Po žydų, tipo "ukrainiečių" kalėdinės tranzistorinės mikrafinės chaltūros- komercuchos (be balsų, be skonio, be susidainavimo), pavadintos Man sound, jų pridergtą energetiškai Filharmonijos salę valė "Sirin".
http://www.youtube.com/watch?v=H5gHHHjuT7A&feature=related
Aš klausiau "Sirino".... vis įžnybdavau save , kad tai realu, žemiška, ką girdžiu. Pirisminiau ilgą pokalbį su Nomeda apie naują muzikų vaidmenį - pasiaukojančiai žadinti dvasingumą, vesti sakraliai į dangų ar į pragarą . Ne uždegti individo ego- dvasią, kaip anksčiau, ryškia autorine kūryba...."Sirinas" -tobula autentika ir etno-sakrali- archaika. Smegenys vibravo pirmapradžiais garsais. Įsivaizduoju, kažkada iš uolos išėjęs ir pažvelgęs į žvaigždėtą dangų vienas pirmųjų mamutų medžiotojų susižavėjimą turėjo išreikšti taip, kaip jį girdi A. Kotovas ir jo grupė.
Kai šokau Maskvos folk-ansamblyje, daug bendravome su I. Pokrovskiu, jo ansambliečiais, jie mėgino ir mus įtraukti kaip dalį , apjungti, tada priešinomės, atrodė, pavergs lietuvius, gi world-music dar nebuvo gimus ( žr. foto).
Dabar suvokiu, jog tai buvo žydo mentalas rusų etno-kultūros formose. Tie rėksmingi gerkliniai balsai - nebūdingi tikinčių rusų moterų būdui -tykiam, geraširdžiam ir nuolaidžiam, bet isteriškam, atsidūrus nemylinčioje, neprielankioje aplinkoje.
Gyvenimo būdo išgryninti-išaukštinti angelų balsai valė prišnerkštas sielas. Išties, "Slezami dusha omyvajetsia"... Salės auroje šildžausi kaip Michniovo vienuolyne - apsupta staroverų močiučių su žydinčiais Dievo malonėje veidais. Buvo šilta ir atlaidu, ra - my- bė, kai norisi išsiskiriant apkabinti ir išbučiuot visus tik todėl, kad buvom kartu gėryje.
Kažkaip reikia liautis save apgaudinėt - ir nevaikščiot bet kur, neklausyt bet ko - o tik sakralų, įdvasintą meną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą