2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis

Lapė liepė


Sapnavau lapę. Plaukiu upe plaustu, ir matau iš arti, kaip ji liūdnai refleksuoja, kažką sau mąsto ant medinio liepto. Trumpam pritūpė pailsėti, įdirgusi ir nerami , vis žvilgčiojo į upės skardžio viršūnę - ar kas nesiveja, ar koks puskvaišis medžiotojas nešaus iš dyko azarto.
Nulydėjo mane priekaištingu žvilgsniu, kad abuoja jos dramoms plaukiu sau pro šalį.
Prabudau su kaltės jausmu, lyg nauju imperatyvu : daryk ką nors, saugok ją, lengvink jos sesėms gyvenimą.
Užduotėlė ne iš lengvųjų. Vilkus jau gina būrys aktyvistų. O lapės lyg ir nenyksta, jų daug, medžiokliai mesis ant jų . Zuikių gi jau nebeliko.

Na taip, pradėk nuo artimiausiųjų . Lapės - mano geriausios kaimynės, lydi slidinėjant, stabteliu pasigrožėti, kai bėga laukais. Už drauges supratingesnės.
Lengva pasakyti - o nuo ko pradėti?Sunkus akmenėlis - imtis ridenti.... Stabdyti brakonierius - bijau, gi namą padegs, pašaus dar. Pusgirčių jų tuntai džipuoja girioje.
Per Aplinkos apsaugos ministeriją? Pražilsiu rankiodama faktus - kiek nušauta, kiek jos nešioja ligų.

Per PETA -formalumų ir peticijų ciklai, per tą laiką jas aplink sumedžios.

Kaltės virusas - jau veikia. Kažką reikės daryti.

2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis

Next ge-NE-ration


Kaip su jais kalbėti ir susitarti? Su šaltakraujiškais žmonėmis-robotais, pinigų spaudimo mašinomis, lietuvos ciniškais programeriais - nextcomais, Next kartos atstovais. Man neišeina. Tai lyg - laistyti akmenį, tikintis , kad jis pražys . Ar - maišyti iš smėlio tešlą, tikintis , jog gal kaip nors, gal prakeps, išsilydys ir kas nors pakenčiamai skanaus gausis.
Prašai gražiuoju -juokiasi. Isterikuoji - kaifuoja. Maldauji - apšąla, lyg robotai sugedus jų geležiniams viduriams . Sukali reikalavimus kuo griežčiau - atsijungia ir turi sukti iki skausmo galvą, kaip išsireikalauti paslaugos, už kurią mokėjai. Apeliuoji į sąžinę - nesupranta, ką turi omenyje. Štai kur apokalipsiniai mutantai - be emocijų ir jausmų, puikiai išlaikę Tekstų interpretacijų technologijas, ir - negimę, nepažadinti iš glitaus embriono būsenos , ar mirtinai užšaldyti kažkurioje vaikystės pakopoje, nepradėję gyventi jausmais, emocijomis ir širdimi. To moko humanistinis menas, didžioji kultūra. Jie jos negavo niekur , jei mamos jais neužsiėmė, plepėjo čatuose, neugdė gailestingumo, neišmokė atjausti, suprasti , gailėtis, elgtis žmoniškai.

Gyvenčiau Rusijoje, su tokiais - trumpa kalba, pasiuntei draugus - ir prirėmei jėga prie sienos, kad iš baimės atkurstų, savo kailiu pajustų svetimą skausmą . Dabar gi reikės stumdytis su jų ledo bokštais teismuose
Dievo pamokos mokykloje tokiems - kaip nemokamas narkotikas ir išslaisvinimas nuo kaltės. Jei kas jiems nepatinka, vadinasi, tas - Šėtono parankinis, ir basta :)))
Kultūra - kaip valstybinis šalies sodas. Jos nesodini, nepuoselėji - priauga dilgėlių tuščiuose dirvonuose. Kelios kartos, vis kraupiau šaltesnės. Gi anie bus kažkieno tėvai,mamos.

2010 m. gruodžio 19 d., sekmadienis

Slidžios trasos

Sniego dykuma - Egipto, Maroko ir Alpių lydynys - netoli Vilniaus. Absoliuti tyla - kaip baltas popieriaus - sąžinės? - lapas. Jame vienu metu ir rašai ir skaitai pasąmonės - nematomo dvasios ekrano - runas. Po gero dešimtmečio vėl atsistojau ant slidžių. Visai kitas reikalas, kai viena sau laisvai nardai miško pusnimis, ir - kai grupėje, kur turi kontroliuoti, kaip atrodai, ar nejuokingi judesiai, ar niekam nekliūvi, ar spėji nelikti paskutinė. .

Stipriau už labirintą. Viena neteisinga mintis, sąlytis savityroje su pašaliniu, atgyventu ar pavojingu asmeniškai man žmogumi - ir - virsti pusnin ant šono. Keberiokšt, kaip ir realioje tikrovėje . Kol atsikeli, atkryžiuoji medines baltarusiškas koturnas, - tvirtai pasidedi kryžiuką, kabliuką siviskam - taip piktai negalvoti, tos bjaurokos ir didybės raudoniu paženklintos emocijos nevartoti, ją vyti kuo toliau šalin.

Smagiausia pačiai tiesti naujas trasas. Sunku, klampu, lėčiau, bet brėždama sniego dykumoje savo punktyrą, patiriu kreatyvinį pasirinkimo triumfą - sukti ten, kur PATI pasirinkau, o ne kur kažkas išvedė, nuvedė. Pionieriškai braudamasi bekraštėmis užpustytomis lygumomis ir eglių pošakiais, pavargsti, nusiplūki. Lengviausia, maloniausia čiuožti savo pačios trasa atgal :greitis, estetika, pasitenkinimas savimi. Ir gyvenime vaikščiojimas pramintais takais yra parankesnis, bet veda į egoizmą, nes pripaišai greitį asmenininams nuopelnams, o juk tikra, stipri, autentiška, atgaivinta naujų pojūčių, buvai tik tame pirmame kelyje į NIEKUR, lauždama ledus.

Apsivalymas - neapsakomas. Balto sniego tyrai po 3 val nuskaidrina žvilgsnį,tarytum ir viduje tampi bent kiek baltesnė (iliuzija? bet šviesi ) .

Kas po to? Medžiotojų džipas prie kalno kryžkelės medinio Kryžiaus. Cha, tikslus dabartinės visuomenės atvaizdas. Šaudytojai, puolamieji smerkėjai su kryžiumi. Iš kito laiko, iš kitos vertybinės planetos. Net nepasisveikinau, nors puolė vaišinti arbata. Kaip galėčiau su jais kalbėtis, prisižiūrėjusi skuodžiančių išsigandusių lapių ir išdavikiškų zuikių pėdų?
Kokios skirtingos, prasilenkiančios laike, mūsų slidžios trasos....

2010 m. gruodžio 16 d., ketvirtadienis

Tuštumos


Tuščia ertmė atsiveria ... kur? Kurioje kūno vietoje? Sieloje? Mintyse? Vaizduotėje, aha. Vaizduotėje nebesiaudžia vizijos, vaizdiniai su kvapais ir pastelinėmis spalvomis, rytinis garuojantis žiemos peizažas nerezonuoja vaizduotės ekrane į mozaikinius siužetus su ilga ilga istorija, kurioje kaip seriale dar vakar keitėsi scenos ir dekoracijos, tik herojai dėliojosi mano asmeniniame biografijos laike tie patys, kažką vis įbrėždami ar uždėdami potepį jausminėje atmintyje.

Atsikeli vieną rytą su tuštuma - nesidėlioja , nesipiešia ta nuostabi istorija, kuri dar vakar skanino arbatą, suteikė kitoniškus tūrius įprastoms kambarių erdvėms, kuri vedė stebuklingu taku į nepažintų sapnų šalis. Kodėl? Nėra žmogaus, artistas (-ė)pabėgo. Jo (jos) TV bangos iš tolimų pakraščių nesiunčia dažų, drobių , porėmių mano (mūsų?) vaizduotės serialui. DVD su geru filmu išsiėmė iš vaizdagrojo.
Hm.. kaip išaugau. Anksčiau ieškočiau savo klaidų, Dievo ženklų, karmos bizūnų. Dabar -tik laikinas neužpildytos tuštumos pojūtis, nes žaidimų draugė(as) išsikėlė į kitą rajoną, jau nebeateis į tą pačią smėlio dėžę statyti smėlio pilių ir gaudyti drugelių.

Įdomu tyrinėti, kaip siela karštligiškai ieško, kuo gi užpildyti staiga atsiradusį vakuumą . Darbu, darbu, darbu - kala į papilvę patirtis. Cha, lengva patarti . O jei nesugebu dirbti, kai nėra dėl ko prabusti ryte? Yra muziejinis muliažas - Dievas, jam pasimelsk , prisipildysi nauja energy ir realybės pilkuma nevagos pergreit raukšlių. Ak, ir vėl....Ne, geriau paieškosiu, kas nori ir moka kurti bio-filmus . Kieno ten neatsakyti skambučiai?

2010 m. gruodžio 12 d., sekmadienis

Žiurkių testas


Sukrėtė starco, vienuolio Sampsono biografija.
Viena vertus, dar labiau sutvirtėjau tiesoje, jog dvasinis žmogus neturi gaišti laiko tenkindamas giminių norus, su visais jais gražiai sutardamas.

Štai Sampsonas susidėjo po operacijos lagaminą į karutį ir bėgte į vienuolyną iš mamos namų, griaudėjant įkandin jos prakeiksmams ir grasinimams, kad eina prieš tėvų valią. Mama pati prieš mirtį jį susirado išpažinties, palaiminimo.

Kitavertus, susimąsčiau,ar moteris pajėgi būti naujais laikais vienuole, kolektyvinės pasąmonės
titnaginiu sargu, būti dvasios strypu ir nepalūžtančia atrama? Kažin... GI emocijos, vaikai, konstitucijos silpnumas.

Dvasinininkė - taip, būtent moterys bus naujų laikų kunigės, gebančios sutaikyti, atleisti, atliepti, užjausti ir išlyginti prieštaravimus objektyviais, visiems lygiaverčiais sprendimais
O vienuoliai - tik vyrai, vienišiai, pasišventėliai, rūstūs ir stoiški, fiziškai ištvermingi valstybės žvėriškame presinge ir žmonių nepaliaujamuose virsmuose . Sakyčiau, senelis buvo vienuolio tipo - kietas stuburas, tiesi nugara, išmintis ir atrama visiems, ką gniuždė, maigė režimas.

Sampsonas perėjo ir sušaudymus , ir Solovkus. Kamerą su žiurkėmis. Pasirodo, tai ne Orwello fantazijos, o stalinizmo lagerių tikrovė. Prileidžia į kamerą žiurkių. Šventų žmonių, švarių tyrų kūnų jos, pasirodo, neėda. Tikri, įdvasinti vienuoliai ištverdavo šią totalitarizmo inkviziciją.

Numirčiau vietoje, tą pačią akimirką, vos pamačiusi artėjančią pelę, vien todėl, kad moteris, amžina panika prieš graužikus. Nors gal? Dvasios jėga ( Saulės energijos) turi savybę kritiniu momentu generuoti begalinę drąsą, kurios ugnyje dingsta ir baimės, ir panikos.

2010 m. gruodžio 9 d., ketvirtadienis

Biškio kiškių dovanos


Kaip veikia Angelai? Jie išgelbėja paskutinio kryčio akimirką, parodo šviesą tunelio gale, prikelia iš depresijų, klaidina tol, kol imi maldauti dangaus , kad niekada niekada niekada daugiau taip nedarysi, kad tik vėl ištūktum iš klampios neišbrendamos situacijos. Jie nupliko kojas verdančiu pienu, kad tik nevažiuotum ten, kur tavęs nelaukia. Jie padaro tave laikinai negražią ir atstumiančią, kad netaptum grobiu laukiniam ereliui. Jie apverčia naktį pamiršta degančią žvakę ir išlydo ją Angelo siluetu neuždegę piopierių šūsnių ir nepradeginę stalo - to stalo, prie kurio privalai, esi jų pasodinta sedėti, bet pamiršai, kad jiems prižadėjai.
Nagi kaip ten psichologiškai angelai? pasąmonė , o yesssss, Dievo samanos:)))

Jau savaitę svarstau, kankinuosi, kodėl čia pasilieku, kai visi išvažiuoja? Modeliuoju įvairias galimybes - kur ir kaip galėčiau užsikabinti, kad palengvėtų kasdienybė, kad būsima senatvė taptų sodresnė, o saulė šviesesnė nematant, kaip šalis eina ekonomiškai down ir neužuodžiant būsimo kraujo kvapo Senamiesčio tarpuvartėse. Ieškau motyvacijos - kodėl turiu kankintis sustojusiame, sulėtėjusiame šalies laike ten, kur nebelieka artimiausių žmonių. Sodas, tiek meilės jam atidaviau. Vienintėlis inkaras, bet ir jį paaukočiau, kad tik nereikėtų skaičiuoti ir slėpti centų nuo Kubiliaus finansinių žaliūkų ordų.

Angelai - iš po samanų :))) - nesnaudė. Žmonių veidų virtinėje šiandien prisirinkau tiek meilės ir šypsenų, kokių jų nenusipirkčiau niekur . Gal klystu? Gal ir kitur sutikčiau tiek emociškai šviesių žmonių? Ir Vladimiras atbėgo šlubuodamas paknopstom iš varpinės pamatęs : "Mano Saulė, kaip mes Tavęs pasiilgom!"Išliejo visas bėdas, žmonos insultus ir mėgiamas knygas. Ir Petrovičiaus žmona pripasakojo gėlių auginimo sekretų: "Tu dažniau ateik, be tavęs liūdna" . Ir mažytėje parduotuvėje pardavėja, kuri matė mane gal kelis sykius, nušvito : "O Jūs! Kokia gera šiandien diena, nes jūs atėjote ..." Svėrem sausainius.
- Ne, ne, tas per brangu... Biški to, biški ano.
- Biški nuėjo pas kiškį, - nusikvatojo ji, prisiminiusi lietuvių mokytojos pamokymus, - Bet biškis visai ne truputis!
Atpažinau anykštėnų jumorėlį ir poetišką sielą.

Na kur, kurioje šalyje bus taip? Su biškiais, sodo gėlėm ir eiliuojančia lietuve svajokle mergaite už prekystalio????

Angelai per šiuos mylinčius, kasdienius gerus veidus parodė motyvaciją - ir čia gera. Negi duonos jau trūksta, kad tap veržiesi kažkur?

2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Proto bastionai


Ilga bemiegė, prasivartyta nerime naktis tėvų bute Antakalnyje dar sykį patvirtino - tapau kaip žaibolaidis jautri energijoms. Antakalnį užspaudęs mirtinuose gniaužtuose kelis metus Saturnas - mirtis , sąstingis kausto kūną ten akmeniniais žiedais, sendina, aplimpi kaip Kalėdų Eglė mirusių dvasiomis, kurios ten klajoja palei savo būsto langus, slenksčius. Dabar įmanoma produkuotis ten tik klišėmis, eksplikuoti patirtį, naujovės niekaip neina , ryšys su žvaigždėm ir vertikalus infokanalas užsiblokavo, net alfai horoskopų neišstenėjau, prasitransinau su E.Mieželaičio vėle.

Faina, kad šeima supranta mano būsenas, jiems nekyla kvailų klausimų : o kaip taip gali būūūūūti?

Nemigos apmąstymuose ir juokiausi, ir graudenausi, kiek "protingų" laborantinio kirpimo žmonių mane tokią palaikys beprote. Jiems labai pavydžiu, mielai apsikeisčiau kūno hypersensityvumu su jų ramiu, "moksliniu" žinojimu ir laikrodinėmis biofunkcijomis .

Gi žinios, gautos iš knygų, kaip mūras, į kurį įsimūriji ir nejauti holistinių pasaulio virsmų, apykaitų, stichijų žaismo. Pavadinčiau tai ZITOS KELMICKAITĖS bastionu. Na tiek visko žino, prisigraibiusi informacijos, kad žinios kaip agroplėvelė įsupa ją į tvirtą nepralaidų kokoną, ir tada belieka kabinėtis, tūsyti ir stumdyti, niekinti ir tyčiotis iš tų, kurie neatitinka žinojimo standarto, neįsipaišo į jos pasaulio SCHEMĄ, yra turtingi kosmine išmintimi, žino be citavimų žymiai daugiau nei ji prisiskaitė.

Ne apie Zitą rašau, ji tik tpinė, nes viešai atpažįstama, o apie mokslą, kuriame dominuoja zitų pulkai, užsimūriję ribotų žinių bastijonuose. Ar įmanoma jiems kažką apie energijas, dvasių pasaulių tikroviškumą? Nagi niekaip. Jų proto, gelžbetoninių žinių karkasai neleis nei pajusti, nei atrasti kažką naujo pasaulėjautoje. Jiems jokio skirtumo, kodėl rožės vienoje žemėje žydi vienaip, kitoje - kitaip. Ahaaaa, neva skirtinga dirvožemio sandara, klimatas. O kodėl tas dirvožemis toks skirtingas per kelis žingsnius? Pradėjau jausti regionų energetines ribas, kaip staiga keičiasi peizažai, net sniego pakloto storis ir plėmai. Nors klimatas tas pats, pūga praėjo ta pati.
Zitos lauks , kol kas nors sukurs prietaisą, kuris išmatuos tai, ką mes, aiškiaregiai, jaučiame visomis kūno poromis, matome be jokių prietaisų .

Pavydžiu jų aklumo ir pozityvaus gėrio, nenutuokiant, nuo ko atsitvėrė savo proto bastionuose. Susiduria su antgamtiniu reiškiniu - smegenys makt-makt- pamakaliuoja kokį atsakymą iš atminties citatų lobyno, ir jiems jau 100 proc.aišku, kodėl nemiegi, kodėl sušali į ragą. Iš teorijų ir citatų išmelžtas "objektyvus" paaiškinimas tik dar labiau atriboja nuo aplinkos, nors moksliukams atrodo, kad , priešingai, realybė per tą ribotą paaiškinimą tik priartėjo.... Pavydžiu, kad gali ramiai kokone užmigti bet kur, neveikiamos aplinkos infolaukų, kad neskraido naktimis ir nekeliauja kito smegenų ir pasąmonės labirintais. Milijoną atiduočiau ( jei turėčiau!) , kad būčiau va tokia normali gera Zita profesorė, tikinti, kad jos žinios yra tikslios ir visaapimančios, galutinė žmogaus pažinimo stotelė, o aš ir panašūs esame nesusipratę fantazijų skiedalai, jaukiantys jų tvarkingas žinių spintas.

2010 m. gruodžio 3 d., penktadienis

Išsilaisvinimas


Kiek daug dabar išraitoma, išprotaujama abstrakčių traktatų, straipsnių, knygų, filmų apie laisvę ir išsilaisvinimą. Juose Laisvė apibrėžiama lyg optimalaus supjaustymo kraupi, krauju alsuojanti VIŠTOS schemelė mėsininko parduotuvėje ar Paryžiaus barikadų vėliavos konservuota skiautė . Žodžiai be dvasios - jau negyvenamo, palikto buto tuštuma, Hesės stiklo karoliukų žaidimai, rulonai pūvančių gazietų Tarkovskio filmų potvynių srovėse - šliogeriški, rastauskiški semantiniai žodžių reikšmių nėriniai-voratinkliai. Ką galima prirašyti, paaiškinti apie laisvę, jei niekada nepajutai to vidinio pakilimo į aukštybes po ilgų sutemų laukiant, smilkstant, derinantis prie kažkieno noro, malonės, parodyto dėmėsio šlako, numesto žodžio.

Laisvė - tai fizinė, dvasinė REALI - išsiveržimo ir skrydžio - būsena, kurią aštriai pajunti vos pradėjusi vaduotis iš priklausomybės nuo santykių, kurie paralyžiuoja valią, gniuždo.
Atsikeli vieną skaistų rytą ir pajunti pilnus plaučius gaivaus oro. Prieš tai, be abejo, turi praeiti laikas, kad sukauptum tą raketinį kurą išsiveržimui iš simbolinių narvelių, voljerų , aptvarų. Kol sykį pajunti - jau viskas, vidinis prižiūrėtojas (kompleksai, iliuzijos, prisirišimai, jausmai, gailestis, baimės) suseno, išsibaigė, ar prižūrėtojas tiesiog primigo pavargęs, pavargo budėti sargyboje . Ir - UP ! - kuo tolyn -aukštyn! nuo tos vietos, kur vegetavai, nuo žmogaus, kuris slėgė ir dusino, neleido būti savimi. Laisvė - tai vidiniai sparnai ir palankus vėjas, kai nereikia niekam dėl nieko teisintis.

Visada jaudino pabėgėlių iš nelaisvės istorijos. 15-20 m kokiame pusrūsyje ar fermoje vergauja, kenčia, kol vieną dieną - pro plyšį ir strimgalviais į prerijas. Kodėl anksčiau to nedarė, gi tiek palankių progų ir plyšių? Ne, vidinis laikrodis, varžtai turi pirmiausiai atsisukti viduje , pačiame žmoguje, o ne išorinėse sąlygose.

2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

Atogrąžos


"Atogrąžos - nuo "atsigręžti". Šiltos jos, gaivios ir malonios kaip Maironio vasaros naktys.

Kone fiziškai pajutau lietuvių viso etnoso energetikos susigūžimą kamuoliukan, kaip kolektyvinė mūsų dvasios sąrangos nugara atsigręžia kietai naujovėms, pokyčiams, gyvenimo iššūkiams ir progresui . Vėžio energogarma - spiralė, sraigės namukas, kiautas, kuriame visi tūnom ir žiūrim nostalgiškai drėkstančiom akim į praeitį, atgręžę kietą sprandą ateičiai.

Nesu sentimentali, yda. Bet... ir man, prieš lūžius akys pasrūva sūrymu ir kyla spontaniškas noras spausti Laiko traukinio :"stop-kraną."

Emociškai nenoriu, kad Justė išvažiuotų studijuot toli, nors tai neišvengiama . Neįsivaizduoju, kaip be jos apskritai išgyvensiu buitiškai, psichologiškai, dvasiškai. Ir ką - amen, bailė, gyvenimas jai išvykus sustos? negi taip bijau pokyčių, nors pati juos propaguoju karštai nenuobodžiai?

Tipinis lietuviškas elgesys. Štai vyro brolis , netekęs darbo, surentė kačių namą kieme, dviaukštį, tvirtą ir komfortišką, tik vandentieko trūksta. Taip lietuviška, padėjo joms įleisti šaknis , pastatė kiautą - paminklą savo baimėms, trukdančioms atsiverti gyvenimui - kažkur važiuoti, prasisiekti, susirasti darbą, konkuruoti...

Pavydžiu grynakraujams rusams - jie daro Likime cirkinius kulbitus, zigzagus pokyčius žaibiškai. Sėdi sėdi ir - OPLIA! - salto mortale - profesijoje ir gyvenime. Nepamiršiu ruso, kuris Frankfurto oro uoste kalė kinų hieroglifus. Programeris, gavo Šanchajuje darbą, lengvai pasiliuosavo - ir skrido su šaltakraujiška "avosj" šypsenėle į naują gyvenimą. Mums taip nesigauna. Ir vėl aerouoste raudosiu, savaitę leisgyvė kelsiuos rytais it iš kapo atsiskyrusi nuo vaiko. Kaip ir visos lietuvės , pasirodo.... kiek skaitau laiškus - tapačios reakcijos, tik gėdijasi pasisakyti, bet dauguma rauda išsiskyrusios vaikų, vyrų,

Lietuviškos atogrąžos - genetinė dominantė - gaila , patologiškai gaila skirtis su dabartim, kurią išsiveš dukra, kažką keisti, prie ko jau prisvilai-kraujais, pripratai kaip prie atogrąžų popietinių liūčių. Senovės pasakose mergaitės svajojo apie princą ant balto žirgo. Dabar gal pasvajoja apie GERĄ, RAMŲ RYTOJŲ, kuris ateis ir lyg mielas senelis Kristoforas perneš per laiko upę į šviesesnį rytojų - į tvirtą krantą, kur baimių prisodrinta dabartis jau rodysis gaiviom, prijaukintom atogrąžom ... ir ilgėsimės jų, pamiršusios kaip nesaugiai, per ilgai ir per skausmingai - praeityje trypčiojome džiunglių patamsiuose.

2010 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

Lapkritis'2010


Vėjo plaikstomi žodžiai
Tvindo blykštančio miesto gatves
Stumia bado rytojus nuobodžiai
Ten, kur niekas neras jau savęs.

Lyja snaigėm pilkosiom,
Braukia ašaras Vilniaus pūga,
Stingsta šaltyje dienvidžio uosiai,
Saulės nyksta padangių saga.

Varnos suka rožančiais
Palei Katedros kryžių spyglius.
Tyliai virkauja sielos užančiuos,
Stebi šlamančių šokių balius.


Prasmės nyksta viltingos
Vaiko alkano žvilgsnio rasoj,
Kaip liūdnai šiandien sninga,
Draikos debesys niūrūs tamsoj.

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

Lydekos sindromas


Perku žuvį turgelio kioske. Pangasija, šeimos numylėtinė. Kaip įprasta, už nugaros išsirikiuoja moment eilutė, turiu lengvą ranką - kur sustoju, ten pagyvėja prekyba.

Moteris už nugaros teiraujasi :
- O kas ta pangasija?
-Labai skani žuvis.
-Kaip lydeka?
- Na nežinau, ar jas įmanoma lyginti? Nesulyginamos.
-Tai ar kietesnė už lydeką ar minkštesnė? - kelia balsą 30-40 metų šeimininkė.

Kai taip užklausia, sutrinku, subujoja vaizduotė : kokio skonio pangasija būtų su sojos padažu ir tofu, kokio - folijoje su kinų žolelėm, kokia sumalta į kotletus ..Gi vis kitokio skonio...ir kaip trumpai aiškiai jį nusakyti?

-Jos nesulyginamos, lydeka ir pangasija, kaip moskvičius ir mersas.

Valio, suprato! abi pasidžiaugėm, pasidalinom receptais.

Mane gi užvežė ant filosofijų apie ATSKAITOS TAŠKĄ, apie žmogaus tikrovės matą.
Štai mergina facebooke, lituanistė, jaučiu jos pyktį, kad rašau apie tai, kas man įdomu, kas mane pačią įkvepia ir šildo - apie pasaulio kultūros įvairovę, apie iškilių žmonių didybę, apie pangasijas, upėtakius, omarus. O jai norisi - tik apie lietuviškas realijas, tik apie lydeką. Kodėl?

Gal - įprotis ir siauros galimybės, PROVINCIJA, skurdo refleksai . Kai kasdien teįmanoma, prieinama tik lydeka, TV3 ir upė Neris, visai nebesinori nieko daugiau, nes pasaulis kaip želatinas sustingsta vienodose, įprastose formose. Ir netgi ima pyktis dėl tų, pangasinių, kad primena , jog esi galimybių narvelyje ir nežinia kiek jame tūnosi...
Vaikiškos baimės - kad išplauksi už savo lydekų prūdelio ribų ir jos pasirodys bevertės, ir kuo tada užsiimsi, jei gyvenimą paskyrei poezijai apie lydekas?

2010 m. lapkričio 10 d., trečiadienis

Pykčio astrogenezė

PYKTIS. Kilo noras pasiaiškinti astrologiškai iš kur jis kyla žmoguje? Marso energijos, šiap jos reikalingos vyrams . Kad veržtusi į priekį, veiktų, brautųsi į naujas erdves, būtų vyrais -marsais, veiklos lyderiais . Sveikas pyktis vyrui - gerai, uždega veiklai.

Anomalija, žmogišku požiūriu, - pikta moteris. Kodėl iš jos veržiasi Marso ugnis? Neturi ilgai vyro. Neišsilibidina. Čia aišku. Kita priežastis- persidirba, jai užkraunama per daug veiklos. .Per daug iš jos reikalaujama Marso - ryžto, veiklumo, lyderystės, ambicijų. Tai yra iš jos daromas vyras. Vienišos mamos asocialioje visuomenėje, kur reikia kautis už būvį, visada piktos. Kitaip - kažko nespėtų, nepadarytų, nukentėtų jų vaikai, kažko jie negautų.

Pyktis - kaip atsakas į nuolatinę kažkieno kito agresiją ir grubumą. Tai dažnai duoda ir apgamus ant kaktos, slenkančisu plaukus, raukšlę tarpuakyje, raustančią nosį tiems, kas negali Marsu atsakyti į išorinę Marso ataką, ir pyktis ilgai kaupiasi viduje. Aukštas kraujospūdis, migrenos - tai vis pyktis.

Petrovičiaus salytėje, spalvingoje bendruomenėje, kur ankštoje erdvėje sportuoja invalidai, kylantys po insultų, suriesti po traumų, jaunieji futbolistai, mafijoziai, milijonieriai ir sporto ex- žvaigždės, kartais ateina koks gležnas permatomas debesėlis ir taip pajuodęs išdaužo kumščiais kabančią kriaušę, kad išbėgu moment, kaip kulka, nes erdvė prisipildo agresijos, pykčio, kurį žmogus ištaškė čia, nes neturėjo galimybės išrėkt, atremt agresiją, svetimą pyktį ten, kur jį talžo agresorius.

Kai ėmiau gyventi natūraliu ritmu, lioviausi pildyti iš geros širdies visų žūtbūtinius terminuotus reikalavimus, dirbti kaip kupranugaris dieną naktį buityje ir tarnyboje, labiau paisyti vidinių emocinių būsenų , bioritmų ir intuicijos, saugoti moteriškumą - dingo pyktis (Marsas).

Sujaudino kino kasoje pikta kaip širšė studentė. Pavarė į kaktą Marso energijų. Kodėl ji tokia?Nuskanavus, atsakymas: ideologija. Jos požiūris į pasaulį (AKYS- kurios mato) : nusistačiusi būti veikli ir krūta. Iš ideologinės nuostatos kaip peilis skrodžia tuos, kas priešais Marso pykčiu. Ir Veneros energijos - Meilė- sudega pakeliui jos ryžtingos veiklos žaizdre.

Keistas momentas: kai su meile eini į kitus: daug kas šalia manęs pratrūksta pykčiu ir tūžmastim, na širdis jų lyg apsivalo . Tik dabar pradedu suprasti, kas vyksta. Ilgai maniau, kad gal manyje yra kažkas, į ką piktuoliai rezonuoja, purtosi? Po eilinio pykčio priepuolių verkiu paprastai kiaurą naktį iš gailesčio dėl abiejų, kad vietoj kontakto grožio, meilės jungties, įvyko juoda katastrofa, ir gal aš dėl jos kalta? Labiausia gaila supykusio žmogaus, nes žinai, kad jam grįš tas dar didesniu agresijos bumerangu. Ir kad nieko jau negali pakeisti, jis jau SUPYKO, jam dėl to vėliau dvigubai skaudės, kažkas dvigubai tiek jį marsiškai muš...

2010 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Pabaigtuvės


Gyvenimo mizanscenų dekoracijų kaita, tos ribinės būsenos, daug kam pažįstamos. Kai įbėgi tvarkytis dokumentų į darbovietę, iš kurios išėjai. Lyg tie patys veidai, bet jau tolstantys, svetimėjantys lyg pro stiklą matomi, lyg traukinio žiburėlis, tolstantis nakties tolumoje. Butas, iš kurio išsikėlei, tuščios sienos, bet jau svetimos, NE TAVO, kitų pasaulių priklausiniai. Toks lengvas nerimo vėjelis neša atgalios, kažkur praeitin paliekamos vietos, nueinančio gyvenimo tarpsnio emocijas, mintis, o naujas dar nepadvelkė....

Sekmadienį pakeliui užlekiau į vienintelį uždarą vienuolyną, kuriame oficiozas ir uabiniai santykiai nebadė akių,, kultinių lavonų tvaikas nekuteno uoslės. Pas seses buvo tikra, dar vasarą sklandė sakralios dvasios... man ten visada gera, esu suprasta, laukiama, mylima . Besisukdama darbų verpetuose vis susipainiodavau, kada gi ten savaitgaliais liturgija? Lyg 16-tą? Ne... bažnyčią tądien rakino baltas seneliukas, pasisveikinom, pasišypsojom. Likau viena tarp lapkritinių (dar žydinčių!) vienuolyno rožių. KOks skirtumas, kur liturgjja? - viduje , ar už durų? Vieta juk šventa. Prietemoje atsisėdau pamedituot, pasimelst, įsijaust į vietos aurą, ant suoliuko. Ir , po 15 min - keisti garsai. Prie vidinių kapinių, už medžio, tamsiausiame šešėlyje ... bučiavosi ...2 vienuolės. Apsikabinusios, jausmų jungtyje, kaip Klimto paveiksle, bučinių šiluma. Kristaus meilė, tikra, neknyginė. Mylėkit vieni kitus, tiesiogiai, realiai, be nukrypimų nuo žemiško surėdymo ...

Susinepatoginau, kad galiu jas išgąsdinti. Palaukiau,kol nuėjo abi romantiškai liepų alėja, pasivijau, dar paklausiau , kada gi ta 7-nė liturgija, pasišildžiau jų abiejų NENUODĖMINGOS, o pačios natūraliausios, žmogiškos meilės laukuose. Jausmai, jie nežino lyties. Na, gal nevienuolyne taip neatsitiktų? JOs pamiltų vyrus? Bet gi Dievas atvedė ten, sujungė:)))

Lengvas nostalgiškas atodūsis. Viskas, pasaulis jau kitoks, mano tradicinės religijos galutinai baigėsi:))) Liturgijos vyks gamtoje pavieniui, o pas seses - arbatos pagert, ne kažko sakralaus pasimokyti ar apsišvarinti :)))
Tiesą sakant, važiavau ten su slapta mintim paprašyti asmeninio dvasininko:))) Išpažinčiai... Tačiau Dievas akivaizdžiai parodė tomis seneliuko rakinamomis durimis:viskas, čia nėra ko ieškoti. Paukščiai ir lapės, dangaus aukštybės yra ir bus mano dvasininkai, jiems sielą apnuoginsiu. .

2010 m. lapkričio 3 d., trečiadienis

Nepaskęst debesyse


Užgriuvo darbai, sezonas, prognozių skaičiavimai, smegenų perkrovos, akys nuo kompo ašaroja . Atsvara - bendravimas su naujais veidais - žmonėmis-delfinais- lightworkeriais, kurie mėgaujasi visuotina meile viršgamtinėje tikrovėje.Joje kaip pasakoje tvyro šviesa-meilė-taika- gėris. Kažkas panašaus kaip filme "Big fish , kur geruliai rožiniai atsiskyrėliai miške, savo oazėje, kaip vaikai užsižaidė rojų.

Nerealus narkotikas, stipriau už keksą veža - apsikeiti vien geromis emocijomis, širdis nušvinta, poetinė ekstazė, linki visiems tik gero, drugiai drugeliai, šviesūs debesėliai. Nauja man patirtis. Sektoje matai guru veidą, skaitai jo širdį kiaurai ir bjauriesi Love-peacer'ių gretose guru nėra, bet - švelnių žmonių, kuriančių utopiją, liulančios marios. Gera jose atilsiui trumpam paplūduriuot, šiltoje begalinės meilės jūroje... užbangujoja, užliūliuoja.

PO naktinių maldų atsiguliau, ir sąmonė APSIVĖLĖ tų web- žmonių miglomis, ūkais, spirit piešiniais voratinkliais. Nerealizuotų jų svajonių debesimis. Daugumos namie - vienatvė , mokesčiai, katė, pikta žmona, nyki veikla. O web-rojuje - palaima. Hm, savotiškas strateginis žaidimas, kur geriečių roles kuria patys žmonės. Jie išties geri, be galo. Bet - kažkas turi tvarkytis žemėje, realybė niekur nedingo.

Prisiminiau susitikimą su mokiniais, Fizikos mokytoja organizavo, po to tradiciniai klausimai, koks gi tas rytojus. Kur dvasingumas? Išsprūdo : "Reikės mokytis vaikus už kojų stipriai laikyti, kad į debesis peraukštai nenuskristų."

Sapnuose apie autistus jie man irgi matosi sklandantys debesyse : lipa mažuliukas kopėčiomis į aukštybes, vos pėdutės matosi, o tėvai būriu atokiau nuščiuvę stebi - kaip jį sugrąžinti žemėn.
arba " šokinėja palangių atbrailomis kaip paukštukas, tuoj nukris, o mama bežadė kambaryje(realybėje) stebi, kuo viskas baigsis, ar nukris?" . Pirisiminiau, kaip su kaimyne Fabuose svarstėm, ko griebtis, kad 7-metis berniukas iš baptistų šeimos neiškristų pro 8 a. langą. Pasilikęs vienas jis sėdėdavo ant palangės ir tiesdamas rankas į dangų giedojo: "Kristau, kristau, skrendu pas Tave". Tada sumąstėm, kad jis prižiūrėtų kitą mažytę 4 m kaimynę Aistę, ji be priežiūros tranzavo po butus nuo pat ryto, kol mama trilinka siuvo sijonus pagal užsakymus JIs įsitraukė, gavo užduočių - ją išvest pasivaikščioti, ir po truputuką, po truputuką kažkaip palangės baigėsi.

Dar buvo Violetos mama, antgamtinė katalikė. Rašiau apie jos mergaites, kankintas Lodzės karmeličių vienuolyne. Violeta gelbėjosi iš debesų tinklo darbu su vaikais, darželyje. O mama atlapodavo langus Karoliniškių balandžiams, jie vaikščiojo būriais po batono trupiniais nubarstytą butą, o mama giedojo "Kristus su mumis."

Išties balandžiai - taikios sielos energetiniai palydovai, ne varnos. Bet praarasti visai ryšį su realybe? Darbai, konkretūs - tik jie kuria gyvą karmą čia, ne debesų ekstazės. Vienuoliai kalnuose pirmiausiai rūpinosi duona kasdienine, rytojaus valgiu sau ir kitems, pasirūpindavo ir tais,kurių priedermė - vien maldos... Tačiau kūno, instinktų, net ir pačių žemiausių niekas neneigdavo. Gi natūralu, prisirijus kremo, užsimanyti silkės, dėl balanso. Nusikeikti prisiribendravus su avelėm-cukriniais avinėliais. Dėl balanso. Mes vis dar vaikštom žemės pluta, ir akys dar mato spuogus, sorry...

Kaip sukurti vaikams,žmonėms ĮDOMIĄ ŽAISMINGĄ tikrovę, kad jie nekurtų jos iš debesų? Kad jiems būtų įdomiau mylėti globoti gyvus, o ne išmislinius nepasiekiamus žmones.
Užduotis ir tėvams , ir visiems mums.

Štai šuo, reikia jį pavedžioti. Jis neskraidys su manimi iki 5 ryto prie monitoriaus. Štai tulpės, dar nevėlu dasodint, šilta gim, jų dar yra, jos nelauks iki speigų, kol mėgausiuosi lightworkerių draugyste.
Štai Saulė danguje - ji tikra, jos reikia mano kūnui ir sielai. Tik iš jos aš gausiu tikrą šviesą. Štai brangiausi artimieji, draugai , kurįuos be galo myliu. Jei savo šviesa šiluma mintimis su jais GYVAIS nesidalinsiu, jie kažkuo nuskurs , nusilps, jei nesiliesim rankom gyvai, neturėsim gyvo akių kontakto, jei nežinosim, kuo gyvena jų vaikai, seneliai, kaip jie verčiasi sukasi prasisiekia pasaulyje. Pasaulyje, kur keičiasi žmogaus sąmonė, bet amžinos vertybės liko ir liks tos pačios.

2010 m. spalio 30 d., šeštadienis

Amžinos vėlės


Gydžiausi migreną, sėmiausi jėgų gamtoje. Etika - negalima negatyviomis emocijomis dalintis su medžiais , neturim teisės ant jų išpilti energetinį purvą. Akmuo kelias, pieva - suima juodulius, apvalo, daina atiduoda liūdesį Vėjui. Vejomaina - gauti gūsį gerų minčių. Jau po to kreipiesi pagarbiai stiprybės į ąžuolą. Jį gerbiu, pikčiurnas smurtautojus siunčiau ir siųsiu mintyse ant trijų raidžių.

Prieš vėlines visada liūdna. Graudenausi, koks gamtos grožis aplink. Kodėl žmonės tokie neregiai- kaip akli peliai - vertina kasdienes smulkmenas, materialius savo laikinus dirbinėlius , nebrangina, nesisemia amžinam sielos gyvenimui to, kas čia, Žemiškoje tikrovėje, vertingiausia - GAMTOS natūralus grožis. Be abejo, pirmiausia meilė, jausmai - bet jie lydės mus visur , o gamta liks tik sielos atminty....

Vėjas, išgirdęs mano sieločirpį, atginė Biekšienės dvasią . Ėmėm abi juoktis, lyg senais gerais laikais, kai ji dar buvo gyva. Pamerkio kaimo atsiskyrėlė, etnografinių dainų saugotoja. Niekam netarnavo, kolūkin nestojo, prieš nieką nesižemino, karus išgyveno, vaikus užaugino. Malačiukė! JI visada ranka pasiekiama, jei kas.

BUvom geros sielos draugės. Prisimenu Rumunų Čaušesku rūmų šturmą, sniego pūga, aš nėščia , ir rami laiminga kaip belgė, grįžtam įsirašę Biekšienės dainų kasetę mano būsimam sūnui.
Viskas atrodė taip laikina ir nebaisu, nors pasaulis vertėsi auktšyn kojom. Svarbiausia, kad turėjau tas unikalias dainas (jų nedainavo niekam, tik savo vaikams)lyg artimo žmogaus amžiną palaiminimą .

Šįsyk Biekšienė vandeniškai mane vaikė po pievas, kuždėjo į ausį negirdętas dainas, atvedė prie mano žalios rūtų lysvės , papasakojo, ką jos reiškė senovės lietuvėms. Įsivaizduoju, kaip žagsi tituluotos etnoografės. Gi žinias gaunu iš amžių glūdumos tiesiogiai - per mirusius, bibliotekų man nereikia :)))

Vaikai... Kita apmąstymų tema-vizijos . Jų bus labai mažai ateity, mažiau nei suaugusiųjų . Vaikas bus kaip dangaus dovana. Nuo ko mirs vaikai : gamta (ekologija, eko katastrofos, gamtos stichinės nelaimės, vandens trūkumas, oro užterštumas ), medicina (farma, skiepai, perbrangus gydymas, laiku nesuteikta pagalba), dirbtinė aplinka ir - DARBAS, jie pagrinde visur dirbs, bus pigiausia darbo jėga, kaip prie sovietų mokyklas suveždavo prievarta Azerbaidžane, Turkmenijoje, kitose Azijos respublikose
rinkti medvilnės. Draugė pasakojo, kiek jos bendramokslių mirdavo dėl chemijos, kuria purkšdavo laukus.
Ak, baltapūkiai mėlynakiai lietuviukai jau yra ir bus aukso prekė pasaulio įvaikinimo rinkoje. Mes visur vėluosim, ir net čia : pas mus dar moterys ilgai, paskutinės galės gimdyti daug vaikučių natūraliai.

2010 m. spalio 28 d., ketvirtadienis

Smūgiai...


PO laidos su kunigu Miroslavu laukiau smūgių. Visada taip būna: kai tik kažką sakralaus išneši į viešumą, į purvais aptekusį, pasaulį - gauni bumerangu atgal, tolygiai. Šviesa pritraukia tamsą, astrodvasinė fizika.... Net pagal žmones, kurie staiga iš niekur atsiranda ir puola sudirbinėti, supranti, jog jie išgirdo viešą signąlą -pulti tą, kuri apie dangų, iki kelių kad į žemę sulįstų.

Atsiranda ir tie, šviesieji, palaikyti...Gera, jų dar yra...

Išvada - jokios viešumos? Bet... man taip patinka dalintis atradimais- dovanomis feisbuke, kaip
mažas vaikas skubu nešti kažką, kas ir mane džiugina.
Bet... niekam nereikia. Kaip Greenevėjaus Makenos aukse esu dulkinama, o aplinka smalsiai stebisi - ar atsikelsiu ?

Kalbininkė Jurgita davė smūgį iš peties, viešai. Jai nieko, net nepajuto, o aš - negyva.Prisikėlinėsiu gal kelias dienas,sieloje - skylė sulig Jurgitos kumščiu. Kaip Marijono dainoj :" Aš - mirus".

2010 m. spalio 27 d., trečiadienis

Pastovumo ilgesys




Jau prisikelia , masiškai, su kūnais, geismais, norais, nauda, švariais ar nešvariais batais, dygiom-švelniom-tuščiom mintim. Eterio tarša didėja, jau nepaskraidysi sapnuose viena aukštybėse, nes su kažkuo kaktomuša susitrenki, ar žnybteli koks žmogus-voras jautrion vieton. Skrydžiams reikia kilti vis aukščiau, tam - turėti dar daugiau energijos , dar mažiau būti pririštai prie daiktų, žemiškų rūpesčių.

Stebiu, kaip spiečiasi, gimsta bendros, kolektyvinės MINTIES, ar ŠIRDIES, ar JAUSMO šviesos kamuoliai. Kaip skaidosi tapatybės, defragmentuojasi asmenybės. Ir užima kvapą dėl žmonių sąmonių transformacijų mastų, ir kyla instinktyvus noras neprarasti savasties.
Vakar fiziškai, kūnu pajutau Mėnulio ingresiją į kitą ženklą, energijos tėkmes. Košmaras,Kosmoso dulkės -laidinnkės sindromas visiškai nevilioja.

Iš to kyla instinktyvus noras: JAUKUMO.Savos pagalvės, savo kavos puoduko, savo medžio, kurį apkabinu ir prisiglaudžiu, savo artimo kūno, kuriam puolu į glėbį ir nurimstu be jokių ten sex fintikliuškų. Pokyčiai, nežinomybė vargina, sekina, galų gale atsibosta.
Štai paskambina draugė, kurios negirdėjai amžinybę, ir apsibliauni akistatoje su kuklia tiesa : JI YRA, ji TAVO, niekur nedingo, nieko neprisigalvojo, nevirto kokia lightworkere ir neįsižeidė dėl kažko, ko galbūt nedaviau ar pražiopsojau. Ji -pastovus dydis,krantas, prie kurio gali visada švartuotis. Dieną ar naktį. Švartuotis ir būti išgirsta , būti savimi. Balsuoju už pastovumą žmonių širdžių trasose. Atsišaudysiu, atsispardysiu nuo vėjų ir oro burbulų.

2010 m. spalio 18 d., pirmadienis

Ruduo Vilniuje'2010

Perėjau, ne, perbėgau su reikalais Gedimino prospektu. Lyg gūdžiame kaime - niūrūs pikti pavargę perbalę veidai, susigūžę žmonės, lyg iš Kin dza dza. Tik valjažni vietos žydai ir vienadieniai verslininkai užgulę apatiškai restoranų langus-vitrinas . Masinės depresuchos spalvos... Crazy Dievo ženklas - psichoterapeuto R.Aleknos išrinkimas į merus. JO... jis įprasmintų tai, ko visiškai nesinori matyti, apie ką man rašo jauni lietuviai, trumpam sugrįžę čia ir maunantys atgal, lyg iš raupsuotųjų paribio . Emo-niūruma užkrečiama. Psichotamsoje gyventi ir murkdytis - ne kas... Kaime - linksmiau, karvės bent šypsosi, paukščiai gieda, kaimynai padeda, namai statosi, medžiai sodinami, žmonės turi VILČIŲ . O Vilnius - apšalęs.

POzityvus mąstymas : kai matai š,. o sakai, kad tai žmogaus kilnaus darbo vaisiai? Ar kaip? Ar kai prisidengi Kristum, ir matai tik jo įsivaizduojamas pėdas danguje, apsuptas angelų, o š. nematai ir todėl sąžinė negraužia,jog nieko nedarai, nieko aplink nekeiti, kad šviesos būtų daugiau?

POzityvus mąstymas, kai nenori būti tamsoje, tarp depresantų, ir ieškai, kur šviesa, o ji dabar tikrai ne Vilniuje. br... nežinočiau , ką sakyti akis į akį šviesaus tiems, ką sutikau Gediminkėje. JIems trūks plyš reikia pinigų, duonos ir renginių. To joks šviesuolis neduos, tik - kylanti ekonomika, o čia jau plasnoti turi didieji vadai ir ekonomistai.

2010 m. spalio 8 d., penktadienis

Galvos mazgojimas

Jei koks jaunas, tipo krūtas, verslininkas ima liaupsinti leidinį "Valstybė", pažvelgiu į jį įdėmiau. Va, su kuo nereikės turėti niekada reikalų. Totalitarizmo režimas jau mūsų kieme. Chunveibinai per 20 metų tautinėje mokykloje užauginti. Jų rupooras - korejietiško marazmo viršūnė - gliancinė agitpropo musmirė - "Valstybė", kaip kažkada stalinizmo "Pravda".

Šeimoje tą super sumaketuotą grožybę perkame dėl šou - tikrai juokinga išvietėje skaityti pseudoeuropinę pompastiką, žinant, kad realybė yra kaip Afrikos Tumbu-Jumbe ... gal artėjant šildymo sezonui jau ir pusalkanių senelių-invalidų kančiomis tumbas-jumbas alsuoja. O "Valstybės" komanda ir jos krūūūūūti šustriakai fanai kelia aukščiau agresyvius vympelus. Perlipus per n lavonų ir prismaugus, išdūrus pobjauriai dešimtis doresnių piliečių pakeliui, gi norisi šlovės vainiko, kaip prostitutei literatūrinių memuarų Saldu tikėti, jog darai viską, kaip ir kiti patriotiniai Valstybės skaitytojai - vardan Pelno, stiprios valstybės kulto.

Šiandien gavau atsakymą iš jauno verslininko, "Valstybės" leidinio fano: "Išsitrink galvą, durne".
Pamėginau įspėti , jog užsitraukia teisinę atsakomybę, lobdamas iš mano vardo. Bet , matyt, turi savų "Valstybės" skaitytojų teisininkų, tokių pačių _"griebk-plėšk-rodyk jėgą" . Kieno kumštis - tas teisus.

"Valstybinė" generacija per 20 nepriklausomybės metų, užaugo. Teliko mums išsitrinti galvą ir ką nors durniškai, originaliai sumąstyti, kad ir jo protingai galvai nebūtų ramybės plėšiant podraug su visa "valstybės" mylėtojų chebryte.

2010 m. spalio 1 d., penktadienis

Vandenio paradoksai

Ištraukinėdama energetines adatėles, techniškai prismaigytas profesionalios psichologės-vampyrės, vis mąsčiau, ar spėja pasislėpti po giliausia lova vaikai, į kurių namus ji prasiveržia kalbėti apie meilę ir ramybę šeimoje ? :)))

Rašiau kažkada apie cedeliukus, kurie klaidingai sužymi žmones. Ne, čia ne klaidinga reklama, o New age paradoksai, trinantys bet kokias bendras etiketes. Kai pažiūri šiuo kampu, pasaulis susirodo dideliu smagiu cirku, kur iš juodo cilindro Laiko genijus gali ištraukt rimtu veidu pastipusią pelę, o išoriškai apgailėtinas klounas prabilti apie amžinybės tragizmą ir apversti širdį naujam gyvenimui.

Jei turi išankstines nuostatas , kaip turi atrodyti ir elgtis premjeras, balerina ar troleibuso vairuotojas - šaaaaakės, vis springsi pelėmis , draskysi akis šventajam, patikėsi paslaptis mokesčių inspektorei ir pan. Gyventi su kategoriška nuostata, kaip kas atrodo , sutikti pagal įvaizdį, "sutikti pagal drabužį, o išlydėti pagal protą" - jau perbrangiai kainuoja ir net pražūtinga.
Štai mokytoja, prisiskaičiusi literatūros (autorinių projekcijų protokolų) ir prisirijusi lietuviškų bobišku gliancų, sutinka apšiurusiame biure džiazuojantį multimilijonierių ir kone apalpsta iš siaubo : "na ką, aš gera psichologė, kur biuras?! Taip turtingi nesirengia, apie tokius dalykus nešneka.Ne, su juo neprasidėsiu. " Ir amen, atšoka, darbo perspektyvų neturi, nes netilpo sutiktas paradoksalus žmogus į jos išankstinių nuostatų lentyną.

Pirmas klausimas: KOKS ŽMOGUS? Parodykit man tą veidą, tą žmogų, o jau tada spręsiu, ar su juo turėsiu reikalų, ar naudosiuosi jo paslaugomis, ar atsiversiu jo kūrybai . Fuck jo nuopelnai. Tai jo atminimų dėžutė, lai užkasa kur tvarte prie senelių kaulų. Žmogus dabar gali pasikeisti kardinaliai per kelias savaites, po didelių krizių tapti žvėrimi ar atsiversti į eko-angelą. Kas man ta jo CV? Net produktas iš nešvariios širdies savininko rankų - žalingas, su mano kūno hypersensityvumu pašiurpstu-apsergu nuo negatyvo, kad ir koks tituluotas cedeliukas būtų.

Štai miela saldainių parduotuvė, kažkada Lžiniose juos visaip prireklamavau, nuostabūs savininkai, smulkus verslas, reikia palaikyti. Net specialiai saldainius dovanoms pirkdavau tik pas juos.Keista, paskutiniais mėnesiais na niekaip nebuvo vietos ten parkuotis.

Intarpas: Gyvenu pagal principą : puola/atakuja/skauda, vadinasi kažkur ne ten užsukau; nėra vietos? vadinasi, ta vieta ne man, negaištu laiko, nebūnu tapetais ir "focus grupės" idealia statiste, tikiu savo pasąmone, savo Dievais, labiau nei šūkiais: "kovok su kliūtimis kelyje, ir būsi hero; daryk , kaip visi, ir neprapulsi ".

Nagi nugalėjau kliūtį , sugebėjau patekti į ta parduotuvėlę. Ak, Velnias mane ten nešė. Įeini ir pamatai, kas su kuo miega, ir kas to nežino. Lai miega-skraido iš meilės, gi žemėje nuo to tik geriau, sklandžiau, taikos daugiau:))) O iš klimakso naudotis darbdavės tarnybine padėtim įdarbinus jauną seksapilų kaimietuką - fuuuuu...Pamačiau ,kaip iš arti, REALE atrodo situacija, kurią vaizdžiai kažkada išpasakojo Paulius, kaip jį "skloniala k liubovnomu sozhiteljstvu" akcininkė-darbdavė, ką jis jautė ir ko negalėjo:))) Aišku, saldainių ten nepirksiu, kol pasąmonės radarai neuždegs žalios šviesos. Išoriškai na tokia miela krautuvėlė...

Kaip be išankstinių nuostatų? O taip: atvira šrdis singalizuoja, kas ką gali ir kur kreiptis tuo momentu, kai reikia. Taip nuo jaunumės perku drabužius. Susimedituoji - ir varai tiesiai ten, kur tavęs laukia tas švarkas ar tie batai. Taip ir su žmonėmis. Mokytoja su sertifikatais gali būti užsimaskavusi pedofilė. Tituluotu psichologu prisistatinėti - depresuojantis vampyras. Vienuolė, vedanti jaunavedžių kursus, gali pasitaikyti nepagydyta narkomanė, vis pasakojanti ką ir kaip ji badėsi , ir kaip dabar jai žymiai geriau, nes badosi biblijos citatomis ir dar yra giriama, dosniai apmokama. Lai kas nori, tuo badosi, bet prie ko jaunavedžių tyros viltys? Jau čia patys jaunavedžiai turi paradoksaliai atsirinkti, kas juos gali palaiminti, o kas - prikergti savas destruktyvias žvaigždes.

Paradoksas: kai nežinai , kas įvyks rytoj.... Bet tai nereiškia, kad turi pražūti šiandien. Išsikeli lyg povandeninis laivas periskopą ir apiplauki priešininkų bazes ir torpedas. Su išankstiniu planeliu nelabai išeitų.
Idealu, jei vietoj periskopo širdis - tas povandeninis laivas paklūstų Aukščiausiojo valiai. Deja, tai daugeliui per sunku, vis per sunkiau. Tegyvuoja bent jau paradoksalus gyvenimo būdas!

2010 m. rugsėjo 16 d., ketvirtadienis

Ego-naikintuvai

Skaitau šimtąją gal istoriją apie tai, kaip vienuolyne dvasiškai laužosi, tiksliau yra perlaužiama noviciantė. Bingo! Vienas skirsnis užtrumpino, peržengiau kokybinį žinių kaupimo slenkstį: kam ir kodėl taip daroma: naikinami ego.

Šiandien ir vėl po ilgų vakarinių krikščioniškų maldų sapnai prisipildė istorijų-vaizdinių iš žmonių ir visuomenės ateities, Kaip nuolanki retransliatorė perdaviau žinias -padrąsinimus tiems, kas paskambino, parašė, verkė, guodėsi . Tarnavau krikščionių egeregorui... savo dieviško kūrybinio gyvenimo sąskaita - ir vėl nenueita į sporto salę, nepagaminti planuoti rudeniniai pietūs šeimai, nepasigrožėta rudeniu, nenutapyta-nesurimuota tai, kas per jausmus veržiasi iš širdies, neišmedituotos naujos pozityvios vizijos .... Stipri krikščioniška idėja: "gelbėk ir atpirk" mane ir vėl imperatyviai pajungė...

Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie piestu į mane stojasi : "Tavo ego neišmatuojamas, kodėl su juo nekovoji ?" Na ir pavaro kokįų bjaurasčių, kad tik susiniekinčiau, kirstų per orumą. Kad iš primestos kaltės susigūžčiau, atsitraukčiau, nespinduliuočiau tos galingos, vitališkos Saulės energy kitiems, kuriems trūksta gyvybingumo ir valios veikti. Anksčiau tiesiog nutraukdavau su tokiais "ego-nakintuvais " kontaktus. Dabar vaikiškai smalsauju, kokią gi "dvasios mokyklėlę" ego-naikintuvas lankė? kokių dvasinių tekstų prisiskaitė? kokiai sektai priklauso? koks guru-vampyras laužė jo savimonę , blokavo Saulės energijas, saviraišką, jog šis tą patį daro su kitais?

Energetinė schema paprasta. Štai didžiulis krikščionių ar muslumonų egregoras - dvasios laukas.
Kad prie jo pasijungum ir gautum informaciją - turi energetiškai įsipuzzlinti, atiduoti save - savo VALIĄ, perleisti gaunamą iš Saulės energy kanalą bendrai didelei religinės bendruomenės pastotei. O jau iš jos pasipila energetinės-dvasinės dovanos: mistinė pagalba, sapnai, sėkmės ir tt. Štai kodėl atėjusiems į religines bendruomenes visada ir gera, ir šilta, ir sekasi, ir pasveiksta, jie yra amžinoje euforijoje:))) Bet tai ir savotiška prostitucija: savanoriškai parduodi savo sielą, savo "aš" , savo INDIVIDUALIĄ dvasios brandą
suteneriui, mainais už žemišką laimę:)))

Nuolankios avys - be ego, be asmeninio ryšio su Dievu, užmezgamo per savo individualybės pažinimą.

Ego yra tik tada, kai žmogus netikintis, Bet kai jis tiki - privalom priimti jo tokią išskirtinę dievišką spalvą ir nelaužyti savasties . Tas jautru auklėjant indigo- vaikus, kuriuos bažnyčia užmigdo savo ribotų idėjų kokonuose. Tikrasis Ego - kai žmogus vienas pats sau, ir tik dėl savęs be Dievo, gyvena savanaudiškai - tas matyti iš veiksmų, gyvenimo būdo, o ne iš jo charakterio .

Visi kiti kaltinimai stipriu ego - tai MANIPULIACIJA, NLP METODAS pajungti žmogų
kažkokiam bendram energetiniam laukui. Prigesini savo "AŠ" - tą kanalą perima kunigas, vyskupas, popiežius, lama, Volmer ar dar koks plačių užmojų voras, sielų žvejys. Ir tu tampi tiesiog laiminga paklusnia bevale avimi to kanalo viršūnėms. Taip formavosi religijos, per nuožmų žmogaus pavergimą. Tai buvo tik ETAPAS, kolektyvinės sąmonės pakopa.Metas išsilaisvinti iš tų vergiškų įpročių. Kitaip turėsim modžachedus, pikčiurnas Peškaičius, šeimos fašistes Degutienes, abortų draudikus, vaikų talentų smaugikus - jie tebus bevaliai "anti-ego pramidžių" viršūnių vykdytojai, piktos dvasinės kariaunos pėstininkai, kariaujantys su priešininkais

Nauja: individualus nuolatinis dialogas su Aukščiausiaja valia, individualus paaukojimas savęs , savo "ego" aukštesnei idėjai, bendram labui. Man mielesni vienuoliai-atsiskyrėliai , kurie paklūsdami Dangaus įsakymams, t.y. TYROS ŠIRDIES BALSUI , vieni patys atsiskiria ir atlieka kolektyvinės pasąmonės ir dvasios laukų valymo priedermes.

Štai Tėvas Nikolajus - sudegė vienuolynas jo įšventinimo į vienuolius išvakarėse. Apsisuko ir pasitraukė į atokiausią parapiją, kad ten ramybėje, su paukštukas , meilėje žmonėms susistyguotų, išdegintų aistras, išromytų vidinius demonus, pasiektų absoliučią ramybės ir budistinio taikumo būseną, iš kurios vėliau sėmėsi jėgų visas Rusijos etnosas.
Štai Faustinka - jos visas dienoraštis tai savo Ego- pažinimas, o ne joo išromijimas paklūstant niuksams ir spardymams.

Štai Kristus - "Aš - Karalius". Ohoho koks ego! Aukščiausio laipsnio . Kas jam plėšė žmonių uždėtą karūną nuo galvos? Yes, erodai:))) apsiskaičiusių guru šoblos :)) šventraščių žinovai, teologai .

2010 m. rugsėjo 9 d., ketvirtadienis

Išsivegetavimas

Įdomią išraišką gavo sena mano idėja, jog tie patys žodžiai, sociumui sluoksniuojantis, įgija diametralias reikšmes.... Miela jauna mergina, aviečių augintoja, paskaitė šį "blogą" ir padarė išvadą, kad vegetuoju, na tipo neskambu cimbolais plačiai pasaulyje ir materialaus navaro, medalių iš to neturiu:))))...
Mano požiūriu, - ji kaip Žmogus vegetuoja be dvasinio gyvenimo užuomazgų, tik fiksuodama materialių reitingų skales ir gyvendama pilnavertį realų.... Aš - jos akyse nepripažinta lūzerė:))) nemato to didžiulio dvasinio darbo, kurį darau ir apie kurį niekad nerašysiu, nes dvasiniai dalykai niekaip neišrašomi, neišsakomi...lipi vidujai tylėdama į tą šviesos kalną, o mano žmogiškos kaukės šoka iš inercijos savo kvailus šokius, dar rusena aistrų liekanose, rašo "blogus":)))kalasi facebook'o komentuose, sielojasi dėl jausmų virpulių...
Žodis "vegetuoja" - tas pats, o reikšmės priešingos, skirtingos.
Hm... sakyčiau šis blogas gal - viena paskutinių duoklių, kuriuos atiduodu sociumui. Kam tą darau? Draugams, bendraminčiams, iš meilės, iš žmogiškų emocijų pertekliaus, iš imperatyvo - LIUDYTI.Bet... liaudis teisi - nereikia jiems tokių liudijimų, dafaj pašok su budisto balachonu ar
su Astijum rankom pamojuok :))) kaip visiems reikia juslinių stebuklų, materialių patvirtinimų...
Irina pakišo knygą: "Putj v monastyrj..." Parašė Maskvos univero absolventė, žurnalistė, cha , pro-to- ti-pė-a-na-lo-gė. Kažkaip vyliausi, jog tai įvyks vėliau...kai jau būsiu pensijoje, prisikeliavus, prisimylėjus iki valios...Bet, matyt, tylos maldų pakrikusiam pasauliui trūksta kaip ozono...

2010 m. rugsėjo 4 d., šeštadienis

Vaivorytės ritė

Leidau sau išeiti už griežto plano rėmų ir.. įžengiau į dieviško paveikslo įrėmintas teritorijas.

Tarp slyvų-aronijų- vynuogių skynimo įbėgdavau paštrichuoti hieroglifą "Vanduo". Man taip jo trūksta - empatijos, užuojautos, moteriško emocionalumo. Ugnis-perteklinis oras -žemė - ok, to turiu per akis, bet ir vandens dėl balanso reikia. Sunkiai "vandens" energema rezonavo į smegenis, pajautas, tik ranka ir protas dirbo. Tiksliau - nedirbo, vis nusiplaudavau nuo kaligrafinio trenažo , nes neslydo teptukas natūraliai, kinų dailė nepaklūsta autoriaus valiai- tik pasąmonės energijoms, vidinei laisvei.
Protarpiais lijo. Stačiai, stambiais štrichais - kad įsižiūrėčiau į krentančio lašo vertikalę, kaip ji brūkšniuojasi iš viršaus. Tylus lietus, senos obels dvasia, olandiškų meistrų natiurmortiniai gyvi moliūgai ant palangių, erškėtžiedžių aromatas , rožių kutenimai į langus ... užtransino... širdis pakilo ir... kojos nunešė miškan, tipo ūkiškai grybų pasirinkt...
transe atkurtau medžių kalbai .. lanksčiau reveransus įsivazdinančiom liepom ir jų banguotom -keteruotom šakom, pagerbiau ąžuolo orumą, pasijaučiau apkabinta ir apsaugota šimtamečio vienišo klevo plačios lajos .... smegenyse atsijungė astrologės-tyrėjos analizė: o kokia šakos forma? o kokia žievės spalva? o koks organas rezonuoja? tiesiog mėgavausi, tirpau medžių glėbiuose, transpersonalizavausi į juos lyg nimfa-noviciantė ...

ojėrgau... ūkis ir bitės ... po sustojusio laiko , išėjusi iš transų, paprastai susizgrimbu - kaip gi tie grybai? - laikas grįžti , o dar nerinkau... atlėkė 3 šarkos ir pavedžiojo po pušynėlius, fain, grybavimas su šarkomis - nutūpia ant viršūnės svyruoja ir rodo : čia, Saule čia. Rekordas? 8 litrų kazlėkų kibiras per 15 min? Ir šarkos procentų neprašė:)))

Išėjau iš girios tiesiai į vaivorykštę, virš ražienų. Neoninė tokia, plakatinių kontrastų, kaip kičo retušas. Susijuokiau. Kažkas viršuj įsižeidė : užvarė moment ant jos antrą dangaus tiltą. Nuo stebuklų pertekliaus dar labiau suėmė juokas. Stovėjau ir juokiausi: taip negali būti! Na nebūna vienu metu: gidžių šarkų, grybų jūros, giedro turkio spalvos lopinio virš galvos, daugiasluoksnių vaivorykščių, absoliučios tylos ir dar...kregždžių būrio: suskrido teveliai-mamelės-vaikeliai ir virš galvos ėmė karpytis- šokti baletus....
.... Akys juokėsi, o širdis - atskirai - nagi autonominis organas! - džiūgavo, krykštavo kaip vaikystėje .... Vaikystės vaivorytės...kokios dar rykštės, kaip gali dangaus dovanos sietis su skausmu?! - ne VaivoRYKŠTĖS, o VAI- VO - RYTės:))) Grįžo šviesus aukštas džiugesys, mano dvasios pagrindinė spalva, ilgai ji buvo mane apleidus.. kažkaip pastaruoju metu vis įsisukdavo šalia komplikuotieji , kuriems kažkodėl malonu rakinėtti svetimą sielą, skaudinti, rykštinti, versti mano natūralų džiugesį nusivylimų liūdesiu....

Upsss. "vanduo"... Dar liko nepramokti keli štrichai. Užtat , hieroglifo, vandens esmę, pagavau puikiai... VANDUO - kai eini paskui intuiciją aklai, kur nematoma srovė neša, be plano, sustojant ties grožiu, prisipildant jo sklidinai,kol galų gale savaime nuteki į kažką netikėto ir didingo...

2010 m. rugpjūčio 16 d., pirmadienis

Bio-cenzūra

Atsikėliau su firminiu grafomanės niežuliu rankų pirštų galiukuose. Noriu rašyti, išsirašyti, išsisakyti, atsiverti, išsibloginti, išmesti pasaulin pajautas ir žinais, kurios jau veržia smegenis, išsiilgusias tuščio balto lapo malonumo - kai žiūri į naujus veidus it tyras kūdikis ir norisi juos skaityti, atradinėti , pažinti.

KOkia forma? Knyga - komerciška, jei ne vaikams. Tampi leidybos industrijos vienadienės vitrinos
manekene, arba tave pirkėjai reklamos bangoje pastebi - tada bent jau pasiauksuoji iš tiražo ,apturi malonumą pozuoti feisbukuose po namų fikusu šviežio remonto fone arba havajuose prie raumeningiausio serferio. Jei reklama nepavyksta, lieka supresuota celiuliozės ir juodo šrifto plytelė ant lentynos savimeilei paglostyti ir prieš anūkus pasipuikuoti . Skersą dėjo ir dės anūkai ant tų Gutenbergo plytelių.

Blogas? Sielos pornografija, nes rodai tik vieną kažkokį galą., kuris tuo metu gelia, įdomus ar šiaip trukdo kvėpuoti, prašosi išmetamas viešumon, kaip neo išpažinties tetrapakas.

80 proc. to, ką jauti ir kuo gyveni, bloge neįmanoma išrašyt. Lyg Orwelo "84-uose" . Neįmanoma atverti seks patirties, nes prarasiu uždarbius - išgąsdinsiu dorus gerus žmones tais vulkanais, kurie kartais atbunda.
Neįmanoma viešinti politinių pažiūrų - nes nesaugi tampa ateitis.
Neįmanoma teikti niūrokų vizijų, nes humanizmas, pozityvus mąstymas ir šiaip meilė žmonėmis neleidžia gąsdinti ir atimti viltį.
Neįmanoma pristatyti savo astralinių skrydžių ir kontaktų - tai irgi gąsdins arba supošlins šventus dalykus - gi neaparšysi juodomis raidėmis vaiko sielos baltumo, kurį paslapčia saugojai nuo jo motinos rytojaus smurto.
Neįmanoma išrašyt, ką skaitai to ar ano valstybės žmogaus širdyje kai meldiesi - mokslu neįrodyta, nepatikės, tai kam tada viešai kalbėt?
Neįmanoma išrašyti tiesą apie savo margaspalvį kaip birželio pievos jausmų pasaulį,nes psichoanalizės zombiai kabins diagnozes, net žinau - kokias.

Neįmanoma rašyti nuoširdžius laiškus - nes jie kompromatas, lyg sielos atplaišos, kuriomis, kai jau būsi kitokia, savanaudžiai adresatai kamšys man gerklę, kals prie numestos kaip išnara praeities - va, va ką ji rašė, o va va kaip ji elgėsi ir ką sako dabar.
Neįmanoma, neįmanoma.. Lieka - poezija ir tapyba... rytiniam niežuliui pagydyti.

2010 m. rugpjūčio 8 d., sekmadienis

"Apokalipsė"

Bravo Kauno valdžiai. Medalį už tai, kad leido susipjaustyt miestelėnams kritusius medžius malkoms. Supergreitas antichaoso sprendimas. Kaunas nepražus artėjančiuose gamtos kataklizmuose.
Toks keistas jausmas, Kasandros prakeiksmas, lyg seniai matytum kaip kažkas krenta bedugnėn, o neturi balso surikt , kojos lyg įkastos smėlyje.
Užlieta Pervalka, patvinusios upės Ukrainoje, žmonės, nešami srovių, alkani vaikai, susimetę į šunų gaujas ir plėšikaujantys kaimo pamiškėse, anarchistų teroras Vilniuje...
Sapnų vaizdai, kuriuos matai, ir nutyli...nes nieko jie nepakeis, žmonės smurfų kaimelyje vis vien tikės, kad tai apokalipsė ir pasyviai lauks Teismo. Ypač su tokio lygio mokslu, koks liko Lietuvoj dabar... Kas dar turi, be škvalų, įvykti, kad lietuviai patikėtų, jog klimato atšilimas - ne pramanas, o ... kitoks gyvenimo būdas, ir... vargas tokiai sinoptikų tarnybai su jos "prognozėmis"...

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Future-išbandymai

Susinervinau. Justė sapnavo sapną, kad Delfyje esu išdėta į šuns dienas kaip šarlatanė, su kažkokiom kompromat fotkėm , su tragiškais komentarais.Pasirašė autorė: "premjero ponia". Perpasakojusi susikrimto: "Mama, ką daryti, kad taip neatsitiktų? nepakelsiu..."
Tokioje situacijoje supranti, kas yra motinystės instinktas: kai gali pavirsti ar akmeniu ar pūku, bet ko atsisakyti, kad tik vaikas netaptų taikiniu, silpnąjai grandimi , auka" .

Kitavertus, tokiose situacijose kaip infrarauodonais spinduliais persišviečia ir vėl artimiausia aplinka: "ta - pasislėps, tas - kaltins: gi sakiau,tylėk, ir išvis nesąmonėmis užsiėmi, va kunigai kaip gražiai gieda, su jais pagiedok " , o štai tie ir ir anie - vandeniai, mergelės - ir vėl apkabins ir palaikys: eik, kur tau reikia, mes tikim. Taip buvo nuo mažens, taip tęsis ir toliau.

Turiu gavusi praeityje tokį pasipriešinimo sistemai imuniteto skiepą, jog galiu gaminti iš jo vakcinas fabrikiniu būdu:)))

Kai turi savo tiesą, kažkam neparankią ir.... prasideda... šmeižto kampanija, užvažiavimai, stūmimas iš visų pusių. Žmogus prieš jį klupdančią sistemą.

Raganoms labiau skaudėjo - pagoniški-jėzuitiški laužai - ne Lietuvos inkvizicinė žiniasklaida.
Va, doruolę-šviesuolę-piliečių globėją Hipatiją akmenimis užmėte fanatikai krikščionys - akmenys.. skauda...
Kai vaikui skauda - tai žiauriau už akmenis...





\

2010 m. rugpjūčio 6 d., penktadienis

Vitaminai

Geriausias vitaminas - juokas,aha, nereikia įrodymų :))) Norėtųsi atsidėkoti už jo arkliškas dozes ex-kolegoms žurnalistams. Tik vienąsyk susimoviau nuoširdžiai atsakiusi į gaivenytės klausimą apie ekologiją, supyliau savo mintimis jai gatavus klausimus, kuriuos ji panaudojo interve.

Dabar gi kvatojuosi , sintezuoju vitaminus kaip Marija nekaltą embrioną, - iš aibės kitų kolegų bandymų gauti pavogtas straipsnių šperas užduodant man neva nekaltą "paprastos" svetainės lankytojos klausimą: 'Saule, o ką jūs galvojate apie sulčių dietas? apie Nato raketas? apie moterų paketus?" Amoralu... teisinga: lai patys kurpia temas iš savo galvos ar garbingai viešina tą, iš kurios gavo.
Patiko viena :"vartotoja" Kažkada sąžiningai prizipažino: valgau duoną iš tavo atsakymų, kuriuos perdirbu savo leidiniui, noriu atsidėkoti, užsisakė giminaičio horoskopą.

Smagu, kad laiku evakavausi iš to cecho,nes ir toliau būčiau ten lochė su praverta temų-idėjų pinigine - na nemoku nesidalinti, nors tu ką...KOkia gėda dėl jų...Prisidengti žmonių nuoširdžiu noru gauti žinių... Gi atidarius laišką, pamatau autorių , kas jį rašė:))) Nejaugi kolegos net nesuvokia, su kuo turi reikalą?!

Kavoti idėjas, nerodyti metodų kolegoms astrologams išmokė vienas atviruolis, naglai pareikalavęs, kad jį mokyčiau, nes daug išmoko analizuodamas mano atsakymus su nuorodomis į planetasa,aspektus Dėkinga jam be galo, kad laiku suslėpiau virtuvės receptūras.

Dar yra įdomi grupė : studentės , rašančios kursinius. Gaunu jų : "man reikia priduoti darbą poryt, Saule, gelbėk, atsakyk į šiuos klausimus..." Užpyksta,kai atsakau kaip nors crazy, kad nesu
Alma mater marija :))))

Kita grupė: VDU filosofai, teologai, ot publika... uff, kastruočiau kas antrą dėl dorovės profilaktikos. Apsimeta ieškanti gyvenimo prasmės, atsakymų į aukštamaterinius klausimus ir net neišsitrina e-maile pavardės....Pasigooglini ir matai, kad renka medžiagą disertacijai apie NEW AGE, tipo esu jai eksperimentinis triušis, iš pirmų lūpų zonduos tyrimo objektą

Jo... Stebiu, kad pas LT psichologus yra bene stipriausias prigimtinis instinktas savintis svetimas mintis. Tebūnie, jie - snobai, astrologijos nepripažins, taigi pasinaudoti neišdrįs arba tingės , tik intonacijomis ir na, viliuosi, gal vertybes copy-past'ins.

Dar britkiau, kai laiškuose ima manipuliuoti draugiškais jausmais ( čia ne Jums, sorry....) ir, kai pavargsti bendraut, pešioja:"nagi nagi, ko nesiunti savo vizijų.“"

Vakar gavau netikėtą padėką - lietuvės moters skambutį iš pietų šalies. "tu manim tikėjai, tik tavo dėka pasiekiau, ką turiu - nupirksiu bilietą ir atvažiuok bent gerai pasiilsėsi, esi to verta "
Taip dar būna???? Apšalau, net gripo temperatūra iš netikėtumo nukrito....

2010 m. rugpjūčio 3 d., antradienis

Cedeliukai

Įdomu stebėti, kaip sparčiai nyksta socialinių markiruočių hierarchija,į kurią vis dar kabinasi, per jos "pripažinimo, daiktinių pasiekimų " prizmę skirsto žmones konservatyvieji Ascendentai -Vėžio, Žuvų, Tauro ir - dauguma vyresnio amžiaus lietuvių.
Jei poetė - tai turi būti išleidus knygą. Jei filosofas - tai turi dėstyti ir duoti protingus intervus
akademinėse erdvėse. Jei dailininkas - tai tik baigęs VDU štundravimus.
Nauja , ateities hierarchija - žmogiška, talentų kokybė.
Na ir kas , kad išleido moteriškė 10 eilių knygų. Jos esmė - pijokė, kovojanti su potroškiu negyvai prisiliuobt ir kažkodėl pridengti tai alibinėm citatom, pasislėpus už universalaus visapateisinančio Jėzaus nugaros.

Tikras poetas dabar tyli ir kenčia , matydamas , kas vyksta aplink, kad nuskaidrėtų tyloje keliais krištolo perlais. Juk poezijos misija - įvardint, kas tikra, sakralaus lieka už visuotino realybės kadro, o ne pataikauti publikai ir leidėjams epatažais, kurių jie laukia kaip maksimos nuolaidų.

Na ir kas , kad - garbus filosofas, paleidęs gyveniman būrį studentų su ištvirkintom , išmirkytom jo seksiškrypimuose smegenim. Jo esmė - bomžas su nematoma beisbolo lazda. Nagi, kažkuo tiki šventu,kovoji už savo vertybes? - trinkt trinkt psichologiškai per jautriausią vietą, ir gaivaliokis, laižykis sielos žaizdas, jo filosofija ras kitą auką.

Na ir kas, kad cedeliukas - "garsus pianistas". Jei per jo koncus žiovuliai merkia akis ir iš nykaus garsų dėliojimo beveik pavirsti virtuvės kapsinčiu čiaupu . Tikrasis, Dievo pašauktas pianistas, dabar galbūt kasa griovius niekam nežinomas ar bevardis vergauja žydų pinigams, nes neturi pramušamųjų galių šalyje, kur talentų niekas neieško, o juos skandina abuojume.

Na ir kas, kad ministrė. Jei jos tikroji esmė : čeburėkų pardavėja "ant kampo" . Tikroji ministrė apsikrovusi vaikais bemiegė sprendžia visų jos rato moterų realias poblemas.

Tikra: matyti žmogų ir žinoti, kas jis yra,bet dar materialiai neįsirodė , nes turėjo svarbesnių užsiėmimų - mylėti tėvus, šeimą, dalintis su kitais savimi.

Na ir kas, kad verslininkas-pardavėjas . Jo tikroji esmė - kunigas, bendruomenės telkėjas.

Svajočiau, kad greičiau išmirtų ta virš 30 karta, kuriai svarbiau: kaip materialiai atsižymėjai, o ne kas esi , koks tavo žmogiškasis turinys. Pas jaunus, vaikus tą matau ir džiaugiuosi.

2010 m. liepos 28 d., trečiadienis

Anti-ego

Kaip priklausyti tik sau? Na kaip?... Kur to moko? Kaip to išmokt? Kad niekas nejaudintų, užsivertų širdis ir nuogais nervais neplazdėčiau į kito norus, prašymus, kartais tiesiog - į dyką nuobodulio užkabinėjimą ar pirminius instinktus - imti, kas duodama dykai : geras emocijas, žinias, visuotiną meilę...

2010 m. liepos 23 d., penktadienis

Teo-interpetacijos

Pagaliau perskaičiau iki galo K. Armstrong studiją "Apie Dievą ". Citatos išgaravo - nusifiltravo į atmintį jos pačios, kaip vienuolės, patirtis. Pamėginau iš trečio karto prisėsti-pabaigti rašyti essė "Apie Dievą" . Jau antras prašymas-laiškas brūžina , trumpai maždaug : "Saule, o kas Tau yra Dievas. Kuo tiki? Gi jis - vienas, ar ne?".

Ir ... žodžiai vėl ir vėl stringa , kaip Sizifė ridenu vis tą patį teksto riedulį, taisau ir trinu, nors mintys jau seniai išsigrynino, susidėliojo. Tarsi kas jėga užčiauptų ir neleistų viešinti savo kraujavusių stigmų, libidinių eksperimentų ir , anot mano draugų, Kosminės ,mažai kam suvokiamos etikos.

Šįvakar prajaučiau - žmonės, lietuvių kolektyvinė sąmonė neleidžia, blokuoja. Jiems kaip vaistų reikia bažnyčios profilaktoriumų, kuriuose randa paguodą, psichoterapiją, užoveją , laikiną ramybę, gydosi po krizės lūžių. JIems dabar nereikia jokių erezijų ...nes tikejimas bet kuo - kad ir katalikų pasakų mitologija, kaip dvasios gelbėjimosi ratas ar plaustas ant realybės bangų.... kol išneš ant kokio kranto...
Tolerancijos kultūra - neįžeisti tikėjimo , kad ir kaip maga skelbti tiesą...Nerašysiu nieko. Gal mintim su Inga telepatiškai apsikeisiu, per maldas, štai ir bus atsakymas į laišką .

2010 m. liepos 17 d., šeštadienis

Artimojo meilė




Šviesa požemių gale. Taip įvardinčiau šios vasaros brangiausių dvasios dovanų dieną . Pasakų (o man ir patirties) aksioma: turi pereiti išbandymų ratus, kad devintą prakaitą ir pirmą nevilties ūką nubrauktų šviesos spinduliai.

Po požemius tąsė Šateikių klebonas Gediminas, su Bulgakovo Begemoto žvilgsniu: viena akis į iškirptę, kita - į svetimą kišenę. Per pragarišką karštį jis laigė po ba=ny2ios pardduodamas Oginskių vasaros rezidencijas (jas bažnyčia savavališkai, su politikų žinia, atėmė iš miestelio) kaip elnias , mat viena mišių renginio dalyvė užsiminė, kad gal pirks tą griuveną, kuriai, mano manymu, ir 3 mln investicijų permaža. Per 20 nepriklausomybės metų sudūlėjo. Iš to, kaip entuziastingai klebonas G. lupo aklinai užkaltas duris, tapo aišku, kad įleidžia pirmuosius "pirkėjus".

Kaip jis derėjosi! Nuleido nuo 250 tūkst net iki 180 tūkst, aiškino vertę, būsima investorių naudą (kad taip sielovadoje degtų....) Aprodė kiekvieną požemio kertę, kurioje, jo vizijose, galėtų būti konferencijų salės, svetainės, židiniai. Prašė tik negriauti slapto tunelio, kuriuo Oginskių ponios vaikščiodavo kadaise pas kunigus. Gaspadinė šalia droviai raudo. Už jos nugaros glaudėsi putlus haris poteris. Kontrabandinis celibato vaisius, šauniai patarnavęs tėčiui- šauniajam nekilnotojui per mišias.

Taip lietuviška, ir taip veidmainiška. Tą patvirtino Doncia, 7 m. bėgikas Donatas, kuris išpasakojo man vaiko teisybės lūpomis tikrą Šateikių istoriją. Sutikau jį bėgiojantį sulaukėjusio parko alėjomis su Julium, kuriam labiau už krosą patinka stebėti balandžius. Kodėl? Pasirodo, jie
nuskrenda iki jūros, o Juliukas net nesvajoja ją išvysti.

Donatui treneris liepė stiprinti raumenis, kad užaugtų kaip Sabas. Jis ir laksto. Šateikių lyderis, nes gauna iš tėčio pinigų. Tėtis stato Danijoje aukštus namus, ir parsivežė paskutinįsyk net 20 tūkst. Kam išleido? "Už šviesą, vandenį mama sumokėjo, 4is brolius sesę aprengė, pavalgėm geriau..." Pas Julių - "visi Lietuvoje" , jis valgo kartą į dieną sriubos. Kaip per karą. Putra vadinasi.

Klausiau jų, kokios čia geriausios vietos. "Sūpuoklės, prie darželio. Jį iš mūsų bažnyčia atėmė. Kito nebėr." Nuėjom prie sūpuoklių, pamokiau žaidimų, lavinti galvai, ne tik kojom. 7 m.Juliukui niekaip nesisekė krauti laivus - sugalvoti žodžių iš A raidės. Užtat vardijo žemaitiškus keiksmažodžius , už ką gaudavo "grūšią" nuo Donato : "nekalbėk prie tetos negražiai".

Klebonas, pasirodo, mitriai pardavinėjo mums Juliuko darželį, kurio vaikis nelankė, dėl ko nemokėjo beveik jokių žaidimų - tik bėgiojo paskui draugą krosą, keikėsi ,suposi ir pasakojo, kad matęs dvare-darželyje vaiduoklių. Vaidenasi ten daug kam (realu, gi apleistas pastatas, tokiuose visada glaudžias savižudžiai, smurto aukos), išskyrus kleboną, kuris tryško pozityviu mąstymu.

Išeinant iš bažnyčios požemių Doncia lakstė jau su kitu draugeliu - Giedriumi. "Teta, jis žino daugiau žodžių, ar mes žaisim?" Nurovė emo-apsaugas, dingau ir ant Šauklių akmenų apsiverkiau , kaip gaila šių vaikių, šio apleisto kaimo be ateities,kuri visai užsirauks, kai bažnyčia parduos tą dvarą . Meldžiausi, kad jis kuo greičiau sudegtų, ir vaikų tėvai bent jau pasidžiaugtų Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Gal ir p. Gediminas su gaspadine "išsirotuotų iš čia, nes neįsigijo turto"ką???:))))

Po požemių atsivėrė tikroji sakrali trasa, kurios eatapuose it koks šv. Jonas apsireiškiau pati sau - kuo išties užsiimu, kaip ir kuriose vietose tą geriausia daryti, kad pasirodo ne viena tą darau, nes daug TŲ akmenų radau pridengtų pavasarį nukirstom beržo šakom .." Kaip, pasirodo, viskas paprasta, tik reikia uoliau mokytis tylėt, kad ekstatiškos čakromanės nesuostų....

Trasos gale manęs laukė didžioji dovana - Dievo žmogus, senutė Dalicija Kalnalio šv. Lauryno bažnytėlėje, pastatytoje ant švento, vėjų perpučiamo kalno, virš Minijos, virš upės, kaip ir dera lietuvių šventykloms. Su ja prakalbėjome gal valandą apie artimojo meilę, dvasios sunykimą, lietuvių prakeiktą nuolankumą, apie jaunimą "iš bėdos, ne iš noro, užsieniuose" apie parodomąjį tikėjimą ir bažnyčios ateitį. Jos visi giminės, net mamelė tarnavo šiai unikaliai bažnyčiai (jau gimdami žinojom, kad dirbsim bažnyčiai." , ji liko paskutinė, ir kasdien eina jojon kankinama abejonių, KOKIA PRASMĖ? Bet.. "kas, jei ne aš tą darys???"

Klausiau jos įdėmiai , susigėdusi dėl savo dažnų relaxų, ir blaivėjau nuo kasrytinių dvejonių:"Dalicija - Jūs bažnyčia, ant jūsų tikėjimo akmens ji laikosi, ne ant kunigo, ne ant senukų parapijonių. KOl stovėsit savo sargyboje - su kasdienėmis skintomis gėlėmis, kibirais, grindų skuduru, kol skalbsit atrinutines vėliavas, lyginsit altoriaus užtiesalus, lydėsi širdies meile ateinančius-nueinančius , tol Kalnelio bendruomenėje bus gyva bažnyčia ."

Ant vieno žmogaus atsakomybės laikysis ir ateityje orinės laisvės pasaulis

Ir aš turiu stovėti savoj sargyboj ne kur kitur, o tik Lietuvoj. Tą paliepė Dalicija: "Žinai, pas mus yra apžvalgos aikštelė, lipk į ją , tu gi aukščio, ir apskritai nieko nebijai."... Hm... iki Dalicijos bijojau daug ko, net nepažįstamų paštininkų... Užlipau, viena, tiesiai į saulėlydį... kaip įprasta savo viršūnėse dainuoju viena...ir vis iš tos artimojo meilės begalinės....

2010 m. liepos 16 d., penktadienis

Baliavonių monai

Nekenčiu lietuviškų balių. Nuo gimimo, nuo užuomazgų įsčiose, nuo placentinių skyrybų su sese-dvyne, kuri angelu sargu išlydėjo su priesaiku - tik neužsirauk ant baliaus, nes... angelai negelbės...
5 ryto, svilinuosi kaip ant žarijų, purtausi kaip ant ugnikalnio, ausys apkurto, čakros susimalė į "tu vėjo paklausk, ir man vėl ten kažkaip švieski, laivelou atplauk, mažyte mano, nors nusišauk..." juodai pavydžiu Mamontovui, kuris prieš rytdienos karpio fiestą tykiai miega bungale, toli nuo kelmės stomatologės jubiliejaus trenksmų. Mane paguldė iš didelės pagarbos ir meilės superliukse, virš salės su maksimaliais decibelais...Pasirodo, stomatologams grąžtų stiprumo ir chorinio bliovimo niekad nebus perdaug...Gal prieš galą taip trankosi? Iš bado tautai dantys krenta, darbo mažėja...klientų pašokdinimu-patrepsėjimu prieš bankroto negandas???

Kvaiša paskutinė, ir vėl pakibau ant archi-idėjų kabliuko. Piligriminė kelionė... cha-cha ... Mozės kalno pamokos kartojasi. Krikščioniški papročiai - keliauti į dvasines vietas - atsirūgsta be išimties KRYŽIAUS kančia . Guliu nuoga, leipdama tajų stiliaus auksiniame narvelyje be kondishinerio ir esu iki plaukų galiukų skausmo kankinama - klaikios liet estrados, nuo kurios žūva smegenų neuronai ir atrofuojasi jausmai... kankinama nemokančios įdomiai švęsti liaudies.... ištaigingi jaccuziai, vakarinės open-air maudynės tebuvo trumpas orgazmas prieš liet. baliaus sadizmą . Stop,ateityje jokių piligriminių kelionių - turi savo akmenį, savo sakyklą, savo širdies žmones , sėdėk ir nesibastyk...

Jei būčiau Kubilius, mokėčiau balių org-riams išmokas už... tautos agresijos energijos iškrovimą, išsklaidymą , iššaudymą fejerverkais į orą. Vietoj demonstracijų - išsišoka kaip patrakę baliuose ir tupi kaip pelės po šluota su bedarbystės pašalpom, o gal dar kas į kitą balių pakvies, taip ir datemps iki pensijos ...Tuose rateliuose, kuriais stomatologės svečiai desperatiškai susikgrandiniavę vyniojosi po mano liukso langais, gąsdino atpažįstama fašizmo smurto nata. Plutono energijos - prisipildžiau jų per naktį sočiai virš išsikraunančių decibeluose svečių bandos.

2010 m. birželio 24 d., ketvirtadienis

Žemės galios

http://dirpd.am.lt/VI/article.php?article_id=114


Stumdžiau solarą. Max planui - sutikti solarą Piteryje ir gauti geriausias žvaigždes metams atsidūrus po Nevos dangum tam tikrą val.minutę - neužteko lėšų-laiko. Kažkiek gelbėjo Dieveniškės.Pažeistas Saturnas (tėvo užsispyrusi vienpusės moralės kritika, kuri akmeniu kabo mano astrale) - nusistūmė toliau nuo Asc, į sapnų sritį.

Taigi 13.o5 atsidūriau kaip tikra astroprofė Dieveniškių centriniame liepų parkelyje, šypsodamasi į gatvės vardą : GERANORIŲ. Vat kaip, yra kokių nuostabių gatvių! Geranorių gatvėje stovėjo pats nuostabiausias paminklas pasaulyje X-išvaduotojams - postamentas su artileriniais sviediniais. Be užrašų (nugramdyti) ir be akmeninio nac. kario su kokios nors šalies antpečiais, ant pjedestalo.Tinka visoms ist.epochoms ir valdžioms. Lietuviams, lenkams, rusams, baltarusams, cha-cha...

Dieveniškių kilpa- unikali, viena lietuviškesnių vietų, lietuvybe alsuoja pati žemė, pilkapiai,trobų ornamentai. Stakų konglomeratai - ryškios pagonių šventyklos liekanos, iš Avino epochos, 2,5 tūkst. m.pr.m.e.-500 m.e, kai žmogaus sąmonė Dievą garbino per akmenį ir akmeninius statinius, akmens skulptūras...Katedros aikštės pagarbiai tylus garbinimas, neįleidžiant ten miesto jaunimo - grynas pagonybės ruimentas sąmonėje, cha...
Dar juokinga, kai šiandien sakralūs akmenys, šventyklų liekanos, yra aprašomos neva "protingai, moksliškai" , tik geomorfologiškai , kaip ledynmečio palikimas, ginamos iš to disertacijos, rimtais veidais... vaikų sapalionės...

Apsidžiaugiau, radusi Stakus - 30 km nuo sodybos, visai arti nukakti medituoti, semtis etnoso info ir jėgų iš 1000-mečio Stakų ąžuolo, lyg Avataro sielų medžio, galingiausios Kosmoso eko-pastotės prototipo. Norėčiau ten panakvoti-pasapnuoti, stebėtinai aukštų dažnių vieta, ją energetiškai jauti iš tolo, dar tik artėjant prie Stakų miško.

Juokinga šalia Stakų galiūno patampa mūsų etnologija - besikapstanti rašytiniuose ir ekspedicijų šaltiniuose. Prisiglaudi prie gyvo metraštininko Stakų ąžuolo - ir istorija šnara į smegenis mitais, veidais, aimanomis, pergalėmis. Žmones galima išvežti į Sibirą, o štai mokų ir "konglomeratų" taip lengvai neišboginsi - juose kristalizuota visa , nesufalsifikuota, fantazijų neiškreipta mūsų praeitis, čia - dvasių buveinės .
Ginti reikia ne valstybę, ne jos kintamus daiktinius-medžiaginius simbolius, o ŽEMĖS pėdą, kurioje etnoso šaknys, protėvių kaulai dulkso-byloja-įkvepia
Dieveniškių Mokas - gūdus akmuo, miškas apie jį irgi savaime konfigūruotas tamsus, įsitempęs. Aukų akmuo, duoklės Dievams, kolektyvinės pasąmonės išsigryninimas per jį, dėl ko šiuo metu taip tamsu apie jį, taip juoda ir tiršta.

2010 m. birželio 19 d., šeštadienis

Laiko greitintuvai

Pernai kelionėje po Estijos krioklius-alkakmenis gidė Marė, mistinė biologijos mokytoja visai rimtai paklausė "Kas iš jūsų moka sustabdyti laiką? ", - vėlavome į kažkokį muziejų.Tada nesupratau, ko ji taip įdėmiai, skorpioniškai stebeilijosi būtent į mane. Jos prašomo triuko nemokėjau. Hm... gal nežinojau,kad moku, nesinaudojau gebėjimais...Stabdyti, užšaldyti kažkuriam laikui skausmą, nukelti ligą ligi aplinkybių, kai jau gausiu ar kas kitas gaus reikiamą pagalbą - yess, tas įprasta nuo mažens.

O laiko stabdymas? Nepamenu , gal....Tikrai žinau, kad galiu greitint laiką, padėti nesiviešindama kitiems, jiems nežinant, greičiau išgyventi tai, kas šiaip būtų ištęsta laike ir suteiktų žymiai daugiau kančių, užmarinuotų žmogų keliems metams situacijoje, kurios pabaiga jį sugniuždytų, o ne išlaisvintų.
Laiko greitinimas išlaisvina. Štai artimas žmogus įsimyli karštai ir nuoširdžiai, susidraugauja, įsisuka į santykių malūną ilgam. Žinau, yra atverta pabaiga - ji mirs nuo vėžio ant jo rankų. Natūrali laiko tėkmė - lai jis prisiriša, prisvyla ir ... po jos netekties jau neįstengia nieko taip stipriai pamilti, vis aitrinasi, skandinasi nesugrąžinamoje jų jausmų praeityje. Laiko greitintuvas - karšta malda už jį, rezultatas: mergina jį išduoda su kitu, palieka... žmogus kenčia , bet šis išsiskyrimas - be tragizmo žymės,pakeliamas, nes mirtis jo neįmūrijo atmintin amžiams... trumpalaikis , nes per trumpa, neišsitęsusi laike jų istorija, po išdavystės siela nesidraskys amžius , dar -su paniekos elementais .....
Kiek man tas jėgų kainuoja , kokiems išbandymams ir krūviams pasmerkiu save dėl to - istorija nutyli. Šuoliai laike - reikalauja aukų . Ko nepadarysi dėl tų, kuriuos myli.....

2010 m. birželio 15 d., antradienis

Sielos svoriai

Tapiau šiandien bijūnus, gimtadienio dovanai. Įsivaizduodama, įsijautusi astrališkai į tą žmogų. Gėlės gavosi gražesnės už natūrą - už sumerktus į pintą indą mano sodo dvispalvius bijūnus.

Tik paukštis paveiksle virš jų - išgąsdino mane pačią - sunkus, su pajuoduosiais sparnais, su aistros raudonio progyslėm sparnuose. Hmmm.. kodėl? ilgai pratinausi, tobulinausi jį prieš tai štrichuoti juodraštyje, o finalas - kraupokas, lyg bombonešis virš taikių švelnių žydinčių gėlių....

Susimąsčiau... kinų dailė - vandeniška- transliuoja arba idėjas, arba astralines energijas - to momento mandalas. Gėlės - tai žemiškas žmogaus pradas, jo materiali realybė. Sukaktuvininkas išties gražiai, pavyzdingai gyvena ir dirba. O paukštis - dangus - jo dvasia(siela) - pajuodusi, išplaukusi...

Iczino heksagramų principas: žemė-dangus. Jį galima taikyti ir kinų dailei, ir joje atspindėtam per simbolius žmogui. Graži išorė, nugludintas charakteris - neužkliūvantis niekam, o viduje - vietoj dangaus gūsio, vietoj orinės-ugninės sielos - irgi sunkus materijos gabalas,panašus į kalakutą... Kiek daug tokių kontrastinių matrioškų ... Pasigėrėjimas jais iš pirmo žvilgsnio, ir pakraupimas pažvelgus giliau- į grobuonies ar dykros akis, kuriose siela ne plazda , o sunkiai, negrabiai liula virš žemės...

Idealu - sutikti balansą...kur dvasia ir kūnas - vienovėje arba bent jau pusiausvyroje...

2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Kas kaltas? Aš, visada aš

Nepakenčiu santykių aiškinimosi. Jų nesiaiškinu, beprasmiška. Jei žmogus kurčias, neatidus , kitamanis ar nemyli Tavęs- Manęs-Kito ( o mylėti reikia visus be išimties, su kuriais nuoširdžiai bendrauji), - ką jau ten beprisiaiškinsi, pasiteisinsi, vinukų prikalsi?.... Nesueina du galai- du žmonės ir tiek. Ačiū už eks-gerą laiką, atia... Nutyli ir išeini, kad abiems geriau. Pasistengi nuleisti juokais, užbėgi už akių, kad tik kitas neimtų deginti, maitoti, versti pelenais santykių grožio. Cha, tie, kas mėgsta aiškintis, dažnausiai (ne)turi humoro.

Geras būdas - prisiimti visas kaltes sau : 'na kvailė paskutinė, netikėlė, vėpla kerėpla, nepykit, atleiskit, su manim visiems sunku, ne jums vieniems ". Egocentrikams panašių mazochizmo mantrų paprastai pakanka, atlyžta, susiaukština aplinkinių akyse, pasiglosto savimeilę ir atsikabina.

Sunkiausia - su neformaliais prokurorais,kurie kaip užsukti ieško kituose kaltės. Kam? Kad įvykdytų kokią asm. maklaudišką liguistą misiją : demaskuotų, apgintų kažin kokią savo pačių suraizgytą- iš mitinių dogmų sulipdytą smegenų užkaboriuose "Teisybę". Šitie žiaurūs . Mat į santykius eina su išankstine nuostata - smerkti, teisti, parklulpdyti ant kelių pasirinktą auką. Suvaro kaltinimais , primeta kaltės jausmą . Kam ? Kad kitą valdytų, gal - sungiuždytų, suniokotų kaip gyvybės rūšį, zombuotų, jos "kaltėse" išsiaukštintų ir ..plautų smegenis, ją pavergtų. Tas būdinga sektų lyderiams, guru.. manipuliatoriams, kuriems kažko reikia iš kaltinamos aukos... vampyrams...
Liūdniausia, jog kaltintojai patys ir sugriauna santykius per tuos nykius reikalavimus pasiaiškinti, pasiknisti praeities dulkėse. Su kokiu malonumu tąso, murkdo išėjusiame laike, kurio dažnai net neprisimenam, jau išgyvenom, atkentėjom, išrišom viduje ...

Prilyginčiau kito moralinį ar etinį kaltinimą - žmogaus, asmenybės žudymui. Meilės išniekinimui. Ateity, manau, už tai galima bus reikalauti kompensacijos - viešų darbų vaikų namuose ar viešo bučinio su prašymu atleisti :"nepyk, buvau kurčia (s), negirdėjau, nespratau, kaltų nėra, tik - nesusikalbėjimas , lygių-žinių-terpių-skirtumai, prasilenkimas laike-erdvėse ..."

2010 m. gegužės 23 d., sekmadienis

Šantažas

Kodėl žmonės šantažuoja? Sunkiai man suvokiamos reiškinio priežastys. Vaikystė? Tėvų elgesys, kurį vėliau šantažuotojai atkartoja suaugę? "Jei nepadarysi, kaip liepta, visiems kieme pasakysiu, kad kelnės šlapios..." Maždaug taip? Suaugus, atkrenta pirma dalis : "jei nepaklusi...jei prievarta negerbsi ... jei nenusižeminsi... jei..." , lieka tik antroji,bjauriausioji: "sugriausiu, sužlugdysiu, apšmeišiu...."

Kita priežastis : užslėptas valdžios troškimas. Tai dažnai būdinga nesirealizavusiems materialistams. Štai kalė kalė žmogelis tyliai pinigą brūžindamas kokį medvaržtį. Vienok, jei kalė su meile, su vidine motyvacija, giliomis veiklos prasmėm. Tuomet jam galima tik pavydėti - gyvenimo pilnatvės ir vidinės laisvės. Tačiau jei kalė sukandęs dantis, su neapykanta tam, ką daro, tik dėl pinigų - tada jo nesirealizavusios galimybės gimdo drakoną , kuris suranda auką, pasiekusią tai, apie ką susivaręs , save išdavęs asmuo giliai viduje svajojo .... na ir prasideda sadizmo seansai: "o vat AAAAAššššššššš padarysiu taip, kad springtum savo kraujais ir prašytum manęs pasigailėjimo ar atleidimo ."

Tai, ką ilgus metus šantažuotojas marino, gesino , žudė savyje (norus, talentus, svajones, jausmus, siekius) išsiveržia pošlykščiu destrukcijos demonu, kuris griauna kito - šantažuotojo pasirinktos aukos -- gyvenimo pagrindus , žlugdo kito įvykusias svajones ir gyvenimo pilnatvę.

Bailumas, nemeilė sau, vidinė tuštuma....Kaip priešintis išdeginto viduje ,žmogaus be gailesčio šantažui? Tik - drąsa, atviru ėjimu va bank ir maksimaliu atvirumu, išsiviešinimu: "taip, skelbk, taip, - griauk..." NE- BI- JAU, tik dar daugiau suteiksi man jėgų..."

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

Blogio anatomija

Kas vieniems - gėris, angelų trimitai, kitiems - velnio sėkla, pragaro kančios vienu gyvenimo periodu,...vėliau jie gali susikeist vietom "blogio" šaltinio atžvilgiu, priklausomai nuo jų vidinių būsenų, reikalaujančių , pritraukiančių iš išorės užsitarnautą, priaugtą impulsą iš serijos: 'kas esi, tą turi ir gauni" . Tikslas - gyvybė:kol kvėpuoji oru, turi gyventi, o ne vilktis....

Algol žvaigždė vakar užkrovė su kaupu man "blogio" dozę - kaip vergė kuopiau sodyboje svečių namelį, su vandens tąsymu iš šulinio, šildymu, mazgojimu kiekvieno šaukšto, pragulėjusio 2 remontų metus tarp lauko pelių lizdų. Darbe atsiranda tikslas - planas, po 1 val meilė širdy virsta darbo spartuolės įniršiu, nyksta motyvacija, dėl ko tą darąi - dėl vasaros kūrybos švarių vienišuolės erdvių! cha, trobelės įranga, - po 4 val bukėji, negimsta nei viena auksinė mintis, užsidaro kanalas-radaras - kam šiuo metu blogai, į ką medituoti, už ką melstis, akys jau nebemato šventų žydinčių obelų ikonų , nesimėgauja vėjo tapomais dzenais liepų karūnose, kurias fotografuoj vidine rega būsimiems paveikslams... ..Parduotas sekmadienis be indaplovių technologijų...Išprotėjimas man, kitai gal - karma joga su daina, nušvitimas ir laimė tarnauti mokytojui?
Man juodžiausias blogis, kitai - auksinis gėris?

Rytinis "blogiukas"suglumino. Šventos dvasios vienuolyno bibliotekininkas.Toks piktas mažas senas kuprius. Kartais jį ištinka isterijos priepuoliai , jei kas pavėluoja grąžinti knygas. Tuomet jis nevaldomas, smurtas taškosi kaip juoda aureolė. Jo visi bijo. Prieš kelis metus irgi pavėlavau,
pasiuto, dar mėginau sakyti, jog šventose vietose nevalia taip pykti, keiksnotis ir trypti kojomis, ne , jis mane išvijo. Pasirodo, daug tokių išvytų. Puseserė, pažįstama irgi, liovėsi ten lankytis po jo emocinės baudimo akcijos... Deja, man reikia tų rankraščių, taikydavausi prie Irinos, kitos bibliotekininkės,grafiko. Kartą ji susirgo,įvairavau ant jo, jis sėdėjo bobulyčių ir vyrų vienuolių apsupty kaip valdovas :
-O kur Irina?Kodėl jūs vietoj jos?
-Ji serga, duokit, pakeisiu knygas.
- Ne, neduosiu, jūs - piktas, ,mane traumuojate.Nenoriu turėti reikalų.
-Na ką jūs ką jūs..

Vėliau teko dažniau susitikti akis į akį. Gaila, toks vienišas, nesuprastas. Pasirodo, eruditas,labai daug iš jo sužinojau, nors interesų vektoriai - poliariniai, jam patinka A.Kurajevas, kurį laikau šampūniniu teologu - užmuilina esmę, bet čia gal marksismo-leninizmo MGU filosofijos fak-to žymė? Išrodė archyvus, net liftu užkėlė į varpinę, parodė karijolanus ...

Vakar dialogas:
- Sveiki, kokia laimė jus sutikti, kaip malonu (sakiau tai nuoširdžiai, gi trinčių jau nebeliko, prisitaikiau prie jo sunkaus charakterio, net prisirišau...)
-Žinote, dėl jūsų klydau, pasirodo, esate švelniausios širdies žmogus... gailiuosi, kad buvau su jumis toks rūstus, griežtas. Neatspėjau jūsų, išvaizda - apgaulinga.
- Na taip, manęs daug kas neatspėja ,pripratau, esu kaip testas - ar vertinama išorė, ar žvelgiama giliau...
- Sutinku, mes dažnai klystame dėl žmonių, jūs man buvote skaudi klaida, atleiskit. Žinot, jei būčiau jaunesnis, dar ir įsimylėčiau...

Išsigandau... to dar betrūko....Bet, jis irgi man buvo pamoka - kad su meile, supratimu gali susikalbėti visi, blogukai su gerietėm, blogiukės su geriečiais, na koks skirtumas kas kam yra tuo metu, svarbiau - žmoniškas dialogas ir taika .....