Sukrėtė starco, vienuolio Sampsono biografija.
Viena vertus, dar labiau sutvirtėjau tiesoje, jog dvasinis žmogus neturi gaišti laiko tenkindamas giminių norus, su visais jais gražiai sutardamas.
Štai Sampsonas susidėjo po operacijos lagaminą į karutį ir bėgte į vienuolyną iš mamos namų, griaudėjant įkandin jos prakeiksmams ir grasinimams, kad eina prieš tėvų valią. Mama pati prieš mirtį jį susirado išpažinties, palaiminimo.
Kitavertus, susimąsčiau,ar moteris pajėgi būti naujais laikais vienuole, kolektyvinės pasąmonės
titnaginiu sargu, būti dvasios strypu ir nepalūžtančia atrama? Kažin... GI emocijos, vaikai, konstitucijos silpnumas.
Dvasinininkė - taip, būtent moterys bus naujų laikų kunigės, gebančios sutaikyti, atleisti, atliepti, užjausti ir išlyginti prieštaravimus objektyviais, visiems lygiaverčiais sprendimais
O vienuoliai - tik vyrai, vienišiai, pasišventėliai, rūstūs ir stoiški, fiziškai ištvermingi valstybės žvėriškame presinge ir žmonių nepaliaujamuose virsmuose . Sakyčiau, senelis buvo vienuolio tipo - kietas stuburas, tiesi nugara, išmintis ir atrama visiems, ką gniuždė, maigė režimas.
Sampsonas perėjo ir sušaudymus , ir Solovkus. Kamerą su žiurkėmis. Pasirodo, tai ne Orwello fantazijos, o stalinizmo lagerių tikrovė. Prileidžia į kamerą žiurkių. Šventų žmonių, švarių tyrų kūnų jos, pasirodo, neėda. Tikri, įdvasinti vienuoliai ištverdavo šią totalitarizmo inkviziciją.
Numirčiau vietoje, tą pačią akimirką, vos pamačiusi artėjančią pelę, vien todėl, kad moteris, amžina panika prieš graužikus. Nors gal? Dvasios jėga ( Saulės energijos) turi savybę kritiniu momentu generuoti begalinę drąsą, kurios ugnyje dingsta ir baimės, ir panikos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą