Perku žuvį turgelio kioske. Pangasija, šeimos numylėtinė. Kaip įprasta, už nugaros išsirikiuoja moment eilutė, turiu lengvą ranką - kur sustoju, ten pagyvėja prekyba.
Moteris už nugaros teiraujasi :
- O kas ta pangasija?
-Labai skani žuvis.
-Kaip lydeka?
- Na nežinau, ar jas įmanoma lyginti? Nesulyginamos.
-Tai ar kietesnė už lydeką ar minkštesnė? - kelia balsą 30-40 metų šeimininkė.
Kai taip užklausia, sutrinku, subujoja vaizduotė : kokio skonio pangasija būtų su sojos padažu ir tofu, kokio - folijoje su kinų žolelėm, kokia sumalta į kotletus ..Gi vis kitokio skonio...ir kaip trumpai aiškiai jį nusakyti?
-Jos nesulyginamos, lydeka ir pangasija, kaip moskvičius ir mersas.
Valio, suprato! abi pasidžiaugėm, pasidalinom receptais.
Mane gi užvežė ant filosofijų apie ATSKAITOS TAŠKĄ, apie žmogaus tikrovės matą.
Štai mergina facebooke, lituanistė, jaučiu jos pyktį, kad rašau apie tai, kas man įdomu, kas mane pačią įkvepia ir šildo - apie pasaulio kultūros įvairovę, apie iškilių žmonių didybę, apie pangasijas, upėtakius, omarus. O jai norisi - tik apie lietuviškas realijas, tik apie lydeką. Kodėl?
Gal - įprotis ir siauros galimybės, PROVINCIJA, skurdo refleksai . Kai kasdien teįmanoma, prieinama tik lydeka, TV3 ir upė Neris, visai nebesinori nieko daugiau, nes pasaulis kaip želatinas sustingsta vienodose, įprastose formose. Ir netgi ima pyktis dėl tų, pangasinių, kad primena , jog esi galimybių narvelyje ir nežinia kiek jame tūnosi...
Vaikiškos baimės - kad išplauksi už savo lydekų prūdelio ribų ir jos pasirodys bevertės, ir kuo tada užsiimsi, jei gyvenimą paskyrei poezijai apie lydekas?
