Sprogimas minioje. Stovėję arčiausiai - palieka sveikutėliai, apkibę garuojančiais faršais. Stovėję toliausiai - amen. Kodėl? Na taip, yra sprogimo bangos fizika, skeveldrų sklaidos vėduoklė. Kodėl tuomet per žingsnį stovėjęs - GYVAS?! Jis - tikintis, su plačiausiu gelbėjimo ratu- nematomų dujų žiedu, sunertu iš milijonų tikėjimo. Skeveldros jo nekliudė kaip Matricos Neo. Kaip nekliudo per žemės drebėjimą sektantų fanatikų.Jų tikėjimas kaip skydas suguldo saugiai namo sijas, kad jie galėtų ir toliau dar ekstatiškiau giedoti ALELIUJA. Lai gieda, be tikėjimo žmogus - be vairo kelyje į ateitį ir be apsaugos mirties akivaizdoje.
Apmąstymai šia juoda tema kilo besigilinant į Anos Jablonskajos, kylančios dramaturgės, žūtį. Atskrido atsiimti premijos, o gavo bilietą į vieną pusę. Šlovė- čia pat, o išleki gabalais į orą. Paskaičiau gabalus jos dramų, nepaprastai talentinga , bet pedalavo rinkos konjunktūrą, kaip voverė profų rate, neatsitiktinis užrašas prieš metus "esu jau nežmogus".
Čia tai, apie ką rašau kaip apie apokaliptinį siaubą - tapatybės praradimą - kai tave daro daro sėkmės mašina per visus galus ant greičio ir ...užmiršti, kas esi ir kuo vardu, jei neturi vidinės dvasinės jėgos ar.... meilės.
Artimųjų meilė - yra dar tvirtesnis priešmirtinis skydas už tikėjimo gaubtus. Ji - kaip nematomas neperšaunamas skafandras , į kurį atsimuša kulkos-skeveldros. Žinau, kad tų, su kuriais kas minutę esu mintyse, širdyje, maldose, nebus mirties sąrašuose. Tai didžiausia mano gyvenimo prasmė - kad jiems plaukas nenukristų nuo galvos. Jie bus įspėti, sulaikyti, patraukti iš ten, kur mirtis vykdys atranką. Kai tik mano kūryba-ambicijos taps viršesni už širdžių jungtis - žinau, kad ir aš tapsiu pirmu taikiniu, niekiniu daiktu Žemėje be tapatybės -su šlamančiais lapais šlovės vainikų, sąskaitų, vienadienių pagyrų. Mano tapatybė - tie, ką myliu,per juos kasdien prisikeliu naujam gyvenimui ir atrandu Naujas Visatas.
Vakar karštai pamilau močiutę prie bankomato, prašė pagalbos nuimant pinigus, nemokėjo. Kas jos taip nemyli, kad leidžia vienai, bejėgei, su kortele šlitinėtis gatvėje? Ji irgi bus mano širdyje, kol gyva.
Pamilau turtingą našlę, kuri viena kaunasi tęsdama vyro pradėtus darbus. Kokia kančia - tarp aukso kalnų susivokti, kad mylimojo, vaikų tėvo, jau nesugrąžinsi. Ir kad bėgti kartu gal vertėjo
į kuklesnę, bet saugią oazę, nei į akcijų biržos sąrašo pirmas eilutes.
Svarbiausias sąrašas yra vienas, paskutinis - su juo vaikščios ir mus sijos teroristai, med. seselės, anesteziologai, gamtos stichijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą