Sielos svoriai

Tapiau šiandien bijūnus, gimtadienio dovanai. Įsivaizduodama, įsijautusi astrališkai į tą žmogų. Gėlės gavosi gražesnės už natūrą - už sumerktus į pintą indą mano sodo dvispalvius bijūnus.

Tik paukštis paveiksle virš jų - išgąsdino mane pačią - sunkus, su pajuoduosiais sparnais, su aistros raudonio progyslėm sparnuose. Hmmm.. kodėl? ilgai pratinausi, tobulinausi jį prieš tai štrichuoti juodraštyje, o finalas - kraupokas, lyg bombonešis virš taikių švelnių žydinčių gėlių....

Susimąsčiau... kinų dailė - vandeniška- transliuoja arba idėjas, arba astralines energijas - to momento mandalas. Gėlės - tai žemiškas žmogaus pradas, jo materiali realybė. Sukaktuvininkas išties gražiai, pavyzdingai gyvena ir dirba. O paukštis - dangus - jo dvasia(siela) - pajuodusi, išplaukusi...

Iczino heksagramų principas: žemė-dangus. Jį galima taikyti ir kinų dailei, ir joje atspindėtam per simbolius žmogui. Graži išorė, nugludintas charakteris - neužkliūvantis niekam, o viduje - vietoj dangaus gūsio, vietoj orinės-ugninės sielos - irgi sunkus materijos gabalas,panašus į kalakutą... Kiek daug tokių kontrastinių matrioškų ... Pasigėrėjimas jais iš pirmo žvilgsnio, ir pakraupimas pažvelgus giliau- į grobuonies ar dykros akis, kuriose siela ne plazda , o sunkiai, negrabiai liula virš žemės...

Idealu - sutikti balansą...kur dvasia ir kūnas - vienovėje arba bent jau pusiausvyroje...