Ieškau, nerandu atsakymo į lemties "brokavimo" klausimą. Krikščionybėje ši dvasinė technologija išaukštinta kaip šventųjų prerogatyva 'išmelsti", "spręsti", kam gyventi, o kam - ne.
Pvz. 1) Motina karštligiškai meldžiasi dėl merdėjančio mažo sūnaus gyvybės. Išmeldžia, bet jis užauga "brokuotas" , šunkeliai, paleistuvystė, ligos, down ir mirtis patvoryje. Pamokslininko, archimandrito moralė: "nemelsk to, kas Dievo valioje, būtų švarus tyras numiręs, dabar gi dėl jo kentėjo visi ir jis - labiausiai."
2) pas br. Vitalijų : "prasitarė savo pasiekėjų porai, jog mažylė dukra užaugs k-va, šie persigando, meldėsi , kad ji išvengtų tokios gondoninės dalios , ją - jauną partrenkia automobilis. Visi šlovina Dievą, meldžiasi su Vitalijum, dėkoja, kad ji tyra nesusipurvino." Žiauru...
Pati nuolat savęs klausiu, kas būtų , jei būčiu gimdžiusi negyvą 3-ią vaiką?... Išmedituota, ženklų simbolikos patvirtinta, šventai įtikėta versija - Dievas apsaugojo nuo kančios, kurios nepakelčiau, išlaisvino kitiems darbams...
Bet.. Brolio pavyzdys. Jei ne jo klinikinė mirtis, klystkeliai, bendražmogiškos moralės paniekinimas - mamos širdis nebūtų suminkštėjusi , ji turėjo ir turės pereiti su juo tuos gėdos ir nusižeminimo ratus, kad abipusėje meilėje širdis suminkštėtų...
Štai gimsta žmogus, su sunkia karmos-genų našta, kuri - rezultatas jo paties inkarnacinių poelgių, jo tėvų santykių ir dvasinių pasirinkimų, jo giminės karminio kraičio. Ne angelas gimsta, o girnapusė šeimai ant kaklo, arabų teroristas . Ir ką?... žinant, kas jo laukia, kas laukia mylinčių jo žmonių - melst, džiaugtis, kad jis anksčiau laiko išėjo?!
Priešlaikinė, krikščionio šventiko išmelsta mirtis, būtų jiems žemiškos būties komfortas, tačiau tai giminei, tėvams nulemtas PRAEITIES pasirinkimų-poelgių karminis kryžius-prievolė niekur nedingtų! Lygiai ta pačia doze būtų paskirstyta per kitus žmones ir įvykius. Žemėje gėrio ta perankstyva, bendrų maldų užprogramuota mirtis nepadaugino...
Gal vis tik teisingiau pereiti kryžiaus kelius tegu su netikėliais, nevykėliais, bet mylimais savais artimiasiais , kad jau patys išpirktųmėm, atkentėtųmėm per meilę , o ne sukrautųmėm ant pečių vienam ligotam pasišventėliui, Dievo vietininkui? ... Čechovo apsakymų motyvai...
Gal ta , avarijoje žuvusi mergina, po savo daugybinių nulemtų nuopolių ratų, atkentėjusi už save ir kitus, kiek priklauso, pati prisikeltų iš kloakos būtent per tėvų ar kito žmogaus meilę ("Nusikaltimo ir bausmės" motyvai )??? Toks Žemės humanoidinis apšvarinimas būtų 100-syk teisingesnis, nei Kristaus kančių kryžiai, prisiimant svetimas nuodėmes, numarinant būsimus žudikus-atliekas, kurie visada T U R I bent vieną šansą patys apsivalyt ir ištrūkt iš Lemties - Sansaros rato.
Žiaurūs, bekompromisiai vis tik tie krikščionių šventieji :"arba-arba". Pagal juos:gYventi tik - baltai, geriau mirti, nei patiems čia bristi iš Protėvių-karmos kanalizacijos tunelių... JOkio pas juos tikėjimo, pasitikėjimo Žmogumi, tolerancijos jo potencialiems Atgimimams.
Indigo sąmonėje šis "asmeninio pasirinkimo" momentas - jau stipriai išreikštas . Pvz: "Žinau, kad mama - alkoholikė, bet padėsiu jai, ištempsiu, per meilę ištiesinsiu, tai - mano lemtis" . "Žinau kad mano vyras - neįgalus, bet tai mano lemtis, abu ją iškęsim."
Hamal'io įtakoje.... atstatau ragus Dievams ?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą