Mokytojos

Ir vėl mistinė, kaip filmas- sapnas diena, lyg kas iš viršaus duotų galimybę pajusti, kaip mato nūdienos tikrovę - ją išjaučia indigo vaikas.

Buvau padovanota mokytojų kolektyvui jų profesinės dienos proga. Ekstremalūs pojūčiai. Planavau, tariausi, kad "pranašavimų su kompu" cirkas truks kelias šventines valandas, o šventės vyr vadybininkė pasodino prie stalo nuo 11 iki 17 val. Na ką, standartinė mokinio diena. Sėdėjau aš, o keitėsi mokytojos. Kaip kaleidoskope. Pusė - piktų ir įniršusių, dirbančių tik dėl šeimos, besiaukojančių dėl vaikų. Dalis - angelų, yes, yes, netekdavau žado, kai pažvelgdavau į jų dangiškas akis. Neįtikėtina, pasiaukojusios Angelų širdys prie vaikų, kad jie vis tik tikėtų žmoniškumu. Gražiausiai išoriškai atrodė, figūringos, madingos, veikliausios ir gerbtiniausios - buvo raganos, pavaduotojos, aukščiausios prabos dalykininkės, savo disciplinos aršios fanatikės. Kiekviena kaip aštrus kablys , su skirtingais užslėptais motyvais.
Hm... kaip iš jų susiburia komanda.... jokios galimybės apjungti disciplinas-vesti vaiką į holistinį pasaulio suvokimą. Tik įnirtingas tikrovės skaidymas per mokytojų užsispyrimą - į smulkias dalis: čia matematikos formulės, ten - istorija, čia - kalbos tobulybė. Blyn, kokia nesąmonė. Tokioje mokykloje būčiau antrametė arba jos nelankyčiau... man pasisekė, kad mokytojai dar kopijavo rusiškas kūrybines pedagogikos kalkes, ir kiekviena pamoka tapdavo spektakliu, pasimatymu su žmogum asmenybe ir jo kūrybiniu individualiu požiūriu į dalyką.
O vakarykštėje skirtingų mozaikinių energijų širšalynėje jaučiausi kaip maišu trenkta, net neprisiminiau koks mano vardas. Taip jaučiasi ir vaikai, sugrįžę iš mokyklos. KOmpas jiems laikinai tampa kaip susifokusavimo, susikalibravimo į sau artimą pasaulį priemonė.

Po mokyklos siauro profilio veidų konvejerio, teko atstovėti Petro Povilo bažnyčioje 1 val nuobodžiausias formalias mišias su ašaringomis bobulėmis, prie tualeto, iš kurio sklido prieškario stoties kvapai. Hm... kas dieviška - maloniai kvepia, skleidžia gaivų patrauklų aromatą, kaip šventųjų nedylančios per amžius mumijos. O mūsų bažnyčios jau su blogu kvapeliu.... formalios. Jei ne Justės pasirodymas programos gale, būčiau pasrpukusi, iš tų prietemos dumblių. bet diena tęsėsi ir.... kaip dovana už kantrybę - Dvariono muzikos mokyklos vaikų koncertas. Dužinskas atrodė kaip jų angelas sargas. Įkvėpto, įdvasinto grožio veidas. Gyvas, ne lipdinys ant skliauto. Stebėjausi, iš kur jie dar turėjo jėgų sakraliai muzikuoti i - po nykios mokyklos lažos, po mišių nuomario.
Va tokie jie - tikreiji cirkininkai, tikrovė juos dusina, dubasina,robotina, o jie vis tiek groja.
Mąsčiau, kaip motyvuoti turinčius pinigų, kad paremtų vargšų tėvų talentingą vaiką , jei mero V.Navicko karabasai-barabasai vis tik sukomercins muzikos mokyklas. Juk mažojo talento muzikinių tekstų reikia ne jam pačiam, o mums, kad dar pažintųmėm, kas yra žmogus, o kas jo iškamša, kas mus tikrai myli, o kas tik plakasi ir imituoja jausmus.