Mergaitiškos išdavystės - graudžiai maironiškai malonios, kaip Trakų pilies restauruotos muziejinės čerpės :cha, kokia "miau-miau" karamelė, geriausia draugė išpliurpė intymias paslaptis viešai, draugai nutranzavo į kitą miestą atskirai, palikę autostopintis naktį vienas nepažįstamame mieste be cento, pagrindinė artistė dieną prieš spektaklį nusiplauna, griūna surežisuotas renginys, fiaskaaaaaas, raudos naktį į sūrią pagalvę. Po stresų-vaikiško šoko "dangus griūva" - užsidarymai-užsisklendimai sulig kiekviena nauja išdavyste, stora oda kaip ąžuolo žievė - grumba, kietėja, antiemocinių skydu atitveria nuo svetimų. Tai vadinasi - "bręsti,mergaite, suaugėji, suaižėji, slepi širdį nuo aplinkos graužikų ir amalų:)))"
Kažkuriuo momentu, kai kritinė išdavysčių masė viršijo pakantumo slenkstį, lioviausi jų bijoti, net nečekinau naujų pažįstamų, kas judiškai pirmasis išduos. Beprasmiška, juk privalai tobulai atlikti tai,kuo tiki, kas verčia kvėpuoti ....koks skirtumas, kokia Zozė ar koks Jurgis - išmes ant kelio Tavo sielos brylikus ar ištransliuos
piktadariams, į kurią vietą įdūrus man skaudžiausiai gelia.
Dar su laiku atsirado aiškus matymas - va, šitas , mano slapčiausių siekių patikėtinis, - pirmasis parduos laiškus, va ta ar ana vien tam ir yra šalia, kad sunkiausiu momentu prikaltų prie viešos gėdos stulpo.
Dar su laiku prasišvietė ir gilesnė prasmė - išdavikai nieko neišduoda, o tik išsineša suviskam kažką, kas šildė-glostė perilgai mano emocijas, nudiria pienių pūkų gaubtelį-kevalėlį. Jie lyg viesulai- savanoriškai, be mano energijų-pastangų, nugeni tai, kas man trukdo augti.
Dar su laiku atsirado vidinis džiugesys jiems atsiradus ar pasirodžius -olialia, už kampo JYYS - naujas POSŪKYYYS, geradaris meistriškai nulups, išgremš sulą, per kurios saldumą užsikaifuoju ir kelio nematau, sustojusi mindžikuoju malonumuose ar jausminiuose prisvilimuose . Ir fantastiškas jausmas- begalinė padėka, kad jis išdavė- išnešė tai, ko man seniai nebereikia, bet dėl kažkokių priežasčių nemačiau, jog kažkas išaugtinio - žinojimas, pareigos, idėjos, projektai, daiktai, net vertybės - man trukdė, nebuvo gyvybiškai reikalinga.
Nauja patirtis - kai išduoda artimieji, su kuriais po vienu stogu, vienoje virtuvėje. Lyg peilį kas į nugarą suvarytų. Sustingsti druskos stulpu - už kąąąąą? Gi tiek davei meilės ir savęs, be atodairos. Gi taip šventai tikėjai "artimojo meile" , ir štai....atotrūkis, šaltis, smūgis, Laikas apmiršta , švelnukai pabėga, saugus gaubtas sudūžta, susirodai sau kliša, atsitiktine iliuzija, kuri ištižo per sekundę. Užtat Dangus tyčiojasi ir grūmoja - lyg pavydo draskomas vyras, prievarta - prikišęs peilį prie gerklės - reikalaujantis ištikimybės įrodymų - norėjai daug žinoti ir matyti? pasiryžai? eini toliau?lieki su manim? ar su juo? Nežinau, ką pasirinkti... ar esu tiek stipri pakelti emo-vienatvę? Bet- yra lietus , kad nuplautų maldų ašaras, yra paukščiai, kad grąžintų prarastus švelnukus , yra gėlės, kurių dar neprakalbinau, yra nenutapytų paveikslų spalvos ,kurių dar neišmylėjau. Kiek daug dar YRA .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą