Įdomią išraišką gavo sena mano idėja, jog tie patys žodžiai, sociumui sluoksniuojantis, įgija diametralias reikšmes.... Miela jauna mergina, aviečių augintoja, paskaitė šį "blogą" ir padarė išvadą, kad vegetuoju, na tipo neskambu cimbolais plačiai pasaulyje ir materialaus navaro, medalių iš to neturiu:))))...
Mano požiūriu, - ji kaip Žmogus vegetuoja be dvasinio gyvenimo užuomazgų, tik fiksuodama materialių reitingų skales ir gyvendama pilnavertį realų.... Aš - jos akyse nepripažinta lūzerė:))) nemato to didžiulio dvasinio darbo, kurį darau ir apie kurį niekad nerašysiu, nes dvasiniai dalykai niekaip neišrašomi, neišsakomi...lipi vidujai tylėdama į tą šviesos kalną, o mano žmogiškos kaukės šoka iš inercijos savo kvailus šokius, dar rusena aistrų liekanose, rašo "blogus":)))kalasi facebook'o komentuose, sielojasi dėl jausmų virpulių...
Žodis "vegetuoja" - tas pats, o reikšmės priešingos, skirtingos.
Hm... sakyčiau šis blogas gal - viena paskutinių duoklių, kuriuos atiduodu sociumui. Kam tą darau? Draugams, bendraminčiams, iš meilės, iš žmogiškų emocijų pertekliaus, iš imperatyvo - LIUDYTI.Bet... liaudis teisi - nereikia jiems tokių liudijimų, dafaj pašok su budisto balachonu ar
su Astijum rankom pamojuok :))) kaip visiems reikia juslinių stebuklų, materialių patvirtinimų...
Irina pakišo knygą: "Putj v monastyrj..." Parašė Maskvos univero absolventė, žurnalistė, cha , pro-to- ti-pė-a-na-lo-gė. Kažkaip vyliausi, jog tai įvyks vėliau...kai jau būsiu pensijoje, prisikeliavus, prisimylėjus iki valios...Bet, matyt, tylos maldų pakrikusiam pasauliui trūksta kaip ozono...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Saule, nesisielokit, neimkit taip giliai i sirdi del tu nesuprantaciu, tik materialiai gyvenanciu....ju toks kelias, jie gi turi lygiai toki pati pasirinkima kaip Jus, kaip as, renkasi tai, ka renkasi....gaila man ju....juk net nesupranta....man labiau gal skaudu ar tiksliau butu pasakyti stebina va gana dvasingu geru zmoniu nemokejimas padekoti, parodyti demesi, jautruma, nuosirdu vaikiska zodi pasakyti....nezinau kodel tokie esame....vat net i Jusu visus tekstus kiek zmoniu padekoja? kiek pasidalina, kad sujaudino, suvirpino? Suprantu, kad ne del to dalijates ir apskritai tegul ir dvasinis atlygis tikrai neprivalomas....bet kur tas vidinis poreikis dalytis geriu tarpusavyje, ne tik imti....beskaitydama Jusu sita zinute kazkodel prisiminiau viena jauna, deja, amzina atilsi berniuka....pries keleta metu vaiksciodavau i Santariskes i vaiku onkologini skyriu pagloboti vaikuciu, pasneketi su mamoms, pabuti su vaikais, kurie serga veziu ir ju net nelanko tevai ligonineje....tai va karta susipazinau su berniuku Gediminu, jam tada buvo ir liko sesiolika.....grazus neispasakytai, sviesiu sviecianciu veidu, senoliskai ismintingom ir gerom akim....jau praejo ketveri metai ir vis dar gana daznai atsimenu, kaip atsisukus paskutini karta takeliu nulydejau ji akimis....atsisveikindama su juo buvau tiek sukresta (jam buvo tiek metu, kaip ir mano sunui), kad tesugebejau issteneti "sekmes tau...", o jis man atsake - "ir Jums sekmes, jos visiems reikia"...va rasau ir jau asaru gumulas gerklej.....kodel sveiki, laimingieji taip nemoka???? todel, kad bedu neturi? todel kad zmogui butina patirti nelaime, beda, kad jis taptu geresnis??? kodel net i Dieva kreipiames, kai istinka beda, o ne pasidalinti laime....nezinau ar i tema...dalijuosi, kad nesijaustumet balsas tyruose....
AtsakytiPanaikintiDaiva,
AtsakytiPanaikintinesisieloju nė kiek, rimtai:))) Šie tekstai kartais lyg kreivas emocinis veidrodis mano klaidingų požiūrių į reiškinius. Nerandu dar teisingo santykio į Facebooką, plavinėju formose. Skaitau ir analizuoju, iš kur imasi mano vienos ar kitos emocijos, na lyg jautrią ligonę tyrinėčiau, kokias mintis gimdo vienos ar kitos situacijos, ir jų išprovokuotos emocinės būsenos. GI tai - patirtis ir kitiems, kaip emociškai patiems adaptuotis, be specų. Viską savo kaliu praeinu:))) Vėžių misijos - prominti sveiką gyvenseną,onkoligų profilaktikas , o tai neatsiejama nuo mūsų visų emocinės švaros-purvo. Gi ir onkologniukų būtų mažiau, jei psichoklimatas jų šeimose ar aplinkoje būtų S-V-E -I -K -A - S.
Šią savaitę paplūdo SOS-laiškai dėl psichoteroro darbe, aš jų vietoje - išeičiau neatsigręždama, bet joms negalima - nes turi vaikų ir darbo vietą. Taigi gaunu realybėje konkrečias situacijas, aibes psichoteroro atakų, kad rasčiau vidinį bendrą mechanizmą - kaip jose jaustis darbingu žmogumi:)))
MOka,moka mūsų žmonės dėkoti, pašto dėžės archyvuose dešimtys gražiausių padėkų su nuoširdžiais palinkėjimais. Jų ir nereikia, nes ir taip virtualiai žinau-matau, ką kas jaučia-galvoja.
Ačiū be galo už palaikymą ir meilę ! Jų niekada neperdaug:))).