Labai jaučiu Selindžerio išėjimą. Dar prieš tris dienas pakeliui vis priskrisdavo raibas, нахохлившийся paukštis, iš Burbiškių šilo. Primobailinau, taip jau graudžiai jis tūpė ant sedulos šakų ir prašėsi paglostomas, priglobiamas ...
Kitąryt atskrido prie lango, snd ir vėl tupi prieš akis.... tyliai sninga... selindžerio skaidrių subtilių apsakymų švelnūs atodūsiai, dangus beria ašaras-snaiges tolerancijos genijui pavymui ....
pusė gyvenimo- vienas, atsiskyręs, kaip Dikinson, Fawles'as, King'as, Nabokovas - jokių intervų ir kontaktų su klounų karuselėm .. kaip juos suprantu, kokie dvasios spazmai ir laiko tuštumos dūriai , kai, netyčia pakėlus ragelį turi iš iškošto mandagumo pliurpt apie kažkokius fucking skudurus-baldus... paskaičiau šiandien ir vėl V.Normano paaugliškus klyksmus - vien emocijos, o... parėkaus , ir bus garsesnis čia už zeką Parulskį... ne mano kelias...
iš ko įkvėpimas? iš gamtos, iš savęs.... iš savo pasaulių, kuriems niekaip nepavyksta rasti absolut sąskambių- atgarsių svetimuose dvikojuose padaruose...
Sociofobė? degradė ( cha, taip ką tik išvadino vienas kūno švaros manjakas) ? nepripažinta lūzerė ( ką skaitau savo pažįstamų akyse) ? ne ,jokiu būdu, gi meilė žmonėms veržiasi pro kraštus... bet naivu ją lieti be saiko gyviems aplinkiniams... su paukščiais ir augalais - stipresnis,akivaizdesnis grįžtamasis ryšys :)) snaigių pūkų šnaresy daugiau girdžiu sąskambių, nei dialoguose su "protingais-veikliais"
mama vis taktiškai užklausia, iš ko gyvensi senatvėje? viešpatie, kaip tai nedomina, kasparas numes kefyrui-batonui, patyrusių astrologų ar sodininkų irgi visiems reikės... kiek dvasios jėgų gaunu iš senelio , kuris pragyveno iš tulpių sodinukų, su švaria sąžine ir skaisčiu protu... nevergavęs niekam ... gamtoje, su mylimąja žmona širdyje , juk to užtenka?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą