Dažnai mintyse kabinu šviežiai pažintiems žmonėms A.Čechovo pjesių herojų etiketes. Aha, va anas - tipinis Trigorinas. Ta ledi sklaidosi ir manierinasi nelygu egoraiškė Arkadina...Man alergiją kelia Nina - su jos romantiška patetika ir dūžtančiais viltingais rožiniais akiniais. Kai tik tekstuose ar požiūriuose išlenda Nina su jos amžina eko-world peticija "Žmonės, jūs - žvėrys" - maga trūksplyšk išlukštenti savyje tą patyčios vertą, seilėtą sentimentalų geną ar nuslopinti hormoną , verčiantį kiekviename įžvelgti gerulį rūmų spragtuką ir grąžyti baltas rankas neradus jame tolygaus idealistinio atsako.
Bafe, anglų mentalo ir kultūros lopšyje, žuvėdros - savos paukštės. Savesnės už balandžius-anie nuraudę tykiai burkuoja baikščiai pasislėpę apsunkusių medžių viršūnėse. Jos smalsiai vaikštinėja traukinio stotyje, trinasi apie stalus, linguoja ant stogų kaminų. Ant žemės jos mažai kuo skiriasi nuo nupenėtų žąsų, didelės ir storos. Krūpteliu, kai tūla "žąsis" snapu ima įsakmiai kalenti į kavinės langą ar šonu priglaudusi geltoną akį, smalsauja, kas vyksta patalpų viduje. Jos jaučiasi lygios mums, praeiviams ir miesto gyventojams. Stebi mus prikišamai iš arti. Plaikstosi tarp mašinų per trafikus, lyg netyčia perbraukia kietu sparnu praskrisdamos tiesiai per veidą. Erzinančios įkyruolės. Įžemintas, devalvuotas aukštų horizontų simbolis, pigiai besivalkiojantis po kojomis.
Tačiau vos tik užsikari į paskutinį namo aukštą ar medituoji nuo Bafo kalno pievos aukštybiu - neatplėši akių nuo žuvėdrų zigzaginių svinginių skrydžių- jos sklendžia valandų valandas laisvai , nenusileisdamos į asfaltinį miestą. Horizonto gyvoji dalis, sklandi nata. Jų skrydžių magija įpratino užmigti su Deep Forest'o etnoworldu ausyse ir žuvėdrų plastiškais užkibimais tarp saulėlydžio debesų . Tos pačios tingios, lėtapėdės žąsys, bet kitoje erdvėje - transformuojasi.
Žmogus- Gamtos Didysis Eksperimentas ir apgailėtinas nesusipratimas - kažkodėl kontrastiškų viražų nesugeba. Jo žanrinės rūšys -vis dar be transformerio draivo.Net ir genijus Čechovas a lia Dantė išrūšiavo: skraidūnėms Žuvėdroms ant molo nutūpus- kaput, jų žūties liudininkams jautruoliams Treplevams - dvasios charakiri, o cinikai trigorinai - neįgalūs pakilti. Darviniškas siauras, linijinis pasirinkimas :arba penima ėdri žąsis, arba sparnuota menininkė nepritapėlė.
Kada išsitrins žanrų ribos? Juk su vienais, artimoje veiklos ar orientyrų stichijoje mes kylam, skrendam, pasiekiam svajonių, o su kitais, tegu ir pačiais artimiausiais, ramiai sau puntam kaip žąsys. Gyvenant tarp skerdžiamų žąsų (LT fermoje )- laisvai, be lomkių (frustracijų) , gali būti žuvėdra ir kilti link horizontų pomėgių stichijose, tapačiuose lygiuose su tais, kurie irgi nepaleidžia siekių iš širdžių-minčių. O fermos mėšle- nieko tokio -ir kojas susitept:))) Svarbu - sparnų nenuleist.
