Pirmapradžiai garsai

Po žydų, tipo "ukrainiečių" kalėdinės tranzistorinės mikrafinės chaltūros- komercuchos (be balsų, be skonio, be susidainavimo), pavadintos Man sound, jų pridergtą energetiškai Filharmonijos salę valė "Sirin".

http://www.youtube.com/watch?v=H5gHHHjuT7A&feature=related

Aš klausiau "Sirino".... vis įžnybdavau save , kad tai realu, žemiška, ką girdžiu. Pirisminiau ilgą pokalbį su Nomeda apie naują muzikų vaidmenį - pasiaukojančiai žadinti dvasingumą, vesti sakraliai į dangų ar į pragarą . Ne uždegti individo ego- dvasią, kaip anksčiau, ryškia autorine kūryba...."Sirinas" -tobula autentika ir etno-sakrali- archaika. Smegenys vibravo pirmapradžiais garsais. Įsivaizduoju, kažkada iš uolos išėjęs ir pažvelgęs į žvaigždėtą dangų vienas pirmųjų mamutų medžiotojų susižavėjimą turėjo išreikšti taip, kaip jį girdi A. Kotovas ir jo grupė.

Kai šokau Maskvos folk-ansamblyje, daug bendravome su I. Pokrovskiu, jo ansambliečiais, jie mėgino ir mus įtraukti kaip dalį , apjungti, tada priešinomės, atrodė, pavergs lietuvius, gi world-music dar nebuvo gimus ( žr. foto).

Dabar suvokiu, jog tai buvo žydo mentalas rusų etno-kultūros formose. Tie rėksmingi gerkliniai balsai - nebūdingi tikinčių rusų moterų būdui -tykiam, geraširdžiam ir nuolaidžiam, bet isteriškam, atsidūrus nemylinčioje, neprielankioje aplinkoje.

Gyvenimo būdo išgryninti-išaukštinti angelų balsai valė prišnerkštas sielas. Išties, "Slezami dusha omyvajetsia"... Salės auroje šildžausi kaip Michniovo vienuolyne - apsupta staroverų močiučių su žydinčiais Dievo malonėje veidais. Buvo šilta ir atlaidu, ra - my- bė, kai norisi išsiskiriant apkabinti ir išbučiuot visus tik todėl, kad buvom kartu gėryje.

Kažkaip reikia liautis save apgaudinėt - ir nevaikščiot bet kur, neklausyt bet ko - o tik sakralų, įdvasintą meną.

Byrantis smėlis

Artėjantis Saulės užtemimas Ožiaragyje užaštrino Laiko pojūtį. Tiksli metafora - "byrantis smėlis". Kas lieka iš patirčių, susitikimų,žodžių, prisilietimų, kvapų,geismų ir išsipildžiusių svajonių?Kas lieka po išsiskyrimų?..... Gyvai, dvasioje neįtikėjusiam žmogui - tik smiltys, odos brūženos, dar kelios raukšlės, išvagojusios veidą, nudryžinusios širdį. Įtikėjusiam - jausmai, jų skambesys, dermės, spalvos , vaizdiniai, kurių po kiekvieno praradimo daugiau ima rastis gamtovaizdžiuose, veiduose, balsuose. Išgirsti tuos, kurie iki tol tylėjo. Pastebi tuos, kurių anksčiau net nematei .
"There is no end. There is no beginning. There is only the passion of life." Federico Fellini

Nežinau, ar dar kas panašiai išgyvena išėjusio Laiko"the endus", galus , užsitrenkusias negrįžtamai duris? Nuo mažens sapnuodavau savo tolimus ateities filmukus. Galbūt kiti tai vadina - "svajonėmis"? Ne, čia ne svajonės , o būtent svarbiausios Likimo-gyvenimo stotelės, kuriose teks išlipti ir BŪTI , kuriose ateity susitiksi su tam tikrais žmonėmis, įvykiais. Lyg koks astralinis angelas-sargas pažerdavo sapnuose gyvenimo dovanas ir spyglius iš anksto, kad mažiau skaudėtų ir realybėje susivokčiau, į ką ves tas ar kitas lūžis.

Tie sapnai, sakyčiau, ir sujaukė gyvenimą. Kai susirodo, kad va - jau čia tas žmogus, iš to skaidraus sapno, lyg kai kurios detalės sutampa, lyg kažką atpažįsti. Ir skubi atsiverti, išgyventi kuo greičiau , sudalyvauti realybėje, kuri tėra sapnų atspindys. O visagalis Laikas parodo, kad paskubėjai....atsivėrei per anksti, kad tas žmogus, ta draugė, tas darbas, tos galimybės laukė sekančiame Laiko vingyje, į kurį atėjai jau įskaudinta, liūdna ir pikta, ne formoje, negalinti dalintis ir BŪTI taip, kaip buvo išrašyta pagrindiniame Laiko plane.

Tragedija ar tragikomendija, kai sapnas realybėje išsipildo ne taip, kaip tau buvo nulemta-dovanota, o taip .. kaip išėjo... bet kaip... sujauktai it beliberda... tik todėl, kad nesulaukei ramiai jo Laiko, jo valandos, kad paskubėjai per anksti gauti ir duoti ne ten, ne tada, ir ne tiems. Klaida ar žemės gyvenimo chaosas, kai dieviškas Likimo scenarijus - sapno scenų eiga - prasilenkia su tikrove?

Ožiaragiškas Saturno presingas : Laikas jau nuėjo, vienas iš tavo sapnų jau pasibaigė, pasikartojimo nebus, kaip susigrojo - taip, pati kalta, kad nulaižei nuo torto (gyvenimo) kremą per anksti, kol jis dar nebuvo patiektas visame gražume ant gyvenimo stalo.

Po vagystės

Tradiciškai vagystė - kai iš tavęs nugvelbia daiktą ar pinigus. Retai tą patyriau , dažniausiai pati per amžiną išiblaškymą ir apmąstymus pametu dovanotus žiedus ar drabužius, lietsargius ir rankines. Daiktai lyg įsižeidę palieka jais nesirūpinančią šeimininkę : ))))

100 rublių, ištraukti iš palto važiuojant troleibusu į Mokslinio komunizmo egzą prajuokino, juolab ištraukė juos profesionalas, grąžino dokumentus per universiteto administraciją.

Itališkas baltas vienetinis maudymukas, unikalaus dizaino su baltos odos sagtimis, grožėjausi. Net gailėdavau murkdytis su juo Trakų ežerų mauruose. Persirengusi paslėpdavau po dekiu, maudydavausi su prastesniu. Ekskliuzyvą sumedžiojo vagis - pėdsekys, apsimetė žveju, ir pagriebė - nunešė žmonelei ar dar kam, tik pamačiau nurūkstantį jo Žigoną . Tada labai verkiau, na vaikiškai buvo gaila, kad taip kvailai išdūrė ir netekau kažko labai gražaus, nepakartojamo.

Šiais laikais vagiami ne daiktai - jų pilna, pusdykių, kinai pasistengė. Rafinuotai vagiami-vanpyruojami jausmai, laikas, kūrybinė energija, Likimo fragmentai, žvaigždžių mums skirtos dovanos.
Kai tau nuolat, nuostabiausiais žodžiais kartoja, kad esi vienintėlė patikima draugė - juk negali nepatikėti? Kai siūloma amžina draugystė , be jokių abipusių interesų ir išskaičiavimo, juk džiaugiesi, tiki ?
Finale - lieki "be itališko maudymuko", su apmaudo tuštuma - kad patikėjusi atvėrei kitam duris į savo pasaulius, kad dalinaisi grožiu ir viltimi, eikvojai laiką, maitinai energijomis , kurias galėjai dovanoti labiau nuskriaustiems, o "draugas/ė" teplanavo nugvelbt kažką apčiuopiamo, pasimokyti ir kažkuo praturtėt.

Pasitikėjimas kitu žmogumi, ar jis šiandien egzistuoja? Taip, be abejo, tačiau tik - ne žodinis, o poelgiais. Draugas , kai gali paskambint vidurnaktį ir šypsotis tyliai į ragelį,ir likti suprasta, kodėl to reikia. Draugas - kai gali nebendrauti pusmetį, o susitikus patirti jausmą, lyg prieš minutę išsiskyrei. Laimė, kad tokių turiu, naujais - vis sunkiau bus patikėti.