REKLAMA

Blogo autorė nuplaukė į naują blogą. Naujas jau kitoniškų tekstų adresas:

http://menozona.blogspot.com/

Кто адрессат?

Кому пишутся блоги? Что это - новый литературный жанр или расписка о рыночной невостребованности? Дневник эгсгибициониста или поток словесного недержания?

В культурных странах - это может быть даже заявка на литературу или хотя бы на публицистику. Вот смотрите: это я ! У меня рождаются интересные мысли, я спешу ими поделиться - чтоб мир стал просторнее и интереснее - только напечатайте, отзовитесь, пригласите!
В африканских странах , где все озабочены выживанием и поеданием ближнего во имя Христа или экспресс-гонорара, блоги пишут ради пиара или из тоски почему либо - по трехцветной Родине,
по советскому лимонаду или же от всенародного одиночества.

"Для кого ты пишешь свои тексты?" - в лоб спросила веб-прохожая. Для познания самой себя. В самопроизвольных текстах видишь себя ярко, в полный рост, как в родном зеркале. Видишь - и замечаешь морщины духа, складки души , отметины времени. Идешь на свидание с самой собой. И даришь блогерные откровения друзьям, чтоб были рядом, когда падаю и когда поднимаюсь.

Писала для дочери, чтоб шла быстрее и легче по следам моего опыта. Оказывается, писала и для доброго десятка литературной вши - питались графостаратели придуманными мной словами, стилем, темами. Дочь уже пошла своим путем, сама пишет сценарии. А друзья, чье мнение мне важно, которые не равнодушны к откровениям и не хавают куски на чужих поворотах - русские, англичане. На них мне хочется равняться. Все, баста, viso gero, литовский блог умер, как и мой интерес к литовскому читателю - которому я не нужна. А если не нужна, так и мне - не надо. Это обида на неблагодарных? Нет, это вознесение к вершинам нового языка ради верного читателя.

Teatro orgija

Buvau prisiekusi niekada nevaikščioti į lietuvišką teatrą, nesieikvoti neaukštam menui, nesėdėti šalia kokio žiaumojančio-atrajojančio pūlinio ir naktį po to nemiežti jo negatyvią informaciją iš kiekvienos poros.
J. Vaitkui - išimtis, jaunystės kultinis, guru, kažkada jo ir Petrovo įtakose stojau - neįstojau į teatro kritiką.
Grįžau po jo "Visuomenės priešo" sudrėkusi, kaip po riebaus pornofilmo, pusiauekstazėje, norėjosi mylėtis net su fikusu, droviai ir gležnai apglėbusiu mano mylimą printerį. Tiek režisieriaus pastatymas ir visa teatro balaganinė trupė priatakavo mano libidus, pripumpavo seksualinių plutoniškų - griaunamųjų energijų, tiek jie krušo -dulkino visuomenę, o aukomis tapome žiūrovai.

Jis aistringai, pilna jėga kovoja su valdžia, o man reikia meno, su valdžia kovoju savo būdais ir nesu tikra , kad revoliucijos imitacijos lokalioje erdvėje gali kažką pakeisti politiniuose procesuose. Čia kaip
paukštelio giesmė - seno kino spalvotame narvelyje, kabančiame prie jo durų atbrailos. Prisižiūrėjau tokių - šeimininko ir dresuotos lakštingaliukės tandemų Huanshanio provincijoje. Ji gieda apie laisvę pakirptais sparnais, o jis sotus ir prisnūdęs greta pučia dūmą. Nagi, susukite youtube parodijų filmuką apie Kubilo ir jo barklajų gaidžiukų svitą - vat čia bus iššūkis, reali kova su valdžia. O rodyti fuckus narvelyje tiems, kas ir be Ibseno suvokia, kur gyvena ir kas vyksta -kuo tai skiriasi nuo glamūrinių-pardoninių kavos gėrimų Ponių-Laimų laimėse ar Savukyno radijo studijose?

Iki skausmo žeidė aktorių vidinis purvas ir reali, fizinė , žemo lygio agresija, kompozitorės (ne)talentas Meną darė, kiek pajėgė pakilti virš trupinės minios, tik 2 žmonės - aristokratas Budraitis ir mano mylima Kuodytė.Kiti - varė iš jėgos Ibseno tekstą ir užpildė savimi sceną. Kodėl? Teatriniai žmogiški ištekliai buvo aplipę kaip mėšlavabaliai ligtolinių savo režsierių išmėsinėto dvasios purvo miazmais, išpudruoti komercniu talku, persismelkę šustriakinės tikrovės švonderizmu. Publika buvo ženkliai tauresnė ir aukštesnė, nei etatinė padrika trupė turėjo vidinės jėgos iki mūsų pakilt, nors įsivaizdavo mus išjuokianti. Cha, dar vienas realybės paradoksas. Normalių , padorių žmonių veidrodyje - pakrikę vaidintojai, nesugebantys pakilti virš žemės ir bent metrą paskrist link aukštybių, atrodė kaip lėbavimo nuvarginti vadybininkai.

Jie nebuvo VIENAS organizmas, susivienijęs ir mus pakelti į naujas aukštumas, pakeisti mūsų mąstymą. Menas turi būti grynas,kaip ryto oras, aukštas kaip horizonto linija, jame turi atsispindėti gyvenimo purvas, bet purvą atspindėti , o ne juo tapti pajėgūs - pasišventę, švarūs klounai.

Ar pasikeitė mano mąstymas po Visuomenės priešo, ar kilo naujų minčių ?Ne, viską ir be jautrių režiseriaus metaforų ir plakatinės ezopo kalbos žinojau. Paverkiau, pasiemocinau ties baltų emigrantų metafora - kaip jie beviltiškai karstosi, lipa iš Lietuvos-gydyklos duobės, tik todėl kad kasdien taip graudinuosi solidariai su tauta dėl savo ir kitų vaikų užsieniuose. Siela atpažino pažįstamas tonacijas. Bet juk Berlyno sienos imitacija -banalybė, ką ne? Ryte puoliau skaityti Ibseno originalą - jėga, iš naujo jį atradau, genijus, prieš tiek metų įžvelgė dabarties procesus, chirurgiškai tiksliai juos apibrėžė .
Ar gali toks spektaklis kažką pakeisti? Taip, pabloginti kažkiek rinkimų rezultatus konservatoriams .Valdžiai nuo to nei šilta, nei šalta , kaip ir miniai rinkėjų, kurie į teatrą nevaikšto. Gal Vilniuje -aura pašviesės, garsiai įvardinta teisybė teikia gamtai ozono. Gaila, menas neįvyko. Bet teatro biznis, esu tikra, pavyks, jie užsidirbs , kad dar su didesne jėga kruštų žiūrovų salės erdves. Įtaigūs paveikslai netapomi murzinais, raudonos aistros ar nepatenkinto valdžios troškulio persunktais dažais.

Įšventinimas į kanibalus

SujaudinoKaro akademijos kariūnų dingimo istorijoje motinos reakcija.Sūnus jai atsiveria, pagalbos signalas "sos"- artimiausiam žmogui, motinai, paskutinei instancijai, kuri jį galbūt supras ir mylinčia širdimi parodys šviesą patyčių tunelio gale. O mama į tai - žmogišku abuojumu " sūnau, niekuo negaliu padėti, tik - pasimelsti, einu pasimelsiu".Sūnus irgi nuėjo .. kažkur.. gal nuo tilto... gal ant šakos... kryžiaus siurealizmas : Marija maldoje, Kristus - su erškėčių vainiku. Nors realiai - blogis, jų sureikšminta, fetišizuota velnio sėkla - ji pati, mama - abuojumu, davatkizmu, apdujinta pasyvaus fatalizmo inprintų.

Ką, ką daryti, kad mokyklose, darželiuose, per ekstatiškas liguistas angeliškas mamų fantazijas mūsų vaikų neužpiltų krikščioniško siūūro (siurealizmo) cunamis. Ką daryti, kad švarūs, prigimtiniai realistai, veganai ir vegetarai - nenorintys vartoti kito kūno ir kraujo -vaikai nebūtų išvaromi iš suaugusiųjų sukonstruotų koplytėlių-altorėlių ar "pinigų kalyklų" nelygion akistaton su blogiu?

Kaip išvaduoti mamas iš pavojingų pasakų mitologijos? Juk jos pačios ir jų mišiose klūpantys vaikai - KANIBALAI. Patys tikriausi. Nes valgo Kristaus kūną ir geria jo kraują. Koks kraugeriškas žydiškas NLP - nenurysi kito kūno kąsnelio, negurkštelsi kito kraujo šlakelio - nepateksi į rojų, siela neras ramybės, velniai užpuls, klaupt , klaupt ant kelių brrrr....

Gi naujo sąmonės tipo žmonės nesuvokia simbolizmo, perkeltinių prasmių . Jei ryja plotkelį, tai - kažkienio, tegu ir nematomo, kūno gabalą. O kunigas laimingas šypsosi prigėręs ne vynelio - o gyvo Kristaus kraujo. Negi niekam nekelia šiurpo visuotinas kruvinas trileris ????

Pasąmonėje įsitvirtina - neatkandus ( tipo - su didele meile?????) kito, nepakilsi, nieko nepasieksi . Tai projektuojasi ir gyvenime - vienas kitą jie valgo, žaidžia psichologinius sado-mazo- kas vilks kryžių, o kas jį užkraus. Iki saldaus abipusio budelio-aukos pasitenkinimo.

Absurdo pjesė. Masinis kanibalizmas. Liūdna, kad dar - ne paskutinis aktas.

Saulės (ne)pasveikinimas

Meditacija pavyko. Nes - spontaniška, tiesiai į dienovidžio balkšvą saulę, aktyvi ir karšta - tiksliai tokia, kokia ir priklauso pagal metų energijas - aviniška, su urano - naujų idėjų lazeriniu pliūpsniu. Saulė aviniškai įsakmiai reikalavo pakreipti pakaušį ar kaktą tiesiai į ją, tik taip "sutiko" dalintis ugninių, novacinių energijų šuorais. Neeilnis Saulės pasveikinimas. Kaip kontrastą prisiminiau nuobodžiausius košmarus lietuviškų jogų centruose, kur buvau migdoma nesibaigiančiais, vienodais kaip nežinomų karių kapai "saulės pasveikinimais ". Atbukęs nuo lankstinių konvejerio , prisnūdęs nuo bendros nuobodybės pareigingas uolus jogas ir jo kankinama grupė . Tik tai prisimenu. Na, dar "mokytojo-priešsvamio " smalsius ,vogčiomis, nedviprasmiškus tyrinėjimus, kurios koks tarpukojis. iTikslas - užmigdyti monotonijoje laisvą protą ir savistovę dvasią , kad po grupinių kerėpliojimų šuns pozoje saulė atrodytų kaip Pilkumos ir Paklusnumo Sargė . Br... vien prisiminus tas dešimtis šivanandinių "saulės pasveikinimų" - žiovuliai narina žandikaulius ir miegas lipina akis. Nenusotabu kad ašraminę publiką perima vis dažniau kokia gyvybe trykštanti, sutrų-mantrų neužliūliuota kosmoenergetikė, kuri imasi naujoviško guru vaidmens. Nors kas trukdo visiems tapti kosmoenergetikais? KOsmosas pasirengęs duoti veltui visko - tereikia liautis ieškoti tarpininkų. Štai mūsų šeima visi jau seniai kosmoenergetikai , du blondinai ir du brunetai , KOsmosas su mumis per pajautas ir sąmonės kitimus , bet negi tai gali tapti profesija - be žvaigždžių meno išmanymo ?

Išėjus iš meditacijos , pažiro aibės naujų idėjų . Su nerimu laukiau, kokia gi jų bus su Lilit žyme?, mat iki gruodžio 17 d .visose dvasinėse praktikose, meditacijose šmėžuoja koks juodas nuodėgulys.
Cha, šįsyk -gavau idėją moterų "orgazmo tema" , kokia tai gražiausia jos dovana mylimam vyrui, ir kas energetiškai -fiziškai-psichiškai atsitinka tuo atveju, kai kai ji tą dovaną ištaško į kairę-dešinę dėl pinigų ar savo pačios malonumo , ir tuo atveju, kai dovanoja vieninteliam išrinktajam.
Lilit sužaižaravo visu ryškumu - potencialių skaitytojų ir publikos karingais puolimais . Viskas, kas aviniškai per anksti, žinoma, yra į blogą, į žalą . Svarsčiau pasiteisinimus - rašau apie pirmos svarbos reikalą savo suaugusiems vaikams ir jų draugams, gi kūnas negali būti atribotas nuo dvasingumo, kuo švariau pateikiamos tokios žinios, tuo daugiau saiko ir grožio aplink randasi, tuo atsparesnis jaunimas seks-vartojimui .. Nematomas choras skurdelio-degutienės intonacijomis šaukte šaukė "besarmatė , tėvų žilagalvių pasigėdintum, vaikai maži gali perskaityti , juos ištvirkinsi ." Jie teisūs: kol dauguma ieško vaikų kopūstuose ir dairosi drauge į gandrus, apie dovanas - nevalia, per anksti kalbėti. Naujas idėjas kita kalba kituose tekstuose be fiziologijos išrašysiu, kaip padėką nuo tikros, dangiškos , nuoširdžiai pasveikintos Saulės .

Kas gesina tavo šviesą?

Refleksuoju į temą "nutraukti santykiai". Kokia galybė per amžių amžius išrasta, net įteisinta amortizatorių ir klijų, neleidžiančių , netgi draudžiančių išsilaisvinti iš slogių tarpusavio ryšių.

Šeimos vaidmenys. Dogma: "turi mylėti ir gerbti , tarkim, brolį." O jeigu tas brolis tavęs nekenčia ir , kartais net įtari, jog yra gimęs tam, kad pelenais paverstų tai, kuo tiki ir ką bandai su meile kurti? Ne! Šeimos autoritetai rūsčiai grūmoja ir žada prakeikti , jei neklausysi. Privalai, anot jų, mieloji, mylėt ir niekam nerodyti mėlynių ir sielos randų, kuriais esi paženklinta po jo chuliganiškų , brutalių spyrių , nesigailėti tų sugriuvusių gražių ryšių, kuriuos puoselėjai metų metais. Jis - brolis, šventa, turi jį mylėt, nes taip reikia.
Kam reikia?Prieš ką privalau? Prieš giminės istoriją? Protėvių kaulus? Kodėl vienas privalo mylėt per skausmą , o kitam leidžiama niekint?
Karma . Tokia tavo karma - kentėti ir mylėti, mokėk inkarnacines -genetines sąskaitas ir nere
ikalauk teisybės. Ak, dar viena spyna , prirakinanti prie vampyrų ir mūsų šviesos gesintojų.

Nauda. Tas žmogus tau gali būti naudingas, gal ateityje. Šypsokis ir patarnauk jam, nutylėk pažeminimo nuoskaudas, kai į tave šluostosi batus , gėdijasi su tavim pasirodyti viešumoje, slepia nuo draugų, padengia stalą tarnų kambary. Nusižeminimas neva taurina ir skaistina . Nieko panašaus! Skaistina ir dvasiškai turtina sąmoningas taikumas, paprastumas, vidinė kukli ramybė prieš visus, nepasant jų rangų, supratinga tyla ir meilė bet kurioje aštrioje situacijoje, kur pagal žmonių dogmas reikėtų trenkt atgal ar kaip kitaip tolygiai, adekvačiai atsilygint. Nusižeminimas , kai niekina tavo orumą ir savastį -tai Dievo išdavystė, šviesos šaltinio gesinimas. Kai ateis laikas, atsiras reikalingi žmonės, kurie ir duos tą sureikšmintą naudą, dėl kurios šiandien rietiesi į saugų gėdingą kamuoliuką, gesini savo dvasinę šviesą.

Praeitis. Gaila traukti ryšį, kuriam atidavei tiek savęs, savo laiko ir energijų. Ūkininko apmaudas nepasidžiaugus derliumi, cha? Praeitis vis dar spinduliuoja poeziją,jokio Laiko neišdildomą amžinybės pojūtį, taip buvo kartu gera ir šviesu. Gal tai pasikartos ateityje? Gal vėl patirsi retą sielų sąskambių dermę? Gal, o gal, galbūt, o galų gale, galuokis, kiek gali.... Po galais! - tai buvo vakar, o šiandien to nėra , vien smilkstantis laukimas , gal laimė grįš kaip gervės pavasarį.... Belaukdama tamsėji, apkerpėji kaip akmuo...
Hm.. o stoiškumas, kantrybė, ištikimybė? Tai - dangus, neišduodami priesaikai. Yra, reikia ieškoti ir branginti tokius santykius, kuriuose šviesa negęsta. Priešingai, jie ir yra neblėsantis šviesos šaltinis realybės niūrumuose ir pilkumoje.
Priklausomybė. Dviejų žmonių ryšys - žvaigždžių alchemija . Prisiriši, įpranti, susiglaudi aštriausiais kampais , ir, rodos, kitaip būti negali. Įprasta, šilta ir gera. Kliuk-kliuk, pukšt-pukšt,ir nepastebi, kaip prūdelis užrūgsta, šviesa užgęsta, bet...na ir kas:))) juk virtuvėje garuoja mėgiama arbata, kūnas kaifuoja relakse, be įtampų, viskas atpažįstama ir miela iki ašarų.Metų metais taip jaukiai menksti, gęsti, užmarinuoji šviesos šaltinį savyje ...

Darbas. Nepuošia jis žmogaus, nesidangstykim mitais. Jis- prievolė, kad išgyventum ir prasimaitintum, apsisaugotum nuo bado- nepriteklių. Jis - vaistas nuo sielos randų, bėgimas net nuo savęs, psichologinis gelbėjimosi ratas. Jis - sielos atgaiva, kai dirbi, kas patinka, pagal nuotaikas, tarp artimų žmonių , ne dėl tikslo, plano, terminų, ne per jėgą, ūdoma viršesnių. Darbas vis dažniau tampa liguista priklausomybe, kurioje nuskęsta meilės paukščiai, prarandamas ryšys su vaikais, išduodami talentai. Plaukdama darboholizmo upe apskritai užmirštu, kas esu ir kam esu pašaukta, kokių didžiųjų darbų dar nesu nuveikus.Dienos, prikimštos nesibagiančių darbų ir buities pareigų klampynės , greičiausiai užgesina žiburius širdyje.

Esu nutraukusi negrįžtamai daug brangių, ilgai trukusių ryšių. Iš nuoširdumo. Visada labai skauda, kai trauki per gyvus žmones. Bet dar labiau skaudės, kai vieną dieną atsibudus nerasi aplink nė menkiausio šviesos- gyvos dvasios - šaltinio.