kuo žmoniškesnis,surezonavęs į savo Saulės dieviškąjį kanalą žmogus, kuo labiau dvasiškai sustiprėjęs - tuo daugiau parako jis turi netapti mirštant įvairaus pavidalo trąšą Žemei, jos egregorams.
Gavau nuorodą į įdomias verslo idėjas, atspindėtas VŽ... Atsiverčiau gal pirmąsyk po 5 metų tą laikraštį... Susimėčiau trumpam, kaip galiu dėstyti verslą žmonėms, nesiorientuodama laiko konjunktūroj??? ... Va, rimti verslininkai su kostiumais , daro biznį, moka tūkstančius už Šarmos emocijas ir ISM, kursus, o čia akmenų-pievų mergelė viauksi.... S.Vyrickis iš monitoriaus pagrūmojo - visos žinios nuo Dievo, visos - noosferoje, tik klausk atvirai - ir tą patį žinosi. Na nebent slengo VŽ profesinio reikia, kad šobla už savą priimtų... Bet juk finale tai bus jie visi trąšos..... karaliai, koučingistai, verslo lyderiai, sklaidysis Marso- Saturno egeroruose, o aktyviausi lyderiai - kristalizuosis akmenimis prie savo vaikų kelio.... Lai skaito VŽ, planuoja rinkodaras, nenoriu būti trąša ... Nes verslas, daromas nedvasingų žmonių, tėra word-exel lentelių ciniškas generavimas, kur skaičiukas-eilutė - gyvi žmonės, gyvos , neįdvasintos sielos....
Dvyniškai šizofreniškas žmonių santykis su gyvenimo pabaiga . Lyg ir domisi, diskutuoja, rašo, kaip šunį apsikabinę laižosi su Mirties idėja, bet vos tik pereini prie konkretikos - o kas gi realiai vyksta tą akimirką? - pasipila literatūrinės ar biblijinės-vediškos-kabalistinės citatos ir įvaizdžiai, ignoruojant materialius dalykus. "V kakuju vsio trubu uletelo? ".
Aktuali tema, nes Justė jau pristojo, kirbina: "Ei, astrologe, ar bus pasaulio galas? Kada? Konkrečiai? Kur dėsimės visi per jį". Joooo, paaiškinti iš bedro išsilavinimo neišėjo. Kažką mykiau apie angelus, kurie ves pas Dievą ir velnius, kurie nulydės down-down -down peklon....
Na toks tapybiškas porinių šokių vaizdelis , kur poromis apsikabinę - ar po 2, po 3 gal valso ar ča-ča -ča žingsneliu tuneliu į šviesą su kažkuo ten pasikalbėti . Kur būtinai kažkas vertina, stovi, kaip Petras prie vartų su rakteliais, ar rūšiuoja skaistykloje . Lietuvoje tas mirties dualizmas - rojus-pragaras dar skambės garsia gaida ilgai ilgai, net neverta temos viešinti, užkapos....
Ši mirties simbolika - pamažu nykstančioje Svarstyklių archetipo dvasioje. Mirtis, kaip atpildas už gyvenimą, kaip Karmos varpai, blyn, ir aš pati dažnai tą patį žmonėms giedu, kad gražią mirtį reikia užsitarnauti....
Kaip naujai ją traktuoti? Jau Mergelės energijų dvasioje? Kaip kritinį tašką, kai viskas surūšiuojama, suskaidoma. Tochka razborki. Kūnas, uniforma - žemėn, su kaulas, kažkiek dar laikančiais informaciją .Kuo daugiau žmogus jos sukaupė, kuo išmintingesnis - tuo ilgiau prie jo kapo ar kaulų miltų galima kažką naudingo sužinoti, t.y. "išgirsti ar pamatyti vaduotėje , per sapnus ". Stebukliniai išgijimai prie šventųjų kapų - realu, anie kaulai dar gydys per amžius ..
Žmogaus minčių kūnas - pasklinda noosferoje...Visos idėjos sklando ore...
Jo biolaukas (Mėnulio energetika) - sklaidosi per giminių, artimųjų sąmonę , tai dar vadinasi "senolių apsauga", tai ką matydavo Vanga - stovinčius už nugarų mirusius giminaičius.
Jo jausmai - Venera - nusitransliuoja floroje arba maitina menininkus, grožio kūrėjus. Idealu, jei pasilieka kūryboje . JO Marsas - ryžto, konfliktų energija maitina egregorus, kurie atstovauja skirtingas Marso puses...
Jo Saturno nepanaudotas įdirbis virsta akmenimis, kuriuos gimdo Žemė. Idealu, jei jis kažką saturniško pastatė, iškentėjo dar gyvam esant.
Na , perėjimas prie aukštesnių planetų bus suprantamas gal 2 blogo skaitytojams - linkėjimai Bulatovui :)))) - nesiplėsiu...
Ir kas "vyletajet v trubu"? T.y kas eina Visaton, nuskrieja, kaip Cvetajevos sapnuose, link aukštesnių sąmonės lygių, link kitų planetų Gryna dvasia ... Monada su aktyviu branduoliu... Sugeneruotos, išgrynintos Saulės energijos, dvasinio žmogaus energetinis kūrybinis centras, tas plazminis kamuolys, pamatytas vireš Kristaus kapo, kaip raketa išskrieja į Kosmoso tolius. Juk jam reikės įveikti didžiulį pasipriešinimą - prieš tai gyvenusių noosferos filtrą, tą Dantės skaistyklą. Kuo dvasingesnis, labiau nutolęs nuo materijos, kuo žmoniškesnis,surezonavęs į savo Saulės dieviškąjį kanalą žmogus, kuo labiau dvasiškai sustiprėjęs - tuo daugiau parako jis turi netapti mirštant įvairaus pavidalo trąšą Žemei, jos egregorams.
Gavau nuorodą į įdomias verslo idėjas, atspindėtas VŽ... Atsiverčiau gal pirmąsyk po 5 metų tą laikraštį... Susimėčiau trumpam, kaip galiu dėstyti verslą žmonėms, nesiorientuodama laiko konjunktūroj??? ... Va, rimti verslininkai su kostiumais , daro biznį, moka tūkstančius už Šarmos emocijas ir ISM, kursus, o čia akmenų-pievų mergelė viauksi.... S.Vyrickis iš monitoriaus pagrūmojo - visos žinios nuo Dievo, visos - noosferoje, tik klausk atvirai - ir tą patį žinosi. Na nebent slengo VŽ profesinio reikia, kad šobla už savą priimtų... Bet juk finale tai bus jie visi trąšos..... karaliai, koučingistai, verslo lyderiai, sklaidysis Marso- Saturno egeroruose, o aktyviausi lyderiai - kristalizuosis akmenimis prie savo vaikų kelio.... Lai skaito VŽ, planuoja rinkodaras, nenoriu būti trąša ... Nes verslas, daromas nedvasingų žmonių, tėra word-exel lentelių ciniškas generavimas, kur skaičiukas-eilutė - gyvi žmonės, gyvos , neįdvasintos sielos....
2009 m. spalio 6 d., antradienis
Mokytojos
Ir vėl mistinė, kaip filmas- sapnas diena, lyg kas iš viršaus duotų galimybę pajusti, kaip mato nūdienos tikrovę - ją išjaučia indigo vaikas.
Buvau padovanota mokytojų kolektyvui jų profesinės dienos proga. Ekstremalūs pojūčiai. Planavau, tariausi, kad "pranašavimų su kompu" cirkas truks kelias šventines valandas, o šventės vyr vadybininkė pasodino prie stalo nuo 11 iki 17 val. Na ką, standartinė mokinio diena. Sėdėjau aš, o keitėsi mokytojos. Kaip kaleidoskope. Pusė - piktų ir įniršusių, dirbančių tik dėl šeimos, besiaukojančių dėl vaikų. Dalis - angelų, yes, yes, netekdavau žado, kai pažvelgdavau į jų dangiškas akis. Neįtikėtina, pasiaukojusios Angelų širdys prie vaikų, kad jie vis tik tikėtų žmoniškumu. Gražiausiai išoriškai atrodė, figūringos, madingos, veikliausios ir gerbtiniausios - buvo raganos, pavaduotojos, aukščiausios prabos dalykininkės, savo disciplinos aršios fanatikės. Kiekviena kaip aštrus kablys , su skirtingais užslėptais motyvais.
Hm... kaip iš jų susiburia komanda.... jokios galimybės apjungti disciplinas-vesti vaiką į holistinį pasaulio suvokimą. Tik įnirtingas tikrovės skaidymas per mokytojų užsispyrimą - į smulkias dalis: čia matematikos formulės, ten - istorija, čia - kalbos tobulybė. Blyn, kokia nesąmonė. Tokioje mokykloje būčiau antrametė arba jos nelankyčiau... man pasisekė, kad mokytojai dar kopijavo rusiškas kūrybines pedagogikos kalkes, ir kiekviena pamoka tapdavo spektakliu, pasimatymu su žmogum asmenybe ir jo kūrybiniu individualiu požiūriu į dalyką.
O vakarykštėje skirtingų mozaikinių energijų širšalynėje jaučiausi kaip maišu trenkta, net neprisiminiau koks mano vardas. Taip jaučiasi ir vaikai, sugrįžę iš mokyklos. KOmpas jiems laikinai tampa kaip susifokusavimo, susikalibravimo į sau artimą pasaulį priemonė.
Po mokyklos siauro profilio veidų konvejerio, teko atstovėti Petro Povilo bažnyčioje 1 val nuobodžiausias formalias mišias su ašaringomis bobulėmis, prie tualeto, iš kurio sklido prieškario stoties kvapai. Hm... kas dieviška - maloniai kvepia, skleidžia gaivų patrauklų aromatą, kaip šventųjų nedylančios per amžius mumijos. O mūsų bažnyčios jau su blogu kvapeliu.... formalios. Jei ne Justės pasirodymas programos gale, būčiau pasrpukusi, iš tų prietemos dumblių. bet diena tęsėsi ir.... kaip dovana už kantrybę - Dvariono muzikos mokyklos vaikų koncertas. Dužinskas atrodė kaip jų angelas sargas. Įkvėpto, įdvasinto grožio veidas. Gyvas, ne lipdinys ant skliauto. Stebėjausi, iš kur jie dar turėjo jėgų sakraliai muzikuoti i - po nykios mokyklos lažos, po mišių nuomario.
Va tokie jie - tikreiji cirkininkai, tikrovė juos dusina, dubasina,robotina, o jie vis tiek groja.
Mąsčiau, kaip motyvuoti turinčius pinigų, kad paremtų vargšų tėvų talentingą vaiką , jei mero V.Navicko karabasai-barabasai vis tik sukomercins muzikos mokyklas. Juk mažojo talento muzikinių tekstų reikia ne jam pačiam, o mums, kad dar pažintųmėm, kas yra žmogus, o kas jo iškamša, kas mus tikrai myli, o kas tik plakasi ir imituoja jausmus.
Buvau padovanota mokytojų kolektyvui jų profesinės dienos proga. Ekstremalūs pojūčiai. Planavau, tariausi, kad "pranašavimų su kompu" cirkas truks kelias šventines valandas, o šventės vyr vadybininkė pasodino prie stalo nuo 11 iki 17 val. Na ką, standartinė mokinio diena. Sėdėjau aš, o keitėsi mokytojos. Kaip kaleidoskope. Pusė - piktų ir įniršusių, dirbančių tik dėl šeimos, besiaukojančių dėl vaikų. Dalis - angelų, yes, yes, netekdavau žado, kai pažvelgdavau į jų dangiškas akis. Neįtikėtina, pasiaukojusios Angelų širdys prie vaikų, kad jie vis tik tikėtų žmoniškumu. Gražiausiai išoriškai atrodė, figūringos, madingos, veikliausios ir gerbtiniausios - buvo raganos, pavaduotojos, aukščiausios prabos dalykininkės, savo disciplinos aršios fanatikės. Kiekviena kaip aštrus kablys , su skirtingais užslėptais motyvais.
Hm... kaip iš jų susiburia komanda.... jokios galimybės apjungti disciplinas-vesti vaiką į holistinį pasaulio suvokimą. Tik įnirtingas tikrovės skaidymas per mokytojų užsispyrimą - į smulkias dalis: čia matematikos formulės, ten - istorija, čia - kalbos tobulybė. Blyn, kokia nesąmonė. Tokioje mokykloje būčiau antrametė arba jos nelankyčiau... man pasisekė, kad mokytojai dar kopijavo rusiškas kūrybines pedagogikos kalkes, ir kiekviena pamoka tapdavo spektakliu, pasimatymu su žmogum asmenybe ir jo kūrybiniu individualiu požiūriu į dalyką.
O vakarykštėje skirtingų mozaikinių energijų širšalynėje jaučiausi kaip maišu trenkta, net neprisiminiau koks mano vardas. Taip jaučiasi ir vaikai, sugrįžę iš mokyklos. KOmpas jiems laikinai tampa kaip susifokusavimo, susikalibravimo į sau artimą pasaulį priemonė.
Po mokyklos siauro profilio veidų konvejerio, teko atstovėti Petro Povilo bažnyčioje 1 val nuobodžiausias formalias mišias su ašaringomis bobulėmis, prie tualeto, iš kurio sklido prieškario stoties kvapai. Hm... kas dieviška - maloniai kvepia, skleidžia gaivų patrauklų aromatą, kaip šventųjų nedylančios per amžius mumijos. O mūsų bažnyčios jau su blogu kvapeliu.... formalios. Jei ne Justės pasirodymas programos gale, būčiau pasrpukusi, iš tų prietemos dumblių. bet diena tęsėsi ir.... kaip dovana už kantrybę - Dvariono muzikos mokyklos vaikų koncertas. Dužinskas atrodė kaip jų angelas sargas. Įkvėpto, įdvasinto grožio veidas. Gyvas, ne lipdinys ant skliauto. Stebėjausi, iš kur jie dar turėjo jėgų sakraliai muzikuoti i - po nykios mokyklos lažos, po mišių nuomario.
Va tokie jie - tikreiji cirkininkai, tikrovė juos dusina, dubasina,robotina, o jie vis tiek groja.
Mąsčiau, kaip motyvuoti turinčius pinigų, kad paremtų vargšų tėvų talentingą vaiką , jei mero V.Navicko karabasai-barabasai vis tik sukomercins muzikos mokyklas. Juk mažojo talento muzikinių tekstų reikia ne jam pačiam, o mums, kad dar pažintųmėm, kas yra žmogus, o kas jo iškamša, kas mus tikrai myli, o kas tik plakasi ir imituoja jausmus.
2009 m. spalio 2 d., penktadienis
Genai
Minoras išsibaigė, ačiū geriems žmonėms - Andriui už pozityvą, Austėjai už Augusto pažintinius nuotykius , o Arkadijui už žodį-visraktį. Kai gauni slide-shou su depresyvia Bethoveno Moon sonata ir prierašu ATSIPALAIDOKIT, rašybos klaidelė išverčia juoku iš kėdės , faina, gyvenime paradoksalaus humoro per akis, o "atsipaLAIDOKITE" kartais reiškia - liautis save laidoti dėl bendrų kančių.
Viena diena atnešė aibes atradimų! Ir universalų indigo - paukščio įvaizdį, ir naujų psich. ligų tipažus, ir tautų genetikos skirtumus. Gi mokslas ieško statistiniais metodais, o astroetnoarchetipai leidžia teoriškai modeliuoti tautinių genų mutacijas, super tema Kasparo kursiniams! Jam patiko, galės genetikos laboratorijoje įrodyti, ką mama sumodeliavo:)))
Spėjau pračekinti , jog mobiliausi - lenkų, ispanų, netgi vokiečių genai , aktyviausi, bet ir greičiausiai mutuojantys - kinų (gerai, kad kinų čia nebuvo 1972-1984 mm! būtų geltonodžiai ilgam paveikę lietuvio antropologinį tipą :))))) , i o kiečiausi, atspariausi yra anglų, latvių, lietuvių, indų genai. Lietuvių genai smarkiai mutavo štai kada :
1) viena chaotiškumo banga: 1942-1955 -priežastys -mišrios santuokos su kitataučiais, sibiras, bėgimas nuo vokiečių ir chaotiška maišymasis pakeliui su kitom tautom, nacizmo-komunizmo ideologijos poveikis,
2) 1968-1975 - seksualinė revoliucija, lytinis išlaisvėjimas, davė genų renovavimą, genetinį superprogresą (per miksą gyvybingiausių elementų)
1972-1984 metais genotipas radikaliai keitėsi , transformavosi iš esmės manau, priežastis: - TARYBŲ propaganda, svetima kultūra (rusų ir vakarų miksas) + rusų ritualinis gėrimas - vodkė + rusiškų laisvų orgijų-švenčių papročiai - smarkiai pakeitė genotipą.
Ir ne vien fiziniai mechaniniai veiksniai - bet ir sąmonės manipuliavimas tautinius genus keičia radikaliai. Rašau, o pati nežinau, ar yra tokie "tautos genai" (Austėja, juk žinom, kad yra, ir to užtenka būti įžūlioms atradimuose!). Yra, o kaip gi, bet gal nedrįso ieškoti, nes tada reikėtų istoriją reformuoti, ir paaiškėtų, kad tarkim, lenkai - yra genetiniai lietuviai, o žydai - genetiniai ispanai (juokauju, ju žydų genai irgi itin atsparūs išorės veisniams), tada tokie dalykai bus panašiai kaip raudonas skuduras nacionalistams ( analogas - kaip abortai ar dirbtinis apvaisinimas orgazmuojančioms prie kryžių davatkoms ). Ir nereikės istorinių išvedžiojimų bei knisimosi bibliotekose, dėliojantis , kur kieno etininės žemės. Ir Lielkaitis galės nesipelnyti fantazijomis apie Sarmatijos žemes.
Wau, kaip gaila, kad negimiau prieš karą, dar galima būtų lietuvių genotipą bent jau šamaniškai saugoti.... dabar jau šaukštai popiet, artimiausios lietuvių genetinės krizės, kurias jau galima informaciškai įtakoti : 2051-2059.
Viena diena atnešė aibes atradimų! Ir universalų indigo - paukščio įvaizdį, ir naujų psich. ligų tipažus, ir tautų genetikos skirtumus. Gi mokslas ieško statistiniais metodais, o astroetnoarchetipai leidžia teoriškai modeliuoti tautinių genų mutacijas, super tema Kasparo kursiniams! Jam patiko, galės genetikos laboratorijoje įrodyti, ką mama sumodeliavo:)))
Spėjau pračekinti , jog mobiliausi - lenkų, ispanų, netgi vokiečių genai , aktyviausi, bet ir greičiausiai mutuojantys - kinų (gerai, kad kinų čia nebuvo 1972-1984 mm! būtų geltonodžiai ilgam paveikę lietuvio antropologinį tipą :))))) , i o kiečiausi, atspariausi yra anglų, latvių, lietuvių, indų genai. Lietuvių genai smarkiai mutavo štai kada :
1) viena chaotiškumo banga: 1942-1955 -priežastys -mišrios santuokos su kitataučiais, sibiras, bėgimas nuo vokiečių ir chaotiška maišymasis pakeliui su kitom tautom, nacizmo-komunizmo ideologijos poveikis,
2) 1968-1975 - seksualinė revoliucija, lytinis išlaisvėjimas, davė genų renovavimą, genetinį superprogresą (per miksą gyvybingiausių elementų)
1972-1984 metais genotipas radikaliai keitėsi , transformavosi iš esmės manau, priežastis: - TARYBŲ propaganda, svetima kultūra (rusų ir vakarų miksas) + rusų ritualinis gėrimas - vodkė + rusiškų laisvų orgijų-švenčių papročiai - smarkiai pakeitė genotipą.
Ir ne vien fiziniai mechaniniai veiksniai - bet ir sąmonės manipuliavimas tautinius genus keičia radikaliai. Rašau, o pati nežinau, ar yra tokie "tautos genai" (Austėja, juk žinom, kad yra, ir to užtenka būti įžūlioms atradimuose!). Yra, o kaip gi, bet gal nedrįso ieškoti, nes tada reikėtų istoriją reformuoti, ir paaiškėtų, kad tarkim, lenkai - yra genetiniai lietuviai, o žydai - genetiniai ispanai (juokauju, ju žydų genai irgi itin atsparūs išorės veisniams), tada tokie dalykai bus panašiai kaip raudonas skuduras nacionalistams ( analogas - kaip abortai ar dirbtinis apvaisinimas orgazmuojančioms prie kryžių davatkoms ). Ir nereikės istorinių išvedžiojimų bei knisimosi bibliotekose, dėliojantis , kur kieno etininės žemės. Ir Lielkaitis galės nesipelnyti fantazijomis apie Sarmatijos žemes.
Wau, kaip gaila, kad negimiau prieš karą, dar galima būtų lietuvių genotipą bent jau šamaniškai saugoti.... dabar jau šaukštai popiet, artimiausios lietuvių genetinės krizės, kurias jau galima informaciškai įtakoti : 2051-2059.
2009 m. rugsėjo 29 d., antradienis
Tylėjimas
Kaip pozicionuotis, kad nelikčiau abuoja matydama, kaip kažkas manipuliacijomis išnaudoja-zombina ar skriaudžia kitą?... Kaip bendrauti, kai tau į akis sako viena, o tu žinai- skaitai-girdi priešingus dalykus, dėl kurių darosi nepakeliamai gėda už tą žmogų...
Būti džiugiai ir spinduliuojančiai gerumą - nesąžininga, šventvagiška, kaip aplink socialinio karo stovis, karo, kuriame pilnateisiškai dalyvauja vaikai, moraliai ir psichologiškai padėdami tėvams persiorientuoti krizėje. Karai in new age bus kitokie - lokalūs-technologizuoti, kur ginklus tiksliai valdo profiai ar robotai. Nebus kaip anksčiau - armija prieš armiją, kai užugaryje saugiai išgyvena moterys vaikai. Ne, naujieji karvedžiai bus ciniškai negailestingi būtent silpniausiems.Teks kiekvienam už save, už savo šeimą...
Kita karų rūšis- pranešimai apie atleidimą ar bankrotą, sąskaitos, mokestiniai pranešimai, atjungtos elektros, nutraukti draudimai, na - popieriukai, kuriuose viskas fiksuota - kiek , kam , kada. Popieriukai, kuriuose šmėžuoja socialinė mirtis. Graudu, kai senoliai drąsinasi - išgyvenom karą, išgyvesnim ir krizę. Juk išgyveno trobose, prie liktarnų, su karvėm paršais, su beraščiais basakojais vaikais. Vaikai jau nesutiks būti basakojai, nes per teliką mato , kad galima gyventi geriau. Per karą TV niekas nežiūrėjo, kita buvo ūkio sankloda....
Kaip išlikti žmogumi dvasioje, sąžininga prieš vaikus?...
Vis dažniau prisimenu Tarkovskio Andrėjų Rubliovą. Istorinių personažų kalba apie rytdieną, ne apie praeitį... dabar suvokiau, kiek jame buvo pranašiškų vaizdinių ir charakterių. Tylintis ir stebintis žmogus, pro kurio akis praeis ir pagoniškas seksistų šėlsmas, ir banditų savivalė, inkvizitorių teismai su paraidinėmis biblijos citatomis-šūviais, būsimieji musulmonų siautuliai. Procesų nepakeisi, gali tik pernešti tylint įmūrytą širdyje dvasios ugnį...
Būti džiugiai ir spinduliuojančiai gerumą - nesąžininga, šventvagiška, kaip aplink socialinio karo stovis, karo, kuriame pilnateisiškai dalyvauja vaikai, moraliai ir psichologiškai padėdami tėvams persiorientuoti krizėje. Karai in new age bus kitokie - lokalūs-technologizuoti, kur ginklus tiksliai valdo profiai ar robotai. Nebus kaip anksčiau - armija prieš armiją, kai užugaryje saugiai išgyvena moterys vaikai. Ne, naujieji karvedžiai bus ciniškai negailestingi būtent silpniausiems.Teks kiekvienam už save, už savo šeimą...
Kita karų rūšis- pranešimai apie atleidimą ar bankrotą, sąskaitos, mokestiniai pranešimai, atjungtos elektros, nutraukti draudimai, na - popieriukai, kuriuose viskas fiksuota - kiek , kam , kada. Popieriukai, kuriuose šmėžuoja socialinė mirtis. Graudu, kai senoliai drąsinasi - išgyvenom karą, išgyvesnim ir krizę. Juk išgyveno trobose, prie liktarnų, su karvėm paršais, su beraščiais basakojais vaikais. Vaikai jau nesutiks būti basakojai, nes per teliką mato , kad galima gyventi geriau. Per karą TV niekas nežiūrėjo, kita buvo ūkio sankloda....
Kaip išlikti žmogumi dvasioje, sąžininga prieš vaikus?...
Vis dažniau prisimenu Tarkovskio Andrėjų Rubliovą. Istorinių personažų kalba apie rytdieną, ne apie praeitį... dabar suvokiau, kiek jame buvo pranašiškų vaizdinių ir charakterių. Tylintis ir stebintis žmogus, pro kurio akis praeis ir pagoniškas seksistų šėlsmas, ir banditų savivalė, inkvizitorių teismai su paraidinėmis biblijos citatomis-šūviais, būsimieji musulmonų siautuliai. Procesų nepakeisi, gali tik pernešti tylint įmūrytą širdyje dvasios ugnį...
2009 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis
Laukiniai
Antra diena kankinuosi dėl 2,5 metų berniuko. Močiutė kreipėsi, gydytojai tik diagnozavo ir paliko jo genetinę ligą savieigai, spinalinė raumenų atrofija.
Didelės širdies Dievo vaikas, gera su juo "kalbėtis", bendrauti mintimis, jo vibracijos nuramina ir mane, išsklaido begalės reikalų sukeltą irzulį-nervą.
Nerandu žodžių, kuriais galėčiau močiutei taktiškai parašyti, kad va -jūs, sveiko kūno, darbštūs kaip arkliai, atitinkantys sveikatos normatyvūs, esat visiški luošiai, nes bedvasiai, o šitas tylintis išblyškęs , nevaikštantis - yra Visatos požiūriu - visagalis galiūnas, nes viena jo ašara, vienas pasigailėjimas ar atodūsis-mintis gano debesis,valo pykčio vibracijų prisodrintą eterį. Na ką jam gali duoti pasibėgiojimai su bendraamžiais, ar atėjimas į mokyklą? KOkį pažinimą? Kad saugotųsi, jog negautų į galvą ir gautų krūvą priavardžių dėl fizinio nevėkšliškumo? Ar reikia jį tąsyti po skurstančias ligonines, murkdyti skaudulingų emocijų verpetuose. Juk panorės - pats save išsigydys ir atsistos... Tačiau laukinių visuomenėje ant pjedestalo - raumenys su perkąstų pakeliui į olimpą gerklių istorijomis...
Vis tik protėviai buvo žymiai pažangesni, nes tokius - baltus nabagėlius - globojo ir gynė, suvokę, jog vietoj kojų Dievas duoda kitas dovanas. O dabar vietoj žinojimo, kad jis - kitoks, kad kažkam iš giminių dėl jo reikia aukotis , - norma tampa laukinis pragmatizmas , medikų pliusia-minusai: ar pagydo ar nurašo kaip neįgalųjį....
Prisiminiau vaikų darželyje berniuką, kuriam lūždavo kaulai nuo menkiausio susitrenkimo. Vaidenė jį pastūmė, ir Andiukas vėl pusmečiui atgulė su sulūžusiu blauzdikauliu. Šlovė auklėtojai, ji tą atvejį pavertė didžiausia pamoka visai grupei . Mes 5-mečiai , sujaudinti ir laikinai sklidini bendros gerumo dvasios, darėm jam dovanėles , kūrėm eiles, nešėm į namus, kur pataluose jis teįstengė visiems silpnai šypsotis. Vaidenė degė iš gėdos ir atsiprašinėjo jo mamos, kuri irgi tik verkė ir dėkojo jai ir mums už gerumą. Ir jokių nebuvo integracijos programų su apmokymais, tik elementarus žmogiškumas ir žinojimas, kad silpną reikia saugoti ir tausoti.
Laukinių visuomenė, kai vargšė gerietė senutė, išgyvenanti pagal išgales tarp pamestinių gyvūnų, padaroma viešai (sk liet. rytą).beprote šiukšle, kuria kažkaip reikia atsikratyti, kad visi nameliai sode atrodytų nepriekaištingai.
Didelės širdies Dievo vaikas, gera su juo "kalbėtis", bendrauti mintimis, jo vibracijos nuramina ir mane, išsklaido begalės reikalų sukeltą irzulį-nervą.
Nerandu žodžių, kuriais galėčiau močiutei taktiškai parašyti, kad va -jūs, sveiko kūno, darbštūs kaip arkliai, atitinkantys sveikatos normatyvūs, esat visiški luošiai, nes bedvasiai, o šitas tylintis išblyškęs , nevaikštantis - yra Visatos požiūriu - visagalis galiūnas, nes viena jo ašara, vienas pasigailėjimas ar atodūsis-mintis gano debesis,valo pykčio vibracijų prisodrintą eterį. Na ką jam gali duoti pasibėgiojimai su bendraamžiais, ar atėjimas į mokyklą? KOkį pažinimą? Kad saugotųsi, jog negautų į galvą ir gautų krūvą priavardžių dėl fizinio nevėkšliškumo? Ar reikia jį tąsyti po skurstančias ligonines, murkdyti skaudulingų emocijų verpetuose. Juk panorės - pats save išsigydys ir atsistos... Tačiau laukinių visuomenėje ant pjedestalo - raumenys su perkąstų pakeliui į olimpą gerklių istorijomis...
Vis tik protėviai buvo žymiai pažangesni, nes tokius - baltus nabagėlius - globojo ir gynė, suvokę, jog vietoj kojų Dievas duoda kitas dovanas. O dabar vietoj žinojimo, kad jis - kitoks, kad kažkam iš giminių dėl jo reikia aukotis , - norma tampa laukinis pragmatizmas , medikų pliusia-minusai: ar pagydo ar nurašo kaip neįgalųjį....
Prisiminiau vaikų darželyje berniuką, kuriam lūždavo kaulai nuo menkiausio susitrenkimo. Vaidenė jį pastūmė, ir Andiukas vėl pusmečiui atgulė su sulūžusiu blauzdikauliu. Šlovė auklėtojai, ji tą atvejį pavertė didžiausia pamoka visai grupei . Mes 5-mečiai , sujaudinti ir laikinai sklidini bendros gerumo dvasios, darėm jam dovanėles , kūrėm eiles, nešėm į namus, kur pataluose jis teįstengė visiems silpnai šypsotis. Vaidenė degė iš gėdos ir atsiprašinėjo jo mamos, kuri irgi tik verkė ir dėkojo jai ir mums už gerumą. Ir jokių nebuvo integracijos programų su apmokymais, tik elementarus žmogiškumas ir žinojimas, kad silpną reikia saugoti ir tausoti.
Laukinių visuomenė, kai vargšė gerietė senutė, išgyvenanti pagal išgales tarp pamestinių gyvūnų, padaroma viešai (sk liet. rytą).beprote šiukšle, kuria kažkaip reikia atsikratyti, kad visi nameliai sode atrodytų nepriekaištingai.
2009 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis
Dviratis
Jei nori pajust šalies dvasią -stebėk jų jaunimą, - kokie, kuo domisi, kaip elgiasi. Būtent paaugliai, jaunimas in New Age bus tiksliausias visuomenės veidrodis. Anksčiau - šeima, šeimos santykiai, praeities paveldo saugojimas, dabar - teenagerių subkultūros, klubai ir ritualai/
Rugpjūtį sugraudino Ukmergės turgaus vaizdai. Pusalkaniai, išblyškę geriečiai taikūs vyrukai, linguojantys šalia karingų, suagresyvėjusių sociumo džiunglėse super- mamų.... raumeningi treninginiai it buka avigalvių banda ir gotės-satanistės, irgi alkanos trapios merginos išgąstingom arba jau įdiržusiom, įskaudintom akim. Laimingi šypsojosi tik religijos narkotikų įkalę katalikai, besiskirstantys po mišių - taiziškai geranoriški ir pakylėti, nes kažkur jų laukia pažadėtas dangus, taigi į tai, kas po kojom ar šalia- nebekreipiantys dėmesio.
Sūnus skambina iš Anglijos nustebęs - niekaip nesupranta, kodėl su juo ten taip maloniai šnekasi, šokinėja aplink, it apie karalių . Štai tokia jo reakcija, ištrūkus iš smurtinės terpės į europinę, humanistinę kultūrą. Kultūrinis šokas, kad tave laiko žmogum, ir nereikia kovoti kiekviename žingsnyje, šlietis prie gelašvilių ar turtingesnių kastų, kad gerbtų.
Pesimizmą dėl jaunimo nubraukė šiandien Geležinio Vilko dviratininkas. Ryžas su baltom ausinėm, gal 16-17 metų, ant paprasto čekiško... Bet kaip jis varė! vinguriavo-skriejo lyg atgimimo sparnuotas angelas tarp eilių nuo Vingio kalno, žemyn pasišvilpaudamas, jo akyse švytėjo jaunystės grožis ir absoliutus tikėjimas pergale. Jis net lenkė kažką, kažką pakirtinėjo, flirtavo su vairuotojom .... Savo dvasia jis buvo aukščiau už mus, netikinčius, kad galima čia kažką pakeisti ir prisitaikiusius prie išdūrinėjimo kiekviename žingsnyje ir tvyrančio cinizmo . Jei yra čia bent vienas toks, vadinasi dar yra tautos dvasioje šviesos, dar yra iš ko atgimti. Prisiminiau ir... juokiuosi iš rudeninės dviračio formulės-1 bolido:))) Gerai, kad nemačiau, kaip jį galbūt bauduoja koks policajus už tai, kad be atšvaitų, kad galbūt aprėkia koks merso storasprandis kuilys, kad ubgas malasi po ratais. Ačiū Vilniaus dviratininkui už tą vilties akimirką:)))
Rugpjūtį sugraudino Ukmergės turgaus vaizdai. Pusalkaniai, išblyškę geriečiai taikūs vyrukai, linguojantys šalia karingų, suagresyvėjusių sociumo džiunglėse super- mamų.... raumeningi treninginiai it buka avigalvių banda ir gotės-satanistės, irgi alkanos trapios merginos išgąstingom arba jau įdiržusiom, įskaudintom akim. Laimingi šypsojosi tik religijos narkotikų įkalę katalikai, besiskirstantys po mišių - taiziškai geranoriški ir pakylėti, nes kažkur jų laukia pažadėtas dangus, taigi į tai, kas po kojom ar šalia- nebekreipiantys dėmesio.
Sūnus skambina iš Anglijos nustebęs - niekaip nesupranta, kodėl su juo ten taip maloniai šnekasi, šokinėja aplink, it apie karalių . Štai tokia jo reakcija, ištrūkus iš smurtinės terpės į europinę, humanistinę kultūrą. Kultūrinis šokas, kad tave laiko žmogum, ir nereikia kovoti kiekviename žingsnyje, šlietis prie gelašvilių ar turtingesnių kastų, kad gerbtų.
Pesimizmą dėl jaunimo nubraukė šiandien Geležinio Vilko dviratininkas. Ryžas su baltom ausinėm, gal 16-17 metų, ant paprasto čekiško... Bet kaip jis varė! vinguriavo-skriejo lyg atgimimo sparnuotas angelas tarp eilių nuo Vingio kalno, žemyn pasišvilpaudamas, jo akyse švytėjo jaunystės grožis ir absoliutus tikėjimas pergale. Jis net lenkė kažką, kažką pakirtinėjo, flirtavo su vairuotojom .... Savo dvasia jis buvo aukščiau už mus, netikinčius, kad galima čia kažką pakeisti ir prisitaikiusius prie išdūrinėjimo kiekviename žingsnyje ir tvyrančio cinizmo . Jei yra čia bent vienas toks, vadinasi dar yra tautos dvasioje šviesos, dar yra iš ko atgimti. Prisiminiau ir... juokiuosi iš rudeninės dviračio formulės-1 bolido:))) Gerai, kad nemačiau, kaip jį galbūt bauduoja koks policajus už tai, kad be atšvaitų, kad galbūt aprėkia koks merso storasprandis kuilys, kad ubgas malasi po ratais. Ačiū Vilniaus dviratininkui už tą vilties akimirką:)))
2009 m. rugsėjo 22 d., antradienis
juodeiji burtininkai
ir vėl panikos sklidinas laiškas - saule, gelbėk, ar jis mirs?. Akivaizdu, kas įvyko, dar akivaizdžiau, kas bus... bet kodėl turėčiau būti geroji fėja, kuri nuima voratinklius ir atbaido krokodilus nuo kvailių? Patys ėjo, patys padėjo savo likimus - tarsi vienkartines pirštines - pirmam pasitaikiusiam ekstrasensui ant lėkštučių, o po to kaip maži vaikai rėkia - gelbėk!
Liūdna, kad tokie lengvabūdžiai....
Liūdna, kad tokie lengvabūdžiai....
2009 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis
Ruošiuosi rytdienos astro-art-workšopui. Mistinis sutapimas: ir vėl, kaip pernai, švies Did. Grįžulo ratų, Išminčių Samčio žvaigždė, 7-toji dorybė, suteikta mokslininkams ir astrologams - šviesiai melsva BENETNAŠ.
Prisiminiau melancholišką rusų multiką apie poliarinį meškiuką Umką ir jo išmintingą mamą.
http://www.youtube.com/watch?v=ok1gtHs9DC8&feature=related
Yes, Benetnaš energijos ir simbolizuoja tą didelę geraširdę baltą lokę, perduodančią žinias smalsuoliui Umkai. Ryt bus daug mokytojų, pamėginsiu joms šio mito dvasią įkvėpti, nutransliuoti Benetnaš energijas.
Web'e radau rusų saitą vaikams apie astolonomiją, surimuoti smagūs eileraštukai apie žvaigždes, galaktikas. Užsidegiau vos minutei lietuviškai kažką panašaus sukurt - vaikams eilėmis apie Zodiako ženklus, žvaigždynus - bet, stop... tam reikia rėmėjų, rėmėjams ( ir vaikų tėvams!) reikia zvonkių, o be pinigų joks programeris ir adminas bendriems tautos vaikams čia piršto nepajudins.... Vadinasi, nereikia....
Benetnaš jau antra para diktuoja gailestingumo temas- iki ašarų gaila bedalių kinių, dirbančių kiaurą parą švedų kapitalo farbrikuose. http://www.youtube.com/watch?v=MQh2CZZK1YU&feature=PlayList&p=285C75601A010932&index=0
Mūsų vaikų žaislai- džiaugsmeliai - kenai, lego ir barbės - joms reiškia ligas ir ankstyvas mirtis. Kas joms būtų Biblija ar gražbylystės apie Dievą ir Kristaus kančias? Nagi- narkotikas, sutieikiantis iliuzinę prasmę jų vergovei. Per ką jos galėtų pajusti Amžinybės dvelksmą ir Dievo artumą? Taip, tik per nepriklausomo žurnalisto tyrimą, išviešinantį jų kančias pasauliui ir verčiantį vergvaldžius paisyti bendražmogišių teisių, per profsąjungas, per revoliucinius perversmus. Tik taip jos pajus, kad yra kažkas aukščiau, kam jos rūpi. Stipriausiųjų kelias - ištrūkti bet kokia kaina - kill bill! - iš bet kokios rūšies priespaudos - vyro, darbdavio, sutenerio, valdingos mamos, diktatūrinės valstybės. Tačiau moterims, turinčioms vaikų, šis kelias neįmanomas....
Kas ryšis keisti Dievų panteono lytinius vaidmenis? Ar verta į vergovę įvarytai kinei ar lietuvei prašyti pagalbos maldose Kristaus? Ar jis gali atliepti neauginęs vaikų vergovės sąlygomis? Gal užjaus Marija? - tai reikštų lieti graudžias ašaras iki pirmojo auglio, - tik užuojautos ašaros... ...Dievo tėvo? Gal būt... Bet jis irgi vyras , nesupras moters kosminės atsakomybės už mažulius, kuriems nesaugu konkurencijos persmelktame pasaulyje. Galėtų kiekviena moteris vietoj vyriško dievų tiumvirato turėti po laimingą kelrodę žvaigždę , kuri išvestų ją iš apirbojimų kalėjimo į kūrybingas laisvės erdves, kur užtektų vietos visiems, ką ji myli. Va rytoj ir dovanosiu kiekvienai mokytojai po tą žvaigždę- talismaną:))) Lai tiki , kad ji pagelbės. O tikėjimas išves ten, kur joms ir jų vaikams bus saugiausia...
Prisiminiau melancholišką rusų multiką apie poliarinį meškiuką Umką ir jo išmintingą mamą.
http://www.youtube.com/watch?v=ok1gtHs9DC8&feature=related
Yes, Benetnaš energijos ir simbolizuoja tą didelę geraširdę baltą lokę, perduodančią žinias smalsuoliui Umkai. Ryt bus daug mokytojų, pamėginsiu joms šio mito dvasią įkvėpti, nutransliuoti Benetnaš energijas.
Web'e radau rusų saitą vaikams apie astolonomiją, surimuoti smagūs eileraštukai apie žvaigždes, galaktikas. Užsidegiau vos minutei lietuviškai kažką panašaus sukurt - vaikams eilėmis apie Zodiako ženklus, žvaigždynus - bet, stop... tam reikia rėmėjų, rėmėjams ( ir vaikų tėvams!) reikia zvonkių, o be pinigų joks programeris ir adminas bendriems tautos vaikams čia piršto nepajudins.... Vadinasi, nereikia....
Benetnaš jau antra para diktuoja gailestingumo temas- iki ašarų gaila bedalių kinių, dirbančių kiaurą parą švedų kapitalo farbrikuose. http://www.youtube.com/watch?v=MQh2CZZK1YU&feature=PlayList&p=285C75601A010932&index=0
Mūsų vaikų žaislai- džiaugsmeliai - kenai, lego ir barbės - joms reiškia ligas ir ankstyvas mirtis. Kas joms būtų Biblija ar gražbylystės apie Dievą ir Kristaus kančias? Nagi- narkotikas, sutieikiantis iliuzinę prasmę jų vergovei. Per ką jos galėtų pajusti Amžinybės dvelksmą ir Dievo artumą? Taip, tik per nepriklausomo žurnalisto tyrimą, išviešinantį jų kančias pasauliui ir verčiantį vergvaldžius paisyti bendražmogišių teisių, per profsąjungas, per revoliucinius perversmus. Tik taip jos pajus, kad yra kažkas aukščiau, kam jos rūpi. Stipriausiųjų kelias - ištrūkti bet kokia kaina - kill bill! - iš bet kokios rūšies priespaudos - vyro, darbdavio, sutenerio, valdingos mamos, diktatūrinės valstybės. Tačiau moterims, turinčioms vaikų, šis kelias neįmanomas....
Kas ryšis keisti Dievų panteono lytinius vaidmenis? Ar verta į vergovę įvarytai kinei ar lietuvei prašyti pagalbos maldose Kristaus? Ar jis gali atliepti neauginęs vaikų vergovės sąlygomis? Gal užjaus Marija? - tai reikštų lieti graudžias ašaras iki pirmojo auglio, - tik užuojautos ašaros... ...Dievo tėvo? Gal būt... Bet jis irgi vyras , nesupras moters kosminės atsakomybės už mažulius, kuriems nesaugu konkurencijos persmelktame pasaulyje. Galėtų kiekviena moteris vietoj vyriško dievų tiumvirato turėti po laimingą kelrodę žvaigždę , kuri išvestų ją iš apirbojimų kalėjimo į kūrybingas laisvės erdves, kur užtektų vietos visiems, ką ji myli. Va rytoj ir dovanosiu kiekvienai mokytojai po tą žvaigždę- talismaną:))) Lai tiki , kad ji pagelbės. O tikėjimas išves ten, kur joms ir jų vaikams bus saugiausia...
2009 m. rugsėjo 18 d., penktadienis
Nejaugi nedagyvensiu to laiko, kai įvairios pažinimo sistemos liausis žmogų graduoti, dėlioti į įvarias hierarchines lentynas, priskirti lygiams, na lyg Visata būtų laptai ar liniuotė , kur esi žemiau-aukščiau, kairėn-dešinėn, vakar-rytoj...
Sakyčiau teisingiau galėtų būti : arčiau ar toliau šviesos šaltinio . Tačiau.... būdami toliausiai nuo vienos žvaigždės-saulės , esame arčiausiai kitos. Keliaudami laiko tuneliais visada esame ir praeityje ir ateityje, o ne tiesinio kelio taške iš praeities į ateitį.
Nežinau kaip perduoti, įrodyt, išrašyti tą būseną, kai vizjoje ir sapne esi vienu metu tarsi visuose situacijos dalyviuose, matai ją iš visų jų žvilgsnių projekcijų, kai mano sąmonė aprėpia visų jų matymus, vertinimus ir suvokimus .... ir kur čia lygiai? Vienybė, chemija, difuzija, laikina defragmentacija, o ne užlipimas-nulipimas....
Nusivyliau Ivo... http://www.vremja260.ru/KOkia ezoterika, kokios maginės žinios, jei ir pas jį senas hierarchinis principas - pabrėžiami 13 sąmonės lygmenų, tarsi kiekvienas stovėtųmėm ant skirtingų sąmonės tobulėjimo karjeros laiptelių, ir žiūrėtųmėm vienas į kitą iš aukšto ar užvertę galvas... O skelbiasi esąs kažin kokių dvasios hierarchijų mokytoju, pašauktu mane ganyti... Kiek tokių dabar daug... Viena iš stipresnių valdžios formų: intuityviai ar telepatiškai nuskaitai žmogaus mintis, jį pritrėški ir manipuliuooooji, kiek turi noro... Bet dar daugiau- norinčių, kad jais manipuliuotų....
Snd mąstau, jog kančia, meilė, sukrėtimas, vienas astralinis skrydis, gili meditacija, nenutrūkstama malda ar transinis seksas gali per staigias transformacijas pagimdyti naują žmogų, peršokantį visus lygius vienu atodūsiu.... Klausimas, kuriam laikui ta nauja dvasinė plotmė taps savastim? Ir ar reikia, kad ji įsigalėtų kaip konstanta, kaip |vidinio aš" konservas? Kažkodėl pradėjo erzinti pats žodis: asmenybė. Matau asmenybę , kaip statišką ego-kokoną su nenutrinamu leiblu.... gal klystu? Bet juk smagiau defragmentuotis, mainytis, rasti naujų pavidalų, kisti vidumi per sąlyčius....
Sakyčiau teisingiau galėtų būti : arčiau ar toliau šviesos šaltinio . Tačiau.... būdami toliausiai nuo vienos žvaigždės-saulės , esame arčiausiai kitos. Keliaudami laiko tuneliais visada esame ir praeityje ir ateityje, o ne tiesinio kelio taške iš praeities į ateitį.
Nežinau kaip perduoti, įrodyt, išrašyti tą būseną, kai vizjoje ir sapne esi vienu metu tarsi visuose situacijos dalyviuose, matai ją iš visų jų žvilgsnių projekcijų, kai mano sąmonė aprėpia visų jų matymus, vertinimus ir suvokimus .... ir kur čia lygiai? Vienybė, chemija, difuzija, laikina defragmentacija, o ne užlipimas-nulipimas....
Nusivyliau Ivo... http://www.vremja260.ru/KOkia ezoterika, kokios maginės žinios, jei ir pas jį senas hierarchinis principas - pabrėžiami 13 sąmonės lygmenų, tarsi kiekvienas stovėtųmėm ant skirtingų sąmonės tobulėjimo karjeros laiptelių, ir žiūrėtųmėm vienas į kitą iš aukšto ar užvertę galvas... O skelbiasi esąs kažin kokių dvasios hierarchijų mokytoju, pašauktu mane ganyti... Kiek tokių dabar daug... Viena iš stipresnių valdžios formų: intuityviai ar telepatiškai nuskaitai žmogaus mintis, jį pritrėški ir manipuliuooooji, kiek turi noro... Bet dar daugiau- norinčių, kad jais manipuliuotų....
Snd mąstau, jog kančia, meilė, sukrėtimas, vienas astralinis skrydis, gili meditacija, nenutrūkstama malda ar transinis seksas gali per staigias transformacijas pagimdyti naują žmogų, peršokantį visus lygius vienu atodūsiu.... Klausimas, kuriam laikui ta nauja dvasinė plotmė taps savastim? Ir ar reikia, kad ji įsigalėtų kaip konstanta, kaip |vidinio aš" konservas? Kažkodėl pradėjo erzinti pats žodis: asmenybė. Matau asmenybę , kaip statišką ego-kokoną su nenutrinamu leiblu.... gal klystu? Bet juk smagiau defragmentuotis, mainytis, rasti naujų pavidalų, kisti vidumi per sąlyčius....
2009 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis
Cha, sužaibavo mintyse, kas buvo mano ikonos - rusų starcai. Šamanai, patys tikriausi. Sarovskis - su vilkais-meškom, medinėje trobelėje,ir įžvalgos, ir įsiučio priepuoliai, ir pranašystės-apsaugos. Tas pats, tik labiau urbanizuotas variantas - pas Vyrickį, su juo garsiuoju akmeniu, ant kurio melsdavosi kasdien.... Ir jų skambančios savaiminės maldos širdyje technika, juk tai kamlanije.... Toks - ezoterinis krikščionis - modern šamanas ir tėvas Stanislovas.
Kažkaip anksčiau atrodė poliariniai dalykai - krikščioniškos ir etnomaginės personos , dėl ko neigiau ir akmenis, ir atsivėrimą gamtos stichijoms, ir bioenergetikus kaip demoniškus dalykus. Neradau atsakymų, kodėl starcai - tik vyrai (papročiai?, ar Mėnulio išvarymas Ožiaragyyje?) .
Waaau, bazinis, modern- šamanavimas gali sulydyti savyje visas tradicijas. Dabar aišku, kokia ten senė indėnė rodėsi man Majkovo seansuose, išnirdavo dar jaunystės sapnuose prieš lemtingus pasirinkimus.... Dabar aišku, iš kur tie mano dialogai su lapėmis ir paukščiais, tas noras-svajonė turėti savo apsauginę -vilkę.
Norėčiau sužinoti tos indėnės iš sapnų vardą, kodėl pasirinko mane, kas tai per egregoras???
Avior ir Saturno-Urano opozicijos energijų įtakoj
Kažkaip anksčiau atrodė poliariniai dalykai - krikščioniškos ir etnomaginės personos , dėl ko neigiau ir akmenis, ir atsivėrimą gamtos stichijoms, ir bioenergetikus kaip demoniškus dalykus. Neradau atsakymų, kodėl starcai - tik vyrai (papročiai?, ar Mėnulio išvarymas Ožiaragyyje?) .
Waaau, bazinis, modern- šamanavimas gali sulydyti savyje visas tradicijas. Dabar aišku, kokia ten senė indėnė rodėsi man Majkovo seansuose, išnirdavo dar jaunystės sapnuose prieš lemtingus pasirinkimus.... Dabar aišku, iš kur tie mano dialogai su lapėmis ir paukščiais, tas noras-svajonė turėti savo apsauginę -vilkę.
Norėčiau sužinoti tos indėnės iš sapnų vardą, kodėl pasirinko mane, kas tai per egregoras???
Avior ir Saturno-Urano opozicijos energijų įtakoj
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)