Po vagystės

Tradiciškai vagystė - kai iš tavęs nugvelbia daiktą ar pinigus. Retai tą patyriau , dažniausiai pati per amžiną išiblaškymą ir apmąstymus pametu dovanotus žiedus ar drabužius, lietsargius ir rankines. Daiktai lyg įsižeidę palieka jais nesirūpinančią šeimininkę : ))))

100 rublių, ištraukti iš palto važiuojant troleibusu į Mokslinio komunizmo egzą prajuokino, juolab ištraukė juos profesionalas, grąžino dokumentus per universiteto administraciją.

Itališkas baltas vienetinis maudymukas, unikalaus dizaino su baltos odos sagtimis, grožėjausi. Net gailėdavau murkdytis su juo Trakų ežerų mauruose. Persirengusi paslėpdavau po dekiu, maudydavausi su prastesniu. Ekskliuzyvą sumedžiojo vagis - pėdsekys, apsimetė žveju, ir pagriebė - nunešė žmonelei ar dar kam, tik pamačiau nurūkstantį jo Žigoną . Tada labai verkiau, na vaikiškai buvo gaila, kad taip kvailai išdūrė ir netekau kažko labai gražaus, nepakartojamo.

Šiais laikais vagiami ne daiktai - jų pilna, pusdykių, kinai pasistengė. Rafinuotai vagiami-vanpyruojami jausmai, laikas, kūrybinė energija, Likimo fragmentai, žvaigždžių mums skirtos dovanos.
Kai tau nuolat, nuostabiausiais žodžiais kartoja, kad esi vienintėlė patikima draugė - juk negali nepatikėti? Kai siūloma amžina draugystė , be jokių abipusių interesų ir išskaičiavimo, juk džiaugiesi, tiki ?
Finale - lieki "be itališko maudymuko", su apmaudo tuštuma - kad patikėjusi atvėrei kitam duris į savo pasaulius, kad dalinaisi grožiu ir viltimi, eikvojai laiką, maitinai energijomis , kurias galėjai dovanoti labiau nuskriaustiems, o "draugas/ė" teplanavo nugvelbt kažką apčiuopiamo, pasimokyti ir kažkuo praturtėt.

Pasitikėjimas kitu žmogumi, ar jis šiandien egzistuoja? Taip, be abejo, tačiau tik - ne žodinis, o poelgiais. Draugas , kai gali paskambint vidurnaktį ir šypsotis tyliai į ragelį,ir likti suprasta, kodėl to reikia. Draugas - kai gali nebendrauti pusmetį, o susitikus patirti jausmą, lyg prieš minutę išsiskyrei. Laimė, kad tokių turiu, naujais - vis sunkiau bus patikėti.