Kiek daug dabar išraitoma, išprotaujama abstrakčių traktatų, straipsnių, knygų, filmų apie laisvę ir išsilaisvinimą. Juose Laisvė apibrėžiama lyg optimalaus supjaustymo kraupi, krauju alsuojanti VIŠTOS schemelė mėsininko parduotuvėje ar Paryžiaus barikadų vėliavos konservuota skiautė . Žodžiai be dvasios - jau negyvenamo, palikto buto tuštuma, Hesės stiklo karoliukų žaidimai, rulonai pūvančių gazietų Tarkovskio filmų potvynių srovėse - šliogeriški, rastauskiški semantiniai žodžių reikšmių nėriniai-voratinkliai. Ką galima prirašyti, paaiškinti apie laisvę, jei niekada nepajutai to vidinio pakilimo į aukštybes po ilgų sutemų laukiant, smilkstant, derinantis prie kažkieno noro, malonės, parodyto dėmėsio šlako, numesto žodžio.
Laisvė - tai fizinė, dvasinė REALI - išsiveržimo ir skrydžio - būsena, kurią aštriai pajunti vos pradėjusi vaduotis iš priklausomybės nuo santykių, kurie paralyžiuoja valią, gniuždo.
Atsikeli vieną skaistų rytą ir pajunti pilnus plaučius gaivaus oro. Prieš tai, be abejo, turi praeiti laikas, kad sukauptum tą raketinį kurą išsiveržimui iš simbolinių narvelių, voljerų , aptvarų. Kol sykį pajunti - jau viskas, vidinis prižiūrėtojas (kompleksai, iliuzijos, prisirišimai, jausmai, gailestis, baimės) suseno, išsibaigė, ar prižūrėtojas tiesiog primigo pavargęs, pavargo budėti sargyboje . Ir - UP ! - kuo tolyn -aukštyn! nuo tos vietos, kur vegetavai, nuo žmogaus, kuris slėgė ir dusino, neleido būti savimi. Laisvė - tai vidiniai sparnai ir palankus vėjas, kai nereikia niekam dėl nieko teisintis.
Visada jaudino pabėgėlių iš nelaisvės istorijos. 15-20 m kokiame pusrūsyje ar fermoje vergauja, kenčia, kol vieną dieną - pro plyšį ir strimgalviais į prerijas. Kodėl anksčiau to nedarė, gi tiek palankių progų ir plyšių? Ne, vidinis laikrodis, varžtai turi pirmiausiai atsisukti viduje , pačiame žmoguje, o ne išorinėse sąlygose.
