Ligoninės palata dialogų prasmingumu pranoksta likimiškai paženklintus pokalbius autobuso stotelėse, lėktuvuose ar teismų koridoriuose. Žmogus pamato suprantančias akis ir ribinėse aplinkybėse išpila gyvenimą, išverpia jo sidabrinę giją lyg su kinų kompiuterine IT-verpste mūsų sielos atminty - neprašomas ir neraginamas.
Išmokau pati rinktis, kieno gyvenimo siūlą sutinku drauge verpti, o kam esu kurčia- nematoma, tylinti.Tarsi ir nesanti ar nebuvusi šalia.
Šįsyk pasirinkimas buvo atimtas. Kur pabėgsi, kai esi subintuota, apkarstyta lašelinių girliandomis ir apdujinta anesteziologo laimės lašais? Ir siūlas, beje, verpėsi neįprastas. Vieniša lenkė senutė rimtai ir atsakingai ruošėsi mirčiai. Tik 75-eri, o aura, veidas, balsas, nuovargis- lyg 100-metės.Palaidotas vyras, nuo vėžio miręs jaunas vienturtis, anūkė toli užsieniuose, pasiimt negali, kojos nevaikšto - sąnariai nesilanksto, nors draugių yra, pati mačiau, kaip švelniai lankė ir rūpinosi." Į ką man sugrįžti, Saule, į kambariuką su TV dėže? Ko laukti ir tempti laiką?"
Pasigailėju, kad nesu etatinis ligoninės koplyčios kunigas ir negaliu jautriai ir graudžiai paguost, suapeliavus ,kad Dievas žino, ir ne mums spręsti, kada išeiti, mes privalom gyventi ir šokti, gyventi ir džiaugtis. Beje, kažką panašaus , senu įpročiu, iš savo pavasariškos prigimties ištrimitavau, - jog grožėtis saulėlydžiais,lesinti paukščius ir dalinti bonbonkes mažyliams - po mirties jau yra nebeįmanoma laimė. Pani Kristina ciniškai atidengė savo ištinusias, išlankstytas kojas : "Pažiūrėk, aš vaikščiot negaliu, koks parkas?"
Jos pasąmonėje tiksėjo kažkokio mago įdėta kadaise programa, jog ji mirs tiksliai 75-ių, tai yra šiemet. Senutė prie išpranašautos datos pritempė įvairių ženklų, sapnų, atsitiktinių sutapimų, mistinių bildėjimų į duris. Pačios įtikėta, skaičiais apipinta,bet neprivaloma Mirtis jau laikė ją kietai už parankės.
Mąsčiau, ką daryčiau jos vietoje? Na, gal nebūčiau tiek sugriuvusi per anksti,tėvo ilgaamžių genai neleistų ištižti.Bet Alchaimeris neklaus, ko nori, ateis neprašytas ir sudaržovins, net apie Mirtį nepapostringausiu...
Gal vis tik žmonės, kuriuos be galo myliu ir jiems dalinuosi be atodairos - nepaliks vienos galuotis? Džiugu, jau nepalieka....
Klausydamasi jos istorijos, pasitvirtinau, jog sakralią prasmę žmogaus gyvenimui dabar suteikia jo Mirties aplinkybės. Jaučiau kažkodėl, kad ji negali tokia, prislėgta , dejuojanti dėl neva nevykusio sumauto gyvenimo išeiti. Rėžė ausį jos atodūsiai kartkartėmis :"Kodėl mane taip Likimas nuskriaudė, už ką , už ką?"
Ėmėm pamažėle spalvinti jos praeitį. Pasirodo,ten būta ne vien ligų ir artimųjų mirčių, ten gražiausia lelija žydėjo jos išauginta anūkė, visi anūkės pirmieji žodžiai, žingsniai, vaikiškų klaustukų labirintai, stebukliniai sapnai. Ten gaivia versme vis dar čiurleno pasiaukojanti tėvo meilė, klegėjo naujienomis ir juoku jos bendradarbės, su kuriomis dalinosi viskuo net 43 metus.
Parodžiau Blackberyje Kristinai jos žvaigždes, narsų Marsą Avine - su kuriuo ji nesilankstė jokiom valdžiom , bekraštį Jupiterį Šaulyje , dovanojusį kolegų, gydytojų susižavėjimą jos grožiu ir dosnumu.Rodžiau astrogramą ir klausiau: "Kur čia įrašyta 75? Na kur?" Senutės karingas noras sulig šiuo skaičiumi susibaigti -menko.
Teliko mėginti nutapyti jos kol kas dar tuščią ateities drobę. Čia sekėsi sunkiau, nei Šimonytei fantazuoti per presskonfus. Savanoriai pas močiutę, neturinčią invalidumo, neateis, gerų nuotaikų nepadalins. Senjorų klubuose piktais kumščiais mojuoja politinės beretės, pienių pūkų ir silpnųjų aktyvistai nedaboja. Soc pagalba jai nepriklauso, giminės už pensiją patarnauja, apskalbia, ir tiek. Šunį turėti - nepajėgi.
Prisiminiau raudonus invalidų elektromobiliukus , kuriais dienos metu burzgė Glastonberis ir Sailsberis, pagyvenusių žmonių giedrus šypsnius riedant britų miestų gatvėmis. "Kristina, paprašykit anūkės, kad suveiktų Angljoje tokią mašinytę.Pasidažysit ryte, įsėsite ir važiuosite, kur širdis geidžia - gal į bažnyčią, gal su draugėm parke pasėdėt. Su skrybelaite būtinai, kaip tikra Vilniaus ponia. Fotoaparatą pasiimkite, ką nors nupaveiksluosite, gydytoją pradžiuginsite nuotraukomis, kad ne veltui gaišo laiką operuodamas, su Mirtim konkuruodamas".
Nežinau, ar ji manim patikėjo? Nesakė, bet užmigo kietai kaip vaikas, pirmąsyk gal be slogių mirčių apie PASKUTINĘ RIBĄ... Ryte prabudo jau rausvais, o ne smėliniais pagrabiniais skruostais.
Mano protas pripažįsta, kad eutanazija kartais yra oriausia ir garbingiausia išeitis aklaviečių biografijose, o siela, širdis - nė už ką, pumpuoja , kiek turi jėgų, gyvenimą . Kodėl taip? Nežinau....
