paprasto žmogaus tragizmų istorija, šauksmas tyruose išmuša iš vėžių . Gaila... gaila... kosminis, neišmatuojamas gailestis užplūsta artimajam , kurį aplinkybės nubloškia į užribį.. Dar liūdniau, kai žjnai, kad jis nesuvokia, nesusiorientuoja savo tragizme. Griebiasi atsitiktinio priežastinio šiaudo: neva kalta ar depresija, ar liga, ar jo nesugebėjimas plaukti geriau už kitus.
Cha cha, skambinkit pagalbos linijai, pasiguosit - ir problemų kaip nebūta. Viena iš melagingiausių iliuzijų. Kita - klaupkis ant kelių ir bučiuok tą kryžių, kuris tampa nepakeliamas, per jo gličią sunkybę kelio nematai. Dar kitas opiumas-balzamas : karma, kraujuok ir kentėk, kol nuolatinis skausmas taps saldus , ir akyse ims šmėžuoti rojaus gėlės ir angelų vainikėliai . Modern balzamas: žvaigždės, jos taip viska surikiavo, ant jų gi nenusispjausi karčiai, iš žemybių. Žmogus su savo menkomis žvaigždutėmis yra it mašalėlis prieš didžiuosius, sisteminius smagračius, kuriuos įsuka tie, kas turi žemiškų galių valdyti . Menkas potencialas, reagentėlis - bendroje mėsmalėje ar katile.
Esu draskoma prieštaravimų: venavertus, blaiviai šaltai suvokui, kad sistemos nepakeisi, ir vienos skęstančios musytės neišgelbėsi. Kitavertus, žiauriai jos gaila, nes aiškiai žinai, kad atsakomybė už jos skendimą,užlūžimą, už aplinkos abejingumą guls ant mūsų vaikų, anūkų pečių. Kaip gula kryžium ant lietuvos nuopolių ir moralinių išsigimimų žydų genocidas.
Bet kodėl taip gaila - lyg save apraudotum, gaila kaip brolio, sesės...,Širdis - sugestyvi, turi apsaugas nuo emocinės nejautros. Išverki, išraudi ir už tą išskirtinį, tave pasirinkusį kaip išganymą, vargdienį, nes jis jau nebeturi jėgų emocintis, verkt. Iš kur tas srūvantis gailestis? Krikščionybės palikimas? geriečių močiučių genai? Čechovo mantrų ar "dėdėstomotrobelės" inprintai iš vaikystės pirmųjų skaitinių... DUŠA SLEZAMI OMYVAJETSIA, - taip, su tuo sutinku. Bet .. gal tai patologija ir klinika, kai omyvajetsia kiekviename žingsnyje - pamačius parduotuvėje alkaną vaiką, ligoninėje bejėgę senutę, jaunuolį-prostitutą, vedžiojamą boschiško verslininko-gėjaus kaip kompensacija už išorinę ir vidinę bjaurastį, už aplinkinių paniekas ir pažeminimus ėdraus rėmėjo atžvilgiu.
Prisiekiau reaguoti tik į vaikų prašymus, kreipinius. Nenumatytos pasekmės - sinchronu su tuo vaiku graudeniesi dėl jo tėvų bjėgiškumo irtis prieš srovę stichiškame socio-krioklyje. Lyg tampi jo šeimos nare, daliniesi bendra atsakomybe ...
Pelevino garbingas pasirinkimas: užsidarė piktai ir riaugėja sarkastišku genialiu cinizmu į totalų socialinį ir psichologinį kanibalizmą. Taip, beje, lengviau, bent jau sąžinigai įvardiji, ką matai ir kas vyksta, kaltės išpirktos, tekstai - istoriniai dokumentai pasilieka, be krislo gailesčio masėms sumaltų, iškruštų ir iščiulptų-išvalgytų kaip Makarčio romane-metaforoje "Kelias".
Nagi, greičiau apsibrėžk savo Kreidos ratą : mano šeima, mano vaikai, o jūs su savo vargo barkodais prie mano kasos nelįskite, nestokite į paguodos eilę ? Nežinau, dar nežinau atsakymų - kaip man , mano pačios sielai geriau??? Į šaltakrauję krokodilę vainienę-šimonytę-sarkozienę niekada nevėlu ir lengvai įmanoma atsiversti, ir - priedo - kaip prizo - dar sulaukti tų pačių apraudotų vargdienių pagarbos, batų laižymo ir susižavėjimo aplodismentų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą