Ex-bosas. Jauno ex-kolegos laidotuvės. Kol gyvas - bosas užvaikė, mokėjo grašius, astenikas patrūko, širdis neatlaikė. Drąsuolė klausia: "Vadove, kodėl jūs toks geras tampate per laidotuves - ir giminėms padedate, ir gailitės.>Gi teisingaiu - mylėti žmogų, kol gyvas."
Sokratiškas lietuvio darbdavio atsakymas: "Kol gyvas, žmogų reikia spardyti."
15 metų turėjo praeiti, kol supratau, koks jis teisus. Nepažinčiau savęs, netapčiau dvasiškai stipri, autonomiška, negalėčiau padėti kitiems, neatskirčiau blogio nuo gėrio, neatrasčiau SAVO vertybių, nepamilčiau gyvenimo kaip paskutinio šanso įvykti, jei
manęs nebūtų spardę, tyčiojęsi, niekinę, išdavę, pardavę, pervartoję, palikę ant ledo tie, ką žmonės paprastai vadina Blogiukais.
Kas būčiau be jų? Cukrinė naivi megaitė, tikinti gėrio pergalėmis ir bėganti kaip nuo maro, nuo Velnių. Nematanti svetimjs kančios, nepastebinti gyvenimo bjaurių spalvų. Smerkianti demonų apsėstus , negatyvių energijų persmelktus, piktus ar arogantiškus daiktasmenis . Tiesą sakant, ir dabar juos apeinu ratais. Taip ramiau, jėgos nesieikvoja meilės perviršiui jiems iš gailesčio - kokie vargšai, purtomi ir užvaldyti juodų aistrų, krečiami vidinių vulkanų, ramybės nepažinę.
Šviesą matai, jos sieki - tamsos fone. Kaip - kaip atsidėkoti tiems, kas mane žlugdė ir dar piktavališkai kenks ateityje? Kas aš būčiau be jų juodo triūso ir kantrių pastangų ? Baltas tuščias lapas. Ar kovoti su jais? Taip, būtinai, primygtinai, kas minutę. Kova su jais - tai kova su savo vidinėmis baimėmis, negatyvo zondavimas - kiek jo turi , ką puolantieji stipriai užkabina?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą