Ilga bemiegė, prasivartyta nerime naktis tėvų bute Antakalnyje dar sykį patvirtino - tapau kaip žaibolaidis jautri energijoms. Antakalnį užspaudęs mirtinuose gniaužtuose kelis metus Saturnas - mirtis , sąstingis kausto kūną ten akmeniniais žiedais, sendina, aplimpi kaip Kalėdų Eglė mirusių dvasiomis, kurios ten klajoja palei savo būsto langus, slenksčius. Dabar įmanoma produkuotis ten tik klišėmis, eksplikuoti patirtį, naujovės niekaip neina , ryšys su žvaigždėm ir vertikalus infokanalas užsiblokavo, net alfai horoskopų neišstenėjau, prasitransinau su E.Mieželaičio vėle.
Faina, kad šeima supranta mano būsenas, jiems nekyla kvailų klausimų : o kaip taip gali būūūūūti?
Nemigos apmąstymuose ir juokiausi, ir graudenausi, kiek "protingų" laborantinio kirpimo žmonių mane tokią palaikys beprote. Jiems labai pavydžiu, mielai apsikeisčiau kūno hypersensityvumu su jų ramiu, "moksliniu" žinojimu ir laikrodinėmis biofunkcijomis .
Gi žinios, gautos iš knygų, kaip mūras, į kurį įsimūriji ir nejauti holistinių pasaulio virsmų, apykaitų, stichijų žaismo. Pavadinčiau tai ZITOS KELMICKAITĖS bastionu. Na tiek visko žino, prisigraibiusi informacijos, kad žinios kaip agroplėvelė įsupa ją į tvirtą nepralaidų kokoną, ir tada belieka kabinėtis, tūsyti ir stumdyti, niekinti ir tyčiotis iš tų, kurie neatitinka žinojimo standarto, neįsipaišo į jos pasaulio SCHEMĄ, yra turtingi kosmine išmintimi, žino be citavimų žymiai daugiau nei ji prisiskaitė.
Ne apie Zitą rašau, ji tik tpinė, nes viešai atpažįstama, o apie mokslą, kuriame dominuoja zitų pulkai, užsimūriję ribotų žinių bastijonuose. Ar įmanoma jiems kažką apie energijas, dvasių pasaulių tikroviškumą? Nagi niekaip. Jų proto, gelžbetoninių žinių karkasai neleis nei pajusti, nei atrasti kažką naujo pasaulėjautoje. Jiems jokio skirtumo, kodėl rožės vienoje žemėje žydi vienaip, kitoje - kitaip. Ahaaaa, neva skirtinga dirvožemio sandara, klimatas. O kodėl tas dirvožemis toks skirtingas per kelis žingsnius? Pradėjau jausti regionų energetines ribas, kaip staiga keičiasi peizažai, net sniego pakloto storis ir plėmai. Nors klimatas tas pats, pūga praėjo ta pati.
Zitos lauks , kol kas nors sukurs prietaisą, kuris išmatuos tai, ką mes, aiškiaregiai, jaučiame visomis kūno poromis, matome be jokių prietaisų .
Pavydžiu jų aklumo ir pozityvaus gėrio, nenutuokiant, nuo ko atsitvėrė savo proto bastionuose. Susiduria su antgamtiniu reiškiniu - smegenys makt-makt- pamakaliuoja kokį atsakymą iš atminties citatų lobyno, ir jiems jau 100 proc.aišku, kodėl nemiegi, kodėl sušali į ragą. Iš teorijų ir citatų išmelžtas "objektyvus" paaiškinimas tik dar labiau atriboja nuo aplinkos, nors moksliukams atrodo, kad , priešingai, realybė per tą ribotą paaiškinimą tik priartėjo.... Pavydžiu, kad gali ramiai kokone užmigti bet kur, neveikiamos aplinkos infolaukų, kad neskraido naktimis ir nekeliauja kito smegenų ir pasąmonės labirintais. Milijoną atiduočiau ( jei turėčiau!) , kad būčiau va tokia normali gera Zita profesorė, tikinti, kad jos žinios yra tikslios ir visaapimančios, galutinė žmogaus pažinimo stotelė, o aš ir panašūs esame nesusipratę fantazijų skiedalai, jaukiantys jų tvarkingas žinių spintas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą