Ligos skaistykla

Išmokus nuo jaunumės "išskristi" iš kūno, žiūrėti į realybę iš aukštesnio astralinio atskaitos ir stebėjimų taško, kūnas kartais tesusirodo įduotu per gimimą įrankiu, protėvių sukonstruotu instrumentu.

Neišsemiama tema apie eksperimentus su jo ribotomis galimybėmis, apie jo gamtos pažinimo dovanas per pojūčių malonumus, apie jo bjaurius kerštus, užmiršus, kad vis dar kvėpuoji realybėje ir kūnu privalai rūpintis kasdien, o ne prieš operacijas, prieš išėjimą į paplūdimį, į VIP'vakarėlį, arba galuojantis su aukšta temperatūra.

Visada stresas - gydytojų diagnozės. Stresas, nes didžiąją dalį jų teks neigti, teisintis artimiesiems, kodėl negersi tų ar kitų vaistų ar nesioperuosi, slėpti patyliukais brangius neišgertus vaistus ar meluoti neva priimant jų įtikėtą diagnozę.... Tiesos akimirka, kai sutinki fenomenalų Hipokratą, kuris trumpai ir aiškiai, pasako, kas bus, jei nedarysiu to ar ano. Šiek tiek sarmata, kai mylima, nuostabiausia iš nuostabiausių gydytoja užkeikinėja: "Aš jus kaip nuluptą žinau, ir vėl pasirodysit po 10 metų, jei neišsioperuosit dabar - mirsit..." Vos susituriu nepakomentavus balsiai, kad savo mirtį žinau, ją mačiau, ir ne gydytojos valioj ją atitolinti ar pagreitinti.

Dar sunkiau nepasakyti saergančiam žmogui, dėl ko jis serga - ta priežastis išboldinta ryškiai jo akyse ir auroje. Betgi daugumai lengviau manyt, kad susirgo dėl oro, dėl viruso, dėl šalto vandens. Taip, būna ir tokios priežastys, bet žymiai daugiau visiškai kitokių.....

Augindama vaikus, išmokau už juos persirgti, perimti jų vidaus ligas, kad jie nesikankintų. Su dukra buvo sunkiau - jos pasąmonė to neleisdavo, energetinių užtvarų net mano meilė neįveikdavo. Žinoma, negali "persirgti žaizdos ar kaulo lūžio ", bet - išbučiuoti ją bent jau mintyse, kad greičiau užgytų - kuo greičiau, bet tik šeimos nariui įmanomi tokie emo-vaistai.

Prieš 4 metus, pasikeitus materialaus kūno energetikai, ėmiau sirgti žymiai dažniau nuo kontaktų su "purvinais" žmonėmis. Jie apsivalydovo savo nuodėmes per mano ligas, kol išmokau blokuotis kontaktuose, apskritai vengti jų.

Nauja - sunkiai sirgti, kad vaikas gautų energijos radikaliems gyvenimo pokyčiamsi, ištrūkimui iš jo paties nuopolių ar kapitalių vampyrų gniaužtų . Gi negali, kaip kokia burtininkė ar magė , prisivogti energijų iš pašalinių, įkišus mainais jiems talismaną ar stebuklingą žolelę . Švari sąžinė - kai keli artimuosius iš duobės per savas kančias, be vampyravimo.

Baugu - kai sunkiai atguli be balso ir jėgų tam, kad, priėjus pažinimo ribas, gautum naują žinių ir kosminės išminties siuntą. Šitų ligų bijau labiausiai... jos sunkiausiai pakeliamos, tarsi trumpam numiršti, tave nematoma jėga atjungia nuo judėjimo, kontaktų, darbų, skaitalų - gulėk, nejudėk ir ... priimk.... Naujas matymas vizijose - Laikui nepavaldžių veidų-sielų, kurios prie manęs priartėja trumpam dalintis . Kuo? Dar nežinau, dar sergu, dar neprisikėlusi su naujais požiūrio kampais.

Žuvėdrų vėdarai ir skrydžiai

Dažnai mintyse kabinu šviežiai pažintiems žmonėms A.Čechovo pjesių herojų etiketes. Aha, va anas - tipinis Trigorinas. Ta ledi sklaidosi ir manierinasi nelygu egoraiškė Arkadina...Man alergiją kelia Nina - su jos romantiška patetika ir dūžtančiais viltingais rožiniais akiniais. Kai tik tekstuose ar požiūriuose išlenda Nina su jos amžina eko-world peticija "Žmonės, jūs - žvėrys" - maga trūksplyšk išlukštenti savyje tą patyčios vertą, seilėtą sentimentalų geną ar nuslopinti hormoną , verčiantį kiekviename įžvelgti gerulį rūmų spragtuką ir grąžyti baltas rankas neradus jame tolygaus idealistinio atsako.

Bafe, anglų mentalo ir kultūros lopšyje, žuvėdros - savos paukštės. Savesnės už balandžius-anie nuraudę tykiai burkuoja baikščiai pasislėpę apsunkusių medžių viršūnėse. Jos smalsiai vaikštinėja traukinio stotyje, trinasi apie stalus, linguoja ant stogų kaminų. Ant žemės jos mažai kuo skiriasi nuo nupenėtų žąsų, didelės ir storos. Krūpteliu, kai tūla "žąsis" snapu ima įsakmiai kalenti į kavinės langą ar šonu priglaudusi geltoną akį, smalsauja, kas vyksta patalpų viduje. Jos jaučiasi lygios mums, praeiviams ir miesto gyventojams. Stebi mus prikišamai iš arti. Plaikstosi tarp mašinų per trafikus, lyg netyčia perbraukia kietu sparnu praskrisdamos tiesiai per veidą. Erzinančios įkyruolės. Įžemintas, devalvuotas aukštų horizontų simbolis, pigiai besivalkiojantis po kojomis.

Tačiau vos tik užsikari į paskutinį namo aukštą ar medituoji nuo Bafo kalno pievos aukštybiu - neatplėši akių nuo žuvėdrų zigzaginių svinginių skrydžių- jos sklendžia valandų valandas laisvai , nenusileisdamos į asfaltinį miestą. Horizonto gyvoji dalis, sklandi nata. Jų skrydžių magija įpratino užmigti su Deep Forest'o etnoworldu ausyse ir žuvėdrų plastiškais užkibimais tarp saulėlydžio debesų . Tos pačios tingios, lėtapėdės žąsys, bet kitoje erdvėje - transformuojasi.

Žmogus- Gamtos Didysis Eksperimentas ir apgailėtinas nesusipratimas - kažkodėl kontrastiškų viražų nesugeba. Jo žanrinės rūšys -vis dar be transformerio draivo.Net ir genijus Čechovas a lia Dantė išrūšiavo: skraidūnėms Žuvėdroms ant molo nutūpus- kaput, jų žūties liudininkams jautruoliams Treplevams - dvasios charakiri, o cinikai trigorinai - neįgalūs pakilti. Darviniškas siauras, linijinis pasirinkimas :arba penima ėdri žąsis, arba sparnuota menininkė nepritapėlė.
Kada išsitrins žanrų ribos? Juk su vienais, artimoje veiklos ar orientyrų stichijoje mes kylam, skrendam, pasiekiam svajonių, o su kitais, tegu ir pačiais artimiausiais, ramiai sau puntam kaip žąsys. Gyvenant tarp skerdžiamų žąsų (LT fermoje )- laisvai, be lomkių (frustracijų) , gali būti žuvėdra ir kilti link horizontų pomėgių stichijose, tapačiuose lygiuose su tais, kurie irgi nepaleidžia siekių iš širdžių-minčių. O fermos mėšle- nieko tokio -ir kojas susitept:))) Svarbu - sparnų nenuleist.

Vergų aviamaršrutai

Pirmąsyk skridau į UK pietus su Ryanairu. Be abejo, mieliau skrisčiau į Irano dykumas ar Meksikos miestus-šventyklas, nei į civilizacijos ir globalizmo nudrengtą, karšinčios kultūros liekanomis pleiskanojančią karalystę.
Keleivių kontingentas lengvai įžvelgiamas. Studentai - jie aktyvūs, sportiški, įdomūs, savarankiški. Bėgte, negaištant laisvo laiko, apmokėto tėvų ar uždirbto kavinėse-autoservisuose mediatekų sąskaita.Su knyga rankose, susitelkę ,neparakalbinsi.
Kelios mamos, su abiturientais. Lydi. Šios poros - mieliausios akiai ir širdžiai, nes spinduliuoja jas delegavusių šeimų stiprybę ir ryžtą parengti didžiojo gyvenimo skrydžiui atžalas.
Pakankamai močiučių su anūkais, matyt, grąžinančių atmaitintus lietuviukus užkalinėjantiems pinigą tėvams.
Atsipūtusios, pagiriotų anglų liumpenų kompanijos, grįžtančios po pigių alaus gastrolių gintaro krašte.
Jaunos, suvargusios, užgesusių akių šeimos, su mažais vaikais, kurie jau skanduoja "mummy, mummy". Emigracija su mažais vaikais - vergija. Iš Afrikos negrus plukdė surakintus triumuose . Dabar baltaodžiai Vytauto Didžiojo provaikiai tapo juodadarbiais ir patys skrenda Ryanairu
arčiau pinigų-maisto šaltinio vaikučiams.

Savanoriai rekrūtai - šeimos galvos - genotipo rūšiniai raumenys - skrenda irgi to paties - lesalo. Šie , palyginus su kitomis aviavergų fokus-grupėmis, - laimingiausi. Su atgimusiu rudimentiniu vyro medžioklės azartu-instinktu veiduose, gladiatorių povyzomis. Gi ištrūksta iš naminės olos, ir, svarbiausia, yra kur sugrįžti - į šiltus, jaukius, jo raumenų jėga įrengtus, apstatytus namus.
Na taip, jų working sprendimas - laiko dvasioje, galbūt - teisingiausias. Užsikals ir, kai kubiloidus kas nors su replėmis nuplėš nuo valstybės vairo - pasiliks namie, plėtos individualius verslus, kurs darbo vietas.

Kita kategorija- susimetusios krūvon jaunos mamaitės, su kūdikiais, įremtais pašonėn. Tip top Afrikos madonos, net veidai nuo darbų ir rūpesčių pajuodę.Visko mačiusios, daug patyrusios, su gastrolių nužymėtais įžūliais veidais. Karmėlavos išskridimo punkte jos nesislėpdamos glaustėsi ir ašarojo apsikabinusios savo vyrus.Gal meilužius? Va čia nieko nesupratau. Jos uždarbiaut, o kodėl jie pasilieka? Sociomįslė.

Šalia sėdėjo gal 20 metų mergina, gūžėsi nejaukiai.Apsidžiaugė, atpažinusi užnugario kaimynėje klasiokę : "Ir tu dirbt? Jau rytoj į darbą?Oho, iškart iš lėktuvo!Irgi jau turiu darbą. bet jei nepatiks, iškart namo parlėksiu,nesikankinsiu." Klasiokė su draugėmis -gasterbaiterėmis -visą skrydį aptarinėjo, kuri kiek kada ir ko gėrė , kiek kainavo viskiai- degtinės-trauktinės. Be abejo, ir pylė nesustodamos, siūlė jauniklei. Atskridus klasiokė nepajėgė girta atsistot, mykė, svyravo, draugės rinko jos daiktus, laikė kad nenukristų. Bobiškas Pozoras.
Liūdna... Veidai - normalių moterų, kas jas įjunkė? Na taip, lietuvių archetipinis moters elgesys krizėse, bėdose, kataklizmuose - žuviškas: pasyvus prisitaikymas ar bėgimas nuo problemų į iliuzijų pasaulį - religiją,sapnus, idealizmą, dvasingumą, alkoholį.
Ji vos nenusirito kūlvirsčia nuo trapo -kita vergė kolegė vos spėjo sugriebt. Jas sulaikė, matyt perduos kokioms tarnyboms?
Gailestis tebuvo naujokei, ji kikeno kartu su manim iš girtuoklės svingo ir nenutuokė, kad kikena iš savęs pačios, už kokių 3-4 metų. Kai jaunystės svajonių niežulys bus išmurkdytas lietuvių UK-vergų baliukuose, kai susivoks, kad gležnomis jėgomis neįsikabins, ta pati fermos aušra brėkš diena iš dienos, o savo žemėje jai apmokamos vietos niekas nesukūrė ir negreit sukurs. . Vargas trapioms, ne psichokikbokso čempionėms...

Okupacijos skaudžiausi padariniai - nukirstas,sovietų tankais ir sibiru suniokotas, tautos vyriškų galių kamienas. Moterys priverstos pačios eiti į karą už būvį. Vyrai jų negina, vis dar iš inercijos bijo įvesti tvarką namuose. Baisi, zekiška, gėdinga mintis, įsimetusi stebint minią skriejančių priverstinių migrantų. Paimt automatą ir iššaudyt Vyriausybės kabinetą. Nuostolio tautai jokio, bet gal kažkas pasikeistų į gera, valstybė atgautų savivertę? Ir paprasti žmonės turėtų alternatyvų vergijai svetimoje, Albiono padangėje.

Vargdienybių barkodai

paprasto žmogaus tragizmų istorija, šauksmas tyruose išmuša iš vėžių . Gaila... gaila... kosminis, neišmatuojamas gailestis užplūsta artimajam , kurį aplinkybės nubloškia į užribį.. Dar liūdniau, kai žjnai, kad jis nesuvokia, nesusiorientuoja savo tragizme. Griebiasi atsitiktinio priežastinio šiaudo: neva kalta ar depresija, ar liga, ar jo nesugebėjimas plaukti geriau už kitus.

Cha cha, skambinkit pagalbos linijai, pasiguosit - ir problemų kaip nebūta. Viena iš melagingiausių iliuzijų. Kita - klaupkis ant kelių ir bučiuok tą kryžių, kuris tampa nepakeliamas, per jo gličią sunkybę kelio nematai. Dar kitas opiumas-balzamas : karma, kraujuok ir kentėk, kol nuolatinis skausmas taps saldus , ir akyse ims šmėžuoti rojaus gėlės ir angelų vainikėliai . Modern balzamas: žvaigždės, jos taip viska surikiavo, ant jų gi nenusispjausi karčiai, iš žemybių. Žmogus su savo menkomis žvaigždutėmis yra it mašalėlis prieš didžiuosius, sisteminius smagračius, kuriuos įsuka tie, kas turi žemiškų galių valdyti . Menkas potencialas, reagentėlis - bendroje mėsmalėje ar katile.

Esu draskoma prieštaravimų: venavertus, blaiviai šaltai suvokui, kad sistemos nepakeisi, ir vienos skęstančios musytės neišgelbėsi. Kitavertus, žiauriai jos gaila, nes aiškiai žinai, kad atsakomybė už jos skendimą,užlūžimą, už aplinkos abejingumą guls ant mūsų vaikų, anūkų pečių. Kaip gula kryžium ant lietuvos nuopolių ir moralinių išsigimimų žydų genocidas.

Bet kodėl taip gaila - lyg save apraudotum, gaila kaip brolio, sesės...,Širdis - sugestyvi, turi apsaugas nuo emocinės nejautros. Išverki, išraudi ir už tą išskirtinį, tave pasirinkusį kaip išganymą, vargdienį, nes jis jau nebeturi jėgų emocintis, verkt. Iš kur tas srūvantis gailestis? Krikščionybės palikimas? geriečių močiučių genai? Čechovo mantrų ar "dėdėstomotrobelės" inprintai iš vaikystės pirmųjų skaitinių... DUŠA SLEZAMI OMYVAJETSIA, - taip, su tuo sutinku. Bet .. gal tai patologija ir klinika, kai omyvajetsia kiekviename žingsnyje - pamačius parduotuvėje alkaną vaiką, ligoninėje bejėgę senutę, jaunuolį-prostitutą, vedžiojamą boschiško verslininko-gėjaus kaip kompensacija už išorinę ir vidinę bjaurastį, už aplinkinių paniekas ir pažeminimus ėdraus rėmėjo atžvilgiu.

Prisiekiau reaguoti tik į vaikų prašymus, kreipinius. Nenumatytos pasekmės - sinchronu su tuo vaiku graudeniesi dėl jo tėvų bjėgiškumo irtis prieš srovę stichiškame socio-krioklyje. Lyg tampi jo šeimos nare, daliniesi bendra atsakomybe ...

Pelevino garbingas pasirinkimas: užsidarė piktai ir riaugėja sarkastišku genialiu cinizmu į totalų socialinį ir psichologinį kanibalizmą. Taip, beje, lengviau, bent jau sąžinigai įvardiji, ką matai ir kas vyksta, kaltės išpirktos, tekstai - istoriniai dokumentai pasilieka, be krislo gailesčio masėms sumaltų, iškruštų ir iščiulptų-išvalgytų kaip Makarčio romane-metaforoje "Kelias".

Nagi, greičiau apsibrėžk savo Kreidos ratą : mano šeima, mano vaikai, o jūs su savo vargo barkodais prie mano kasos nelįskite, nestokite į paguodos eilę ? Nežinau, dar nežinau atsakymų - kaip man , mano pačios sielai geriau??? Į šaltakrauję krokodilę vainienę-šimonytę-sarkozienę niekada nevėlu ir lengvai įmanoma atsiversti, ir - priedo - kaip prizo - dar sulaukti tų pačių apraudotų vargdienių pagarbos, batų laižymo ir susižavėjimo aplodismentų.

Išdavysčių išdavos

Mergaitiškos išdavystės - graudžiai maironiškai malonios, kaip Trakų pilies restauruotos muziejinės čerpės :cha, kokia "miau-miau" karamelė, geriausia draugė išpliurpė intymias paslaptis viešai, draugai nutranzavo į kitą miestą atskirai, palikę autostopintis naktį vienas nepažįstamame mieste be cento, pagrindinė artistė dieną prieš spektaklį nusiplauna, griūna surežisuotas renginys, fiaskaaaaaas, raudos naktį į sūrią pagalvę. Po stresų-vaikiško šoko "dangus griūva" - užsidarymai-užsisklendimai sulig kiekviena nauja išdavyste, stora oda kaip ąžuolo žievė - grumba, kietėja, antiemocinių skydu atitveria nuo svetimų. Tai vadinasi - "bręsti,mergaite, suaugėji, suaižėji, slepi širdį nuo aplinkos graužikų ir amalų:)))"

Kažkuriuo momentu, kai kritinė išdavysčių masė viršijo pakantumo slenkstį, lioviausi jų bijoti, net nečekinau naujų pažįstamų, kas judiškai pirmasis išduos. Beprasmiška, juk privalai tobulai atlikti tai,kuo tiki, kas verčia kvėpuoti ....koks skirtumas, kokia Zozė ar koks Jurgis - išmes ant kelio Tavo sielos brylikus ar ištransliuos
piktadariams, į kurią vietą įdūrus man skaudžiausiai gelia.

Dar su laiku atsirado aiškus matymas - va, šitas , mano slapčiausių siekių patikėtinis, - pirmasis parduos laiškus, va ta ar ana vien tam ir yra šalia, kad sunkiausiu momentu prikaltų prie viešos gėdos stulpo.

Dar su laiku prasišvietė ir gilesnė prasmė - išdavikai nieko neišduoda, o tik išsineša suviskam kažką, kas šildė-glostė perilgai mano emocijas, nudiria pienių pūkų gaubtelį-kevalėlį. Jie lyg viesulai- savanoriškai, be mano energijų-pastangų, nugeni tai, kas man trukdo augti.

Dar su laiku atsirado vidinis džiugesys jiems atsiradus ar pasirodžius -olialia, už kampo JYYS - naujas POSŪKYYYS, geradaris meistriškai nulups, išgremš sulą, per kurios saldumą užsikaifuoju ir kelio nematau, sustojusi mindžikuoju malonumuose ar jausminiuose prisvilimuose . Ir fantastiškas jausmas- begalinė padėka, kad jis išdavė- išnešė tai, ko man seniai nebereikia, bet dėl kažkokių priežasčių nemačiau, jog kažkas išaugtinio - žinojimas, pareigos, idėjos, projektai, daiktai, net vertybės - man trukdė, nebuvo gyvybiškai reikalinga.

Nauja patirtis - kai išduoda artimieji, su kuriais po vienu stogu, vienoje virtuvėje. Lyg peilį kas į nugarą suvarytų. Sustingsti druskos stulpu - už kąąąąą? Gi tiek davei meilės ir savęs, be atodairos. Gi taip šventai tikėjai "artimojo meile" , ir štai....atotrūkis, šaltis, smūgis, Laikas apmiršta , švelnukai pabėga, saugus gaubtas sudūžta, susirodai sau kliša, atsitiktine iliuzija, kuri ištižo per sekundę. Užtat Dangus tyčiojasi ir grūmoja - lyg pavydo draskomas vyras, prievarta - prikišęs peilį prie gerklės - reikalaujantis ištikimybės įrodymų - norėjai daug žinoti ir matyti? pasiryžai? eini toliau?lieki su manim? ar su juo? Nežinau, ką pasirinkti... ar esu tiek stipri pakelti emo-vienatvę? Bet- yra lietus , kad nuplautų maldų ašaras, yra paukščiai, kad grąžintų prarastus švelnukus , yra gėlės, kurių dar neprakalbinau, yra nenutapytų paveikslų spalvos ,kurių dar neišmylėjau. Kiek daug dar YRA .

Kregždės Vilniuje'2011

Senokai jų nemačiau tokių - viltingų, greitų ir džiugių. Būriais laigo. Gal 4-5 metus jos buvo dingusios iš Vilniaus centro ir senamiesčio padangių, užleidusios vietą tingioms rajoms Vilnios antims, piktoms bobiškoms-katechetiškoms varnoms ir pilkiems, kaip vilniečių kasdienybės rutina, balandžiams. Gi vaikštau nuolat užvertus galvą į dangų,jo panoramų ir sparnuotų taškų kaita - pastebima, fiksuojama dienų tikslumu.

Kai prieš mėnesį pamačiau jas virš Sporto maniežo Žemaitės gatvėje - pamaniau, atsitiktinumas.
Bet - jos jau drąsiai šoka-nardo, vaiko į pašalius varnas, virš Rotušės - Vilniaus valdžios epicentro! Šviesių vilčių pranašės, atgimimo žinaisklaidininkės. Paukščiai - žmogaus ar bendruomenės gyvenamųjų erdvių dvasios naujieji gyvieji simboliai. Kregždučių mano mieste dar nedaug - gyvųjų dangaus žirklių - bet jų YRA!

Stebėjau jų baletus virš Rotušės kraigo ir meditavau, gal ko nesuprantu apie Kubilių - gal destruktyvus gnomas kažką daro tokio užslėpto giliai nematomo, progresyvaus, kas išprojektuos mūsų bendras ir asmenines svajones į gražias -šviesias ateiteis magistrales? ... Ne, godūs pavydūs gnomai neskraido ir kitiems dangaus nedovanoja. VILNIUS - Vilniaus naujoje valdžioje atsirado prošvaisčių , aukštų vertikalių.
Kad tik jų nenukirstų konservų-socdemų husquarnos...

Tušu virš Rotušės-
Kregždžių dailyraščiai,
Metraščių natos -
Vilniaus klavyruose.

Betono įspraudai
Vaiko grimasose
Dyla, išsitrina..
Šypsenos - klasėse.

Žodžių ašmenys

Tryniau laiškus , probėgšmiais užmesdama akį į turinį. Tarkim , į tokį hororą , nuo verslininko Adrijaus: "eik nx su savo moralinem zalom, pasiskaityk savo tekstus sizofrenike nelaiminga, sugalvoji kosmosus ir grasini isgalvotais dalykais."

Daugiau buvo, tiesą sakant , laiškų su liaupsėm "geniali, unikali, šviesa" ir kitokių malonybių. Kai juos išgirsti-perskaitai kaip padėką už pagalbą, gera, lyg dviejų žmonių ryšys sustiprėja, dar gražiau suskamba, vienas kitą pakrovėm. Kai jų gauni avansu - juokiesi, ohohoho kiek muilo, ir ko gi iš manęs norės? Paklausai teksto širdimi ir supranti, ko norės adresatas , tada pataikaujantys žodžiai susirodo net ne kaip muilas , o kaip kablys, ant kurio tave pakabins ir melš-tręš-naudosis, gręš naudą iki paskutinio lašo .

KOkia palaima - išmokti bendrauti širdimi. Tau kažką sako, kabina makaronus, taršo protą, mėgina įteigt, kad jo nauda yra viršesnė už tavo laiką ir norus, o širdis girdi visiškai kitą tekstą -melodiją. Tuomet svetimi , į tave nutaikyti žodžiai
patampa tuščiu lapų šnaresiu, voratinkliais - juos apmaudžiai nusidreski ir tiesiog tyli, kai pašnekovo-adresato kalbos srautas perdaug skiriasi nuo to, ko nori ir apie ką prabiltų jo širdis.

Kartais atrodo, kad visą gyvenimą tuo ir teužsiimu: bėgu-slepiuosi nuo tų, kurie mane mėgina įvardinti, priklijuoti etiketę, prirakinti prie kategoriškų definicijų. Bėgu kaip nimfa tam, kad išsaugočiau save ir nė sekundei nesigaišinčiau su tais , kurie manęs nemyli. Kai myli, juk nevadinsi kito taip, kad jis alpėtų naktimis iš sielvarto. Kai myli, juk neištarsi žodžių, kurie bus pro šalį ir kurs dykvietes, pilkos tuštumos laukus, kuriuose vysta gėlės ir nutyla paukščiai.

Kaip faina, kad visuotini žodžių vandenynai senka - ir laiškų gaunu vis mažiau, nes jų nereikia - per Visatos šviesmylių atstumus jauti, kas tave myli, dėkoja širdyje, kam nereikia papildomų žodžių-pastangų suprasti, apie ką mąstau ir ką reiškia viena ar kita mano mintis ...

"Ar jums nesunku būti , kai taip aplenkiate laiką?", - prasitarė draugė, žmogus, kuri, jei kas, visada padės išgyventi. Susimąsčiau. Man atrodo, žymiai sunkiau yra naudos skaičiuokliams, definitoriams, kurie susikrimtę, pavargę, paklaikę sukasi rūpesčių rate, pikti vaikosi kažkieno ištartus atsitiktinius žodžius ar frazes, auksines NLP citatas, tarkim "Laimė - pinigų kiekyje... Meilė - kaip seilė' , gaudo pelnus ir šlovės chimeras, nutręšdami-nurėždami pakeliui nuo kiekvieno atlapaširdžio po kokį talento-idėjų- vertybių gabalą su atsidūsėjimu " nagi ir būna lochų, ak, šyzike nelaiminga". Laiminga aš, p.Adrijau Rudaiti, gal tik to nesimato iš banko sąskaitos:))))