Prieš savaitę atklydo mintis apie TABU. Kas šiais laikais tabu?Ir kas būna tiems , kad pažeidžia visus įmanomus tabu. Nesigilinau, jau įpratusi, kad įdomesnė mintis sudėlios realybėje neužilgo atsakymus.Viena iš lauktųjų gimtadienio dovanų - man prikalė, po ilgų prašymų, sodyboje medinio lietuviško tualeto duris vietoj nuplėštų žieminės vėtros. Nebus gėda už atlapotą išvietę prieš paukščius ir kitokius dangaus skrajūnus. Teliko užlakuoti gėdą dėl pobjaurės geltonos drožlių plokštės, badančios akis miškui ir pievoms, turinčioms tobulas spalvų dermės pajautas.
Gruntuodama duris, įsimeditavau, kokiais motyvais norėčiau jas išdailint. Gėlės - banalu, kai aplink tiek žydinčių pievų ir mano kolekcinių rožynų-tulpynų. Drugeliai ir išvietė vaizduotėjė niekaip nesiklijavo. Sekanti mintis - Dievo akis, žiūrinti į bekraščius horizontus žydrame plėme. Koks farma-realizmas! Gi išreikštų visų mūsų, tikinčiųjų, esmę - esame stebimi kiekvieną akimirką, vaikštom po Apvaizda, veikiam jos genami ir ganomi. Bet... gyvenu lenkų apsuptyje, jie nesupras mano šventųjų menų, įsižeis, pamatę Dievo akį ant WW būdelės. Tapsime nesaugūs, mus gali užpulti ir dar mano sumanytus būsimus vaikų art-projektus sužlugdyti, neįsileisti į jų bendras šventes, apšaukti eretike, izoliuoti. Nagi nenoriu visai tokių pasekmių! Ne ne ne, jų religinių TABU nepažeisiu.
Kažkaip užsigruntavo šviesiai žydra dangiška spalva, kaip dangaus lopinys. Į tokį foną prašyte prašėsi įkeliami paukščiai. Bet...bet jų ir taip būriai ant mano stogo klega, dar išgąsdinsiu juos galbūt nepavykusiu sparnuoto brolio atvaizdu - nevalia pažeisti jų TABU, esą jie vieni girioj, ir gretimais negali būti jokio statiško didelio jų atvaizdo.
Dar vaizduotėje mirguliavo Angelai arba šv.Marija. Gi užsidarius, medituojant - kaip tik ir atsiranda laiko pamąstyti apie aukštas materijas, iškiliausius vis dar gajų mitų herojus. Senovės graikai buvo pažangesni - tapė dievus ant termų sienų, kur netgi drįsdavo ištvirkauti. O čia būtų tik senobinė, tradicinė medinė būdelė, kukliai pasislėpusi žolynų tankmėje, su miela geraširde Marija, žvelgiančia į girios viršūnių bangas.
Bet - o Viešpatie - lenkai nesupras, jie net gali mane dėl savo TABU pažeidimo kažkaip sudoroti, gal net padegti vienintėlį patogumą, kurį turiu ten vasarą.
Parūpo pasikonsultuoti. Valdas iš trijų pasirinktų variantų, kas tiks ant dangiško mėlio durų: Marija,Angelas ar jo paties portretas- užbaubė: noriu moters, lai būna Marija. Išsigandau, kad regėsiu ją kasdien ne savo , o jo geidulingomis akimis. Čia jau išniro maniškis TABU - ne, Marija nėra ir negali būti maniškėse erdvėse geismo objektas, ir seks-motyvų netapysiu nė už ką.
Liko angelai. Tarkim, šventas Mykolas su kardu, be ironijos. Bijau viena nakvoti sodyboje, vidury girios, be kaimynų, dar vis be didelio sarginio šuns ir apsaugos - o čia būtų superinė apsauga... Atbėgi pavakare - o tave pasitinka Dangaus karys - ir iškart drąsiau patampa ten vienišintis.
Lenkai katalikai galbūt neatpažins, Mykolo sparnus kaip nors paslėpsiu. Jei ką - sakysiu, kad čia Pilsudskio priešo simbolis, o man pačiai iš žydro plėmo šypsosi rūsčiai ir saugiai narsusis Arkangelas.
