Tuštumos

Tuščia ertmė atsiveria ... kur? Kurioje kūno vietoje? Sieloje? Mintyse? Vaizduotėje, aha. Vaizduotėje nebesiaudžia vizijos, vaizdiniai su kvapais ir pastelinėmis spalvomis, rytinis garuojantis žiemos peizažas nerezonuoja vaizduotės ekrane į mozaikinius siužetus su ilga ilga istorija, kurioje kaip seriale dar vakar keitėsi scenos ir dekoracijos, tik herojai dėliojosi mano asmeniniame biografijos laike tie patys, kažką vis įbrėždami ar uždėdami potepį jausminėje atmintyje.

Atsikeli vieną rytą su tuštuma - nesidėlioja , nesipiešia ta nuostabi istorija, kuri dar vakar skanino arbatą, suteikė kitoniškus tūrius įprastoms kambarių erdvėms, kuri vedė stebuklingu taku į nepažintų sapnų šalis. Kodėl? Nėra žmogaus, artistas (-ė)pabėgo. Jo (jos) TV bangos iš tolimų pakraščių nesiunčia dažų, drobių , porėmių mano (mūsų?) vaizduotės serialui. DVD su geru filmu išsiėmė iš vaizdagrojo.
Hm.. kaip išaugau. Anksčiau ieškočiau savo klaidų, Dievo ženklų, karmos bizūnų. Dabar -tik laikinas neužpildytos tuštumos pojūtis, nes žaidimų draugė(as) išsikėlė į kitą rajoną, jau nebeateis į tą pačią smėlio dėžę statyti smėlio pilių ir gaudyti drugelių.

Įdomu tyrinėti, kaip siela karštligiškai ieško, kuo gi užpildyti staiga atsiradusį vakuumą . Darbu, darbu, darbu - kala į papilvę patirtis. Cha, lengva patarti . O jei nesugebu dirbti, kai nėra dėl ko prabusti ryte? Yra muziejinis muliažas - Dievas, jam pasimelsk , prisipildysi nauja energy ir realybės pilkuma nevagos pergreit raukšlių. Ak, ir vėl....Ne, geriau paieškosiu, kas nori ir moka kurti bio-filmus . Kieno ten neatsakyti skambučiai?

Žiurkių testas

Sukrėtė starco, vienuolio Sampsono biografija.
Viena vertus, dar labiau sutvirtėjau tiesoje, jog dvasinis žmogus neturi gaišti laiko tenkindamas giminių norus, su visais jais gražiai sutardamas.

Štai Sampsonas susidėjo po operacijos lagaminą į karutį ir bėgte į vienuolyną iš mamos namų, griaudėjant įkandin jos prakeiksmams ir grasinimams, kad eina prieš tėvų valią. Mama pati prieš mirtį jį susirado išpažinties, palaiminimo.

Kitavertus, susimąsčiau,ar moteris pajėgi būti naujais laikais vienuole, kolektyvinės pasąmonės
titnaginiu sargu, būti dvasios strypu ir nepalūžtančia atrama? Kažin... GI emocijos, vaikai, konstitucijos silpnumas.

Dvasinininkė - taip, būtent moterys bus naujų laikų kunigės, gebančios sutaikyti, atleisti, atliepti, užjausti ir išlyginti prieštaravimus objektyviais, visiems lygiaverčiais sprendimais
O vienuoliai - tik vyrai, vienišiai, pasišventėliai, rūstūs ir stoiški, fiziškai ištvermingi valstybės žvėriškame presinge ir žmonių nepaliaujamuose virsmuose . Sakyčiau, senelis buvo vienuolio tipo - kietas stuburas, tiesi nugara, išmintis ir atrama visiems, ką gniuždė, maigė režimas.

Sampsonas perėjo ir sušaudymus , ir Solovkus. Kamerą su žiurkėmis. Pasirodo, tai ne Orwello fantazijos, o stalinizmo lagerių tikrovė. Prileidžia į kamerą žiurkių. Šventų žmonių, švarių tyrų kūnų jos, pasirodo, neėda. Tikri, įdvasinti vienuoliai ištverdavo šią totalitarizmo inkviziciją.

Numirčiau vietoje, tą pačią akimirką, vos pamačiusi artėjančią pelę, vien todėl, kad moteris, amžina panika prieš graužikus. Nors gal? Dvasios jėga ( Saulės energijos) turi savybę kritiniu momentu generuoti begalinę drąsą, kurios ugnyje dingsta ir baimės, ir panikos.