Vaivorytės ritė

Leidau sau išeiti už griežto plano rėmų ir.. įžengiau į dieviško paveikslo įrėmintas teritorijas.

Tarp slyvų-aronijų- vynuogių skynimo įbėgdavau paštrichuoti hieroglifą "Vanduo". Man taip jo trūksta - empatijos, užuojautos, moteriško emocionalumo. Ugnis-perteklinis oras -žemė - ok, to turiu per akis, bet ir vandens dėl balanso reikia. Sunkiai "vandens" energema rezonavo į smegenis, pajautas, tik ranka ir protas dirbo. Tiksliau - nedirbo, vis nusiplaudavau nuo kaligrafinio trenažo , nes neslydo teptukas natūraliai, kinų dailė nepaklūsta autoriaus valiai- tik pasąmonės energijoms, vidinei laisvei.
Protarpiais lijo. Stačiai, stambiais štrichais - kad įsižiūrėčiau į krentančio lašo vertikalę, kaip ji brūkšniuojasi iš viršaus. Tylus lietus, senos obels dvasia, olandiškų meistrų natiurmortiniai gyvi moliūgai ant palangių, erškėtžiedžių aromatas , rožių kutenimai į langus ... užtransino... širdis pakilo ir... kojos nunešė miškan, tipo ūkiškai grybų pasirinkt...
transe atkurtau medžių kalbai .. lanksčiau reveransus įsivazdinančiom liepom ir jų banguotom -keteruotom šakom, pagerbiau ąžuolo orumą, pasijaučiau apkabinta ir apsaugota šimtamečio vienišo klevo plačios lajos .... smegenyse atsijungė astrologės-tyrėjos analizė: o kokia šakos forma? o kokia žievės spalva? o koks organas rezonuoja? tiesiog mėgavausi, tirpau medžių glėbiuose, transpersonalizavausi į juos lyg nimfa-noviciantė ...

ojėrgau... ūkis ir bitės ... po sustojusio laiko , išėjusi iš transų, paprastai susizgrimbu - kaip gi tie grybai? - laikas grįžti , o dar nerinkau... atlėkė 3 šarkos ir pavedžiojo po pušynėlius, fain, grybavimas su šarkomis - nutūpia ant viršūnės svyruoja ir rodo : čia, Saule čia. Rekordas? 8 litrų kazlėkų kibiras per 15 min? Ir šarkos procentų neprašė:)))

Išėjau iš girios tiesiai į vaivorykštę, virš ražienų. Neoninė tokia, plakatinių kontrastų, kaip kičo retušas. Susijuokiau. Kažkas viršuj įsižeidė : užvarė moment ant jos antrą dangaus tiltą. Nuo stebuklų pertekliaus dar labiau suėmė juokas. Stovėjau ir juokiausi: taip negali būti! Na nebūna vienu metu: gidžių šarkų, grybų jūros, giedro turkio spalvos lopinio virš galvos, daugiasluoksnių vaivorykščių, absoliučios tylos ir dar...kregždžių būrio: suskrido teveliai-mamelės-vaikeliai ir virš galvos ėmė karpytis- šokti baletus....
.... Akys juokėsi, o širdis - atskirai - nagi autonominis organas! - džiūgavo, krykštavo kaip vaikystėje .... Vaikystės vaivorytės...kokios dar rykštės, kaip gali dangaus dovanos sietis su skausmu?! - ne VaivoRYKŠTĖS, o VAI- VO - RYTės:))) Grįžo šviesus aukštas džiugesys, mano dvasios pagrindinė spalva, ilgai ji buvo mane apleidus.. kažkaip pastaruoju metu vis įsisukdavo šalia komplikuotieji , kuriems kažkodėl malonu rakinėtti svetimą sielą, skaudinti, rykštinti, versti mano natūralų džiugesį nusivylimų liūdesiu....

Upsss. "vanduo"... Dar liko nepramokti keli štrichai. Užtat , hieroglifo, vandens esmę, pagavau puikiai... VANDUO - kai eini paskui intuiciją aklai, kur nematoma srovė neša, be plano, sustojant ties grožiu, prisipildant jo sklidinai,kol galų gale savaime nuteki į kažką netikėto ir didingo...