Užgriuvo darbai, sezonas, prognozių skaičiavimai, smegenų perkrovos, akys nuo kompo ašaroja . Atsvara - bendravimas su naujais veidais - žmonėmis-delfinais- lightworkeriais, kurie mėgaujasi visuotina meile viršgamtinėje tikrovėje.Joje kaip pasakoje tvyro šviesa-meilė-taika- gėris. Kažkas panašaus kaip filme "Big fish , kur geruliai rožiniai atsiskyrėliai miške, savo oazėje, kaip vaikai užsižaidė rojų.
Nerealus narkotikas, stipriau už keksą veža - apsikeiti vien geromis emocijomis, širdis nušvinta, poetinė ekstazė, linki visiems tik gero, drugiai drugeliai, šviesūs debesėliai. Nauja man patirtis. Sektoje matai guru veidą, skaitai jo širdį kiaurai ir bjauriesi Love-peacer'ių gretose guru nėra, bet - švelnių žmonių, kuriančių utopiją, liulančios marios. Gera jose atilsiui trumpam paplūduriuot, šiltoje begalinės meilės jūroje... užbangujoja, užliūliuoja.
PO naktinių maldų atsiguliau, ir sąmonė APSIVĖLĖ tų web- žmonių miglomis, ūkais, spirit piešiniais voratinkliais. Nerealizuotų jų svajonių debesimis. Daugumos namie - vienatvė , mokesčiai, katė, pikta žmona, nyki veikla. O web-rojuje - palaima. Hm, savotiškas strateginis žaidimas, kur geriečių roles kuria patys žmonės. Jie išties geri, be galo. Bet - kažkas turi tvarkytis žemėje, realybė niekur nedingo.
Prisiminiau susitikimą su mokiniais, Fizikos mokytoja organizavo, po to tradiciniai klausimai, koks gi tas rytojus. Kur dvasingumas? Išsprūdo : "Reikės mokytis vaikus už kojų stipriai laikyti, kad į debesis peraukštai nenuskristų."
Sapnuose apie autistus jie man irgi matosi sklandantys debesyse : lipa mažuliukas kopėčiomis į aukštybes, vos pėdutės matosi, o tėvai būriu atokiau nuščiuvę stebi - kaip jį sugrąžinti žemėn.
arba " šokinėja palangių atbrailomis kaip paukštukas, tuoj nukris, o mama bežadė kambaryje(realybėje) stebi, kuo viskas baigsis, ar nukris?" . Pirisiminiau, kaip su kaimyne Fabuose svarstėm, ko griebtis, kad 7-metis berniukas iš baptistų šeimos neiškristų pro 8 a. langą. Pasilikęs vienas jis sėdėdavo ant palangės ir tiesdamas rankas į dangų giedojo: "Kristau, kristau, skrendu pas Tave". Tada sumąstėm, kad jis prižiūrėtų kitą mažytę 4 m kaimynę Aistę, ji be priežiūros tranzavo po butus nuo pat ryto, kol mama trilinka siuvo sijonus pagal užsakymus JIs įsitraukė, gavo užduočių - ją išvest pasivaikščioti, ir po truputuką, po truputuką kažkaip palangės baigėsi.
Dar buvo Violetos mama, antgamtinė katalikė. Rašiau apie jos mergaites, kankintas Lodzės karmeličių vienuolyne. Violeta gelbėjosi iš debesų tinklo darbu su vaikais, darželyje. O mama atlapodavo langus Karoliniškių balandžiams, jie vaikščiojo būriais po batono trupiniais nubarstytą butą, o mama giedojo "Kristus su mumis."
Išties balandžiai - taikios sielos energetiniai palydovai, ne varnos. Bet praarasti visai ryšį su realybe? Darbai, konkretūs - tik jie kuria gyvą karmą čia, ne debesų ekstazės. Vienuoliai kalnuose pirmiausiai rūpinosi duona kasdienine, rytojaus valgiu sau ir kitems, pasirūpindavo ir tais,kurių priedermė - vien maldos... Tačiau kūno, instinktų, net ir pačių žemiausių niekas neneigdavo. Gi natūralu, prisirijus kremo, užsimanyti silkės, dėl balanso. Nusikeikti prisiribendravus su avelėm-cukriniais avinėliais. Dėl balanso. Mes vis dar vaikštom žemės pluta, ir akys dar mato spuogus, sorry...
Kaip sukurti vaikams,žmonėms ĮDOMIĄ ŽAISMINGĄ tikrovę, kad jie nekurtų jos iš debesų? Kad jiems būtų įdomiau mylėti globoti gyvus, o ne išmislinius nepasiekiamus žmones.
Užduotis ir tėvams , ir visiems mums.
Štai šuo, reikia jį pavedžioti. Jis neskraidys su manimi iki 5 ryto prie monitoriaus. Štai tulpės, dar nevėlu dasodint, šilta gim, jų dar yra, jos nelauks iki speigų, kol mėgausiuosi lightworkerių draugyste.
Štai Saulė danguje - ji tikra, jos reikia mano kūnui ir sielai. Tik iš jos aš gausiu tikrą šviesą. Štai brangiausi artimieji, draugai , kurįuos be galo myliu. Jei savo šviesa šiluma mintimis su jais GYVAIS nesidalinsiu, jie kažkuo nuskurs , nusilps, jei nesiliesim rankom gyvai, neturėsim gyvo akių kontakto, jei nežinosim, kuo gyvena jų vaikai, seneliai, kaip jie verčiasi sukasi prasisiekia pasaulyje. Pasaulyje, kur keičiasi žmogaus sąmonė, bet amžinos vertybės liko ir liks tos pačios.
