Jau prisikelia , masiškai, su kūnais, geismais, norais, nauda, švariais ar nešvariais batais, dygiom-švelniom-tuščiom mintim. Eterio tarša didėja, jau nepaskraidysi sapnuose viena aukštybėse, nes su kažkuo kaktomuša susitrenki, ar žnybteli koks žmogus-voras jautrion vieton. Skrydžiams reikia kilti vis aukščiau, tam - turėti dar daugiau energijos , dar mažiau būti pririštai prie daiktų, žemiškų rūpesčių.
Stebiu, kaip spiečiasi, gimsta bendros, kolektyvinės MINTIES, ar ŠIRDIES, ar JAUSMO šviesos kamuoliai. Kaip skaidosi tapatybės, defragmentuojasi asmenybės. Ir užima kvapą dėl žmonių sąmonių transformacijų mastų, ir kyla instinktyvus noras neprarasti savasties.
Vakar fiziškai, kūnu pajutau Mėnulio ingresiją į kitą ženklą, energijos tėkmes. Košmaras,Kosmoso dulkės -laidinnkės sindromas visiškai nevilioja.
Iš to kyla instinktyvus noras: JAUKUMO.Savos pagalvės, savo kavos puoduko, savo medžio, kurį apkabinu ir prisiglaudžiu, savo artimo kūno, kuriam puolu į glėbį ir nurimstu be jokių ten sex fintikliuškų. Pokyčiai, nežinomybė vargina, sekina, galų gale atsibosta.
Štai paskambina draugė, kurios negirdėjai amžinybę, ir apsibliauni akistatoje su kuklia tiesa : JI YRA, ji TAVO, niekur nedingo, nieko neprisigalvojo, nevirto kokia lightworkere ir neįsižeidė dėl kažko, ko galbūt nedaviau ar pražiopsojau. Ji -pastovus dydis,krantas, prie kurio gali visada švartuotis. Dieną ar naktį. Švartuotis ir būti išgirsta , būti savimi. Balsuoju už pastovumą žmonių širdžių trasose. Atsišaudysiu, atsispardysiu nuo vėjų ir oro burbulų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą