Laisvės laimė

Pavasarinės saulės kaitra-varveklių teletaipas- sotūs kėkštai-išsprogę gluosnių katinėliai- kietos aukštos pusnys(ant ledo pakloto) dovanojo beribį gyvenimo džiaugsmo antplūdį.
Maldų akmuo įšilęs tiek, jog išsirengiau iki megztinio... mintyse pasijuokiau, kad h-pas man šiandien pranašauja susitikimą su svajonių vyru, gal jis net praeis iš užnugario. Ir kurgi tas vyras? Mano akmuo? Ar kėkštų būrys, ar svetimas, ne mūsų pagairių zuikis, tupintis per ištiestą ranką saugioj girios atokaitoj?

Žvaigždės, kaip visada, nejuokavo. Iš už nugaros - VIDURY GIRIOS! - atžygiavo 2 linksmi lenkų medkirčiai. Janušas su dėde, kaimynai. Saulės spinduliai ir jų veiduose įskėlė giedrą nuotaiką, prijuokino. Išties svajonių vyrai, negrūzni, tonuse, šmaikštūs, be krislo negatyvo:))))

Žygiuodama savo kiškių promenadomis įkvėpiau laisvės laimės akimirką, iki pat plaučių gelmių.

Lietuvė ir lenkai - nesupriešinti politikų ir bažnytininkų, geranoriški, be teritorinių pretenzijų, istorinių pykčių. Kos trumpas istorijos tarpsnis , kai mes be įtampų. Janušas su didžiausia simpatija leidžia jo valdose aviečiaut, o mes, be abejo, kviečiam maudytis prūde.

Laisva, nes esu savo žemės pėdoje su ryžiais bulvėmis džiūvėsiais , ir dar NIEKAS netemdo galvos politinėmis sistemomis, nekvaršina galvos moralinėmis dogmomis, kas gerai, o kas blogai.

Gerai, kad visi taikūs ir ramybėje. Laisvė, kad niekas man neuždeda čadros, nesterilizuoja, nereguliuoja jokia oželytė-degutienė-kubilius šeimynio gyvenimo, joks Doveika-Navickas neįžiūri manyje velnio, neverčia klūpoti jėga, joks pagonis manyje nesmerkia krikščionės ir joks budistas nesiūlo medituot. Jokia sodra dar neapmokestino mano tuščių bičių avilių ir grūvančios pirties, joks rubikonas neuždėjo procentų ant metrinių varveklių. Jokie kaimynai dar nerenka kompromato ir nebėga skųsti organams ar psichiatrams , kad garsiai dainuoju su paukščiais ir negaliu atplėšt akių nuo beribio dangaus.

Laisvės akimirka, jos skonį prisiminiu ilgai...Kiek ji truks? Kiek daug aplink norinčių reguliuoti, kontroliuoti, brėžti ribas, knisti smegenis, kabinti etiketes, atimti ir pasodinti, prikalti ir parduoti, įžvelgti prasmes, ten, kur jų nėra ir nebus....

Ir kaip svarbu kiekvienam mūsų turėti bent mažyti savo žemės gabalą - kokios galingos jėgos srūva iš jos, duodančios jėgų, stiprinančios syvus.

Neišmokyti mylėt

Žiaurokas reiškinys - lyg apnuoginti elektros laidai - neišmylėti, niekieno nemylėti žmonės.

It šokiuose ant ledo - žvaigždės uždeda jam (jai) brangiausias pačiūžas, duoda geriausią partnerę (į) - o jis nežino, ką daryt - valgyti-laižyti geležtes ? ar jomis vinis drožti?ar pačūžas galąsti į partnerės sagas?

nes... na niekas niekada jo nemylėjo, jis tiesiog nežino, kaip tas daroma - kad dėl savo žmogaus niekada nebijai atrodyti juokingu ant ledo, nukristi ir apsiverkti, kad stengiesi, kad abu nesušaltų ir nenusitrenktų , kad reikia čiuožti, turėti kryptį ir jausti ypatingą šokio liniją (kompozito energijas)....kad kitas nėra priedelis ar papildinys, o lygiavertė visumos dalis...

Ir baisu, ir gaila tų, kurie prisiskaitę-prisiklausę - nori, svajoja apie meilę , bet patys yra neišmokyti mylėti - nešykštėti dalintis viskuo, ką turi geriausia, aukotis, išgyventi už kitą labiau, nei už save....Kinas -literatūra-bendraamžiai to neišmoko - tik imitacijų, falšas išlenda.

Vien šeima - mama, tėtis, močiutė, senelis, sesuo - duoda meilės pamokas, kurias lengvai, su malonumu kartoji gyvenime... juk be žemiškos meilės - life is viso labo šaltų kosminių kvantų trajektorijų vingiai , tuomkartiniai aistrų kokteiliai, rebusai ir krosvordai. Išsprendi vieną - ir meti šiukšliadėžėn.... bet tai ne meilė, o ... nemokyto, nepažinusio jausmų skonio, kitų širdžių šilumoje neatitirpinto žmogaus neįgalumas ....