Žodžių ašmenys

Tryniau laiškus , probėgšmiais užmesdama akį į turinį. Tarkim , į tokį hororą , nuo verslininko Adrijaus: "eik nx su savo moralinem zalom, pasiskaityk savo tekstus sizofrenike nelaiminga, sugalvoji kosmosus ir grasini isgalvotais dalykais."

Daugiau buvo, tiesą sakant , laiškų su liaupsėm "geniali, unikali, šviesa" ir kitokių malonybių. Kai juos išgirsti-perskaitai kaip padėką už pagalbą, gera, lyg dviejų žmonių ryšys sustiprėja, dar gražiau suskamba, vienas kitą pakrovėm. Kai jų gauni avansu - juokiesi, ohohoho kiek muilo, ir ko gi iš manęs norės? Paklausai teksto širdimi ir supranti, ko norės adresatas , tada pataikaujantys žodžiai susirodo net ne kaip muilas , o kaip kablys, ant kurio tave pakabins ir melš-tręš-naudosis, gręš naudą iki paskutinio lašo .

KOkia palaima - išmokti bendrauti širdimi. Tau kažką sako, kabina makaronus, taršo protą, mėgina įteigt, kad jo nauda yra viršesnė už tavo laiką ir norus, o širdis girdi visiškai kitą tekstą -melodiją. Tuomet svetimi , į tave nutaikyti žodžiai
patampa tuščiu lapų šnaresiu, voratinkliais - juos apmaudžiai nusidreski ir tiesiog tyli, kai pašnekovo-adresato kalbos srautas perdaug skiriasi nuo to, ko nori ir apie ką prabiltų jo širdis.

Kartais atrodo, kad visą gyvenimą tuo ir teužsiimu: bėgu-slepiuosi nuo tų, kurie mane mėgina įvardinti, priklijuoti etiketę, prirakinti prie kategoriškų definicijų. Bėgu kaip nimfa tam, kad išsaugočiau save ir nė sekundei nesigaišinčiau su tais , kurie manęs nemyli. Kai myli, juk nevadinsi kito taip, kad jis alpėtų naktimis iš sielvarto. Kai myli, juk neištarsi žodžių, kurie bus pro šalį ir kurs dykvietes, pilkos tuštumos laukus, kuriuose vysta gėlės ir nutyla paukščiai.

Kaip faina, kad visuotini žodžių vandenynai senka - ir laiškų gaunu vis mažiau, nes jų nereikia - per Visatos šviesmylių atstumus jauti, kas tave myli, dėkoja širdyje, kam nereikia papildomų žodžių-pastangų suprasti, apie ką mąstau ir ką reiškia viena ar kita mano mintis ...

"Ar jums nesunku būti , kai taip aplenkiate laiką?", - prasitarė draugė, žmogus, kuri, jei kas, visada padės išgyventi. Susimąsčiau. Man atrodo, žymiai sunkiau yra naudos skaičiuokliams, definitoriams, kurie susikrimtę, pavargę, paklaikę sukasi rūpesčių rate, pikti vaikosi kažkieno ištartus atsitiktinius žodžius ar frazes, auksines NLP citatas, tarkim "Laimė - pinigų kiekyje... Meilė - kaip seilė' , gaudo pelnus ir šlovės chimeras, nutręšdami-nurėždami pakeliui nuo kiekvieno atlapaširdžio po kokį talento-idėjų- vertybių gabalą su atsidūsėjimu " nagi ir būna lochų, ak, šyzike nelaiminga". Laiminga aš, p.Adrijau Rudaiti, gal tik to nesimato iš banko sąskaitos:))))